
Dažniausiai didingiausieji tautos istorijos puslapiai vėl sklaidomi ne tik tam, kad primintume juos jaunajai kartai, bet kad iš jos ir mokytumės bei skiepytume pasididžiavimą savo kraštu. Tiesa, daug kam tai kelia alergiją, daug kas niurzgia, kad taip esą atgaiviname mūsų valstybės juodąsias dėmes, kenkiame jos prestižui, skatiname nesantaiką ar net darome žalą valstybių santykiams…
Tačiau vėlgi persikelkime kone šimtmečiu atgal – į 1917-ųjų gruodį, kuris, pasirodo, Lietuvos valstybingumo atgimimui buvo nemažiau svarbus negu iššlovinta Vasario 16-oji ar nūdienė Kovo 11-oji. Gerokai anksčiau, gruodžio 11 dieną, likus dviems mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės akto, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją.
Kad suprastume skirtumus tarp šių dviejų dokumentų, reikia priminti to meto situaciją. Dar Pirmajam pasauliniam karui nesibaigus, į Lietuvos teritoriją pretendavo bent trys valstybės: kaizerinė Vokietija dar nebuvo išstumta iš vakarinių Rusijos imperijos pakraščių (Brest Litovsko taika bus pasirašyta tik 1918 m. kovo 3 d.), o jau 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atkuriama iš Rusijai priklausiusių žemių, suprask – ir iš Lietuvos. Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Diskusijos nusitęsė iki rugsėjo 18-22 d. surengtos Vilniaus konferencijos.
Bet ji ginčų neužčiaupė. Konferencija tik sutiko pareikšti, kad, jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir pritars jos reikalavimams bei sąlygoms, tai Lietuva, „nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nustatytinus santykius“. Konferencijos delegatai iš 20 asmenų išsirinko vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas dar Peterburge Tautos pažangos partijai vadovavęs Antanas Smetona, kuris rėmė Vokietijos globos idėją, tačiau netrukus, neatsispyręs kairiųjų spaudimui, turėjo atsistatydinti. Maždaug po pusantrų metų jis taps pirmuoju valstybės prezidentu.
Taigi, Lietuvą stipriai veikė ir 1917 m. vasario revoliucinis pakilimas, ir bolševikų stiprėjimas Rusijoje. Ji jautė, kad Vokietija netrukus patirs krachą, todėl Lietuvos Taryboje suaktyvėjo socialdemokratai, iš kurių keturi – du socialdemokratai ir du demokratai – paskui iš jos pasitraukė. Taryba mėgino išsaugoti neutralumą ir net vengė žodžių „nepriklausomybė“ ar „Lietuvos valstybė“. Tarybų Rusija ir Vokietija (jose tęsėsi revoliucinė suirutė) pradėjo taikos derybas, bet kiekviena stengėsi Lietuvą išlaikyti savo kontrolėje, nieko jai nežadėdama.
Pagaliau Lietuvos Taryba linko prie Vokietijos dominavimo, nes spalio 24-ąją (lapkričio 7-ąją) Rusijoje įvykęs bolševikinis perversmas didžiąją dalį Tarybos narių atbaidė nuo bolševikinių idėjų. Štai tada ir atsirado sumanymas kuo greičiau skelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Gruodžio 11-osios aktas sukėlė ne tik kairiųjų pasipiktinimą. Jame numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga paskatino gyventojų nerimą, nes vokiškoji okupacija nebuvo geresnė negu carinė. Žmonės jų nekentė ne tik dėl rekvizijų – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir jų valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai ir net paniekinamai.
Nors valstybingumas buvo paskelbtas, populiarumą praradusi Lietuvos Taryba svarstė kitus valstybės ateities projektus. Iš esmės jų buvo trys: vėl atkurti Lietuvos ir Lenkijos karalystę, sudaryti uniją su Vokietija ir paskelbti autonomiją Rusijos sudėtyje. Įvykiai Europoje vystėsi taip greitai, kad nė vienas iš šių projektų ėmė netikti. Tad jau sausio 8 d. pasirodė naujo Nepriklausomybės akto projektas, kuris nepakartojo tik pirmojo gruodžio 11 d. Deklaracijos punkto: Lietuva siejama amžinaisiais ryšiais su Vokietija. Be to jame numatyta rinkti Steigiamąjį Seimą.
Dar po mėnesio, vasario 16-ąją, tautos patriarchas Jonas Basanavičius visus Lietuvos Tarybos narius surinko į Vilnių, Didžiosios g. 30 name. Čia buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurio originalo nerasta iki šių dienų. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II kovo 23 d., priėmęs Lietuvos Tarybos delegaciją, pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą gruodžio 11 d. Deklaracijos pagrindu.
Tačiau šis pripažinimas nepakeitė okupacinio režimo, nesumažino jo įtakos, gal tik atitolino bolševikų ir lenkų viltis susigražinti prarastas žemes. O Vokietija toliau puoselėjo planus Lietuvą sujungti su Prūsija ar Saksonija. O kai 1918 m. liepos pradžioje Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba, Vokietija darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu.
Norėdama išgelbėti Lietuvos valstybę, Taryba palinko į tragikomiškas paieškas. Ji nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtembergo valstybėle – viena stabiliausių ir labiausiai klestinčių Vokietijos žemių, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Urachą Lietuvos karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkimą pripažino neteisėtu ir pasitraukė iš Tarybos. Tuo tarpu vokiečių vyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes tikėjosi Lietuvą sujungti su savo etninėmis žemėmis.
Lietuva karalyste taip ir netapo. Vokietija iki lapkričio visiškai pralaimėjo karą, ten kilo komunistinė revoliucija, šalia Berlyno susikūrė vadinamoji Veimaro respublika, egzistavusi iki 1933 m. Pagal Versalio sutartį Vokietija turėjo mokėti didžiules reparacijas (jos baigtos tik 2010 m. spalio 4 d.), neteko Elzaso ir Lotaringijos, ir apie jokius Lietuvos prisijungimus jau niekas nebekalbėjo. Nauji bandymai prisikalbinti šią Baltijos šalį buvo padaryti tik A. Hitleriui atėjus į valdžią, kai jis Lietuvos prezidento poste rado tą patį tautininką A. Smetoną. Bet tai jau kita istorija, nors ir yra senosios tęsinys.
Taigi, gruodžio 11-osios Deklaracija buvo tarsi pamatas, ant kurio buvo renčiamas Nepriklausomybės akto rentinys. Paprastai labai svarbu parengti pirminį dokumentą, kuris paskui redaguojamas, papildomas, taisomas, kol tampa esminiu aktu. Galų gale ar ne jis lėmė ne tik Vasario 16-osios aktą, bet ir Kovo 11-osios – moderniųjų laikų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės aktą, kurio 25-metį netrukus pažymėsime?
Ir dar štai kas – simbolinis mėnesių sutapimas – krinta į akis: Lietuvos (Lituae arba Litua) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. kovo 9 d. įraše apie šv. Brunono žūtį. Tų pačių žinių pateikia (tik neminėdamas Lietuvos vardo) Titmaras Mezeburgietis, datavęs įrašą 1009 m. vasario 14 d. Pastaroji data patikimesnė, teigia mokslininkai, nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis, bendravo su jo tėvu ir greičiausiai būtent jis parašė neišlikusią „Brunono darbų knygą“. Atrodo, kad 1917 m. gruodis svariai papildo šiuos svarbius mėnesius.
“Lietuva karalyste taip ir netapo”. Deja.
ir ačiū Dievui…
“Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją.”
O butu neblogai pamatyti tos Gruodzio 11 d. Deklaracijos kopija! Gal neslapta, gal neprapuolusi? Sulyginti sugebetume ir patys!
Valstybės atkūrimo deklaracija yra viešas to tikslo, siekio, principų pareiškimas, o Nepriklausomybės aktas yra jų įvykdymas valios dokumentu. Taigi deklaracija ir aktas skirtingos paskirties ir galios dokumentai, todėl logiškai vienoda svarbos prasme jie vienas su kitu nelygintini. Pagal savo paskirtį jie abu yra svarbūs siekiant Nepriklausomybės. Toks klausimo kėlimas paprasčiausiai yra netaktas Nepriklausomybės akto atžvilgiu.
Kovo 11 aktas nėra savarankiškas – iki jo buvo 1990 03 06 LTSR AT nutarimas, kuriuo pripažinta jog įstojimas į TSRS negalioja ir paskelbtos derybos su TSRS dėl išėjimo,
Kaip tik šitas aktas, o ne kovo 11, kuris buvo tik pakartojimas šito, ir yra nepriklausomybės atstatymo aktas.
Reikėtų perskaityti šią diskusiją: http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=5158&mid=92667#M92667
Kas teisėje “kumiekajatj” tam aišku, kad “įstojimo į TSRS pripažinimas negaliojančiu” pats savaime dar nereiškia Nepriklausomybės atkūrimo. Jai atkurti buvo reikalingas tai skelbiantis atskiras teisinis aktas, kuriuo ir tapo Kovo 11 d. AT nutarimas. Derybos tai tik techninis nutarimo įforminimas, negalintis turėti įtakos akto galioms. Taigi jokio Kovo 11 d. Akto nesavarankiškumo nėra, jis priimtas be jokių sąlygų.
Visai ne – nebuvo reikalo dar kurti papildomą aktą.
Jį tokį sukūrė tie, kurie norėjo peržaisti jau sužaistą žaidimą savo naudai, kad po to pasivadinti signatarais ir, kad juos iki mirties šertų nei už ką visuomenės dauguma.
Pats kalbi politiškai, o čia dalykas grynai teisinis…
Taigi ir teisinis: jei jau TEISINIAME akte pasakyta, kad ĮSTOJIMAS NEBEGALIOJA, tai ir viskas.
Iškauskas kartoja sovietmečiu sukurptas klastotes. Faktiškai Vokietijos imperatorius Vilhelmas II kovo 23 dieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos Valstybės Tarybos delegaciją, kuriai pareiškė, jog Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietuviams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. Po daugelio amžių 1918 m. atkurtos karalystės išrinktam karaliui buvo suteiktas Mindaugo II vardas. Tarptautinės teisės požiūriu šiuo pripažinimu Lietuva išėjo iš Rusijos jurisdikcijos ir politinės priespaudos bei tapo tarptautinės teisės subjektu. Kartu įgavo teisę sudaryti nacionalinę vyriausybę. Nors dėl geopolitinių aplinkybių karalystė gyvavo tik 100 dienų, bet išgarsino Lietuvą, tautos istorinį suverenitetą.
Tiksliai pasakyta.
Nors valstybės nepriklausomybei sukurti pakanka tik paskelbimo, kad šalis yra valstybė, kaip buvo su Palestina, kada JAV, Izraelis ir kitos tik pyrst pyrst, ale, kad jau nauja valstybė yra,
Ir tai įrodo, kad SNO ją pripažino.
klysti. Valstybės nepriklausomybei dar reikia tarptautinio pripažinimu.kad taptų tarpt. teisės subjektu. Š.Osetija ir Abchazija pasiskelbė neprikl. Rusijos sudėty, bet ją “pripažino” tik kažkokia Nauru salelė. Ar tai jau valstybė? Taip buvo ir su Lietuva. Dar Vaitui: “karalystė gyvavo tik 100 dienų, bet išgarsino Lietuvą, tautos istorinį suverenitetą.” Ne išgarsino, bet apjuokė. Dar ir dabar Lietuvon važinėja visokie karaliai ir juokina pasaulį, bei finansuoja Kaune įsikūrusią Monarchijos atstovybę…
Neskaitei – Paleistiną pripažino SNO.
Jokių kitokių pripažinimų net nebereikia.
Lemiamas Lietuvos posūkis link Vakarų buvo 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, skelbęs nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų valstybinių ryšių su Rusija ir Lenkija nutraukimą bei prašęs Vokietijos apsaugos ir pagalbos. Šis aktas padėjo Vokietijai Bresto derybose, kad atskirtų Lietuvą nuo Rusijos.