L.N. Rasimas. Suverenitetas ir tautų santykiai

Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų kaimynų prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus?

Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu, prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Verslo santykiai per tuos metus irgi vystėsi kuo puikiausiai. Lenkija per Alytaus elektros keitiklį įsiliejo į Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinką, nuperka iš Švedijos į Lietuvą atitekėjusią elektrą, lietuvių kapitalas įsitvirtina Lenkijoje, o lenkų – Lietuvoje. Ką čia viską beišvardinsi. Aišku viena – tas demonstratyvus viršūnių nevažiavimas vienas pas kitą nei paprastiems piliečiams, nei verslininkams nieko nereiškė.

Tą galiu patvirtinti ir aš pats savo asmeniniais susitikimai su įvairiais žmonėmis, tarp jų meno ar politikos atstovais. Štai kalbėdami su buvusiu valdžioje politiku teisininku visiškai sutarėme, kad geri valstybių santykiai galimi tik tada, kada vienos valstybės jurisdikcija neperžengia kitos valstybės ribų t. y. kada viena valstybė jokia forma nesikėsina į kitos valstybės suverenitetą, o savo vidaus teisės aktų nebando primesti kitiems, t. y. nebando savo jurisdikciją taikyti ir kitoje valstybėje. Sutarėme ir tuo, kad teisinės sąvokos turi būti suprantamos ir vienodai aiškios abiem pusėms, nes kitaip bet kokios sutartys, susitarimai ar įsipareigojimai tėra tik paskata tarpvalstybinius santykius paversti nesutarimų aiškinimosi arena.

Kalbant apie tomaševskininkų įtaką Lietuvos-Lenkijos viršūnių santykiams, pašnekovas priminė, kad tas asmuo ir jo grupuotė nėra Lenkijos, o tik Lietuvos problema. Tai Lietuva leidžia kurtis politiniams judėjimams tautybių, lyčių ar net kalbos dialekto pagrindu, kuo, be abejo, Rusija jau seniai naudojasi ir dėl to anksčiau ar vėliau sulauksime autonominių reikalavimų. Lenkijai bus sunku nepalaikyti tų, kuriems tam ir išduota „lenko korta“, kad šito siektų. Galiu patvirtinti ir tai, kad toli gražu ne dauguma lenkų inteligentų yra sužavėta tuo, kas šiandien vyksta Lenkijoje. Štai istorijos mokytoja nuoširdžiai stebėjosi, kaip nuolankiai Lietuvoje politologai priima Lenkijai nepatogius istorijos pataisymus jos naudai, o J. Pilsudskio veiką priima vos ne kaip didžiausio Lietuvos mylėtojo, nors iš tos „meilės“ visur ir visada jis siekė Lietuvos valstybę pasmaugti.

Pradėkime nuo visuotinai pripažinto valstybių suvereniteto. Jis yra valstybių tarpusavio santykių pagrindas ir aukščiausia kiekvienos valstybės saugoma vertybė, nes jis yra tai, kas aukščiau įstatymo, jis priklauso valstybę sukūrusiai tautai, kiekvienas parlamentaras gauna tautos įgaliojimus, suverenitetas nėra dalomas ir veikia visoje valstybės teritorijoje. Nedalomumas yra labai svarbus principas. Jį turi ir realizuoja visa tauta, o tautos dalies persikėlimas į kitos valstybės teritoriją jokiu būdu nereiškia, kad ten persikėlė dalis kitoje valstybėje likusios tautos suvereniteto. Taigi joks užkariautojas, palikęs užkariautoje šalyje kolonistus nepalieka jiems savo tautos apsisprendimo teisių. Tas pats ir su atvykėliais į kitą šalį taikiu būdu. Jų diasparos netampa tautinėmis mažumomis. Jos neįgauna politinės autonomijos teisių, o žmonėms užtikrinama visos tarptautinėje praktikoje naudojamos žmogaus teisės, ką, beje, turi ir valstybę sukūrusios tautos atstovai.

Lenkijos prezidentas aiškino, kad lenkiškai Lietuvoje kalbančių žmonių diasporą būtina laikyti tautine mažuma, nes „čia gyveno jų tėvų tėvai ir protėviai“. Greičiausia šiandien lenkų ar panašią kalbą naudojančių žmonių tėvai ir protėviai tikrai gyveno Lietuvoje, bet jie gyveno ne kaip lenkai, bet kaip lietuviai arba kai kuriais atvejais – gudai. Priėmę lenkų kalbą jie netapo lenkų tautos dalimi, kaip pvz. Argentinos indėnai, priėmę ispanų kalbą ir net kultūrą – nepasidarė Argentinoje gyvenantys Ispanijos autochtonai. Lietuviai ar gudai, priėmę lenkų kalbą, netapo Lenkijos autochtonais Lietuvoje. Lenkų kalba Lietuvoje yra invazinė kalba.

Kaip ji čia atsirado, geriausia paaiškina Vladislavas Syrokomlė (Wladyslaw Syrokomle) (Kondratovičius) (1823-1862), aprašydamas savo iškylas iš Vilniaus po Lietuvą. Plačiausiose Vilniaus apylinkėse jis nerado čia gyvenančių lenkų. Gyveno tik lietuviai ir rusinai (gudai). Būdami katalikai, jie privalėjo bent minimaliai suprasti lenkiškai, nes bažnyčiose pamokslai buvo sakomi lenkiškai, lenkiškai klausoma išpažinties, lenkiškai duodamas išrišimas. Sukurdami mišrias šeimas, nemokėdami lietuvių ar kitas gudų kalbos – naudojo tą lenkiškos kalbos minimumą, papildydami ją tai lietuviškais, tai gudiškais žodžiais. Taip atsirado tie „tėvų tėvai ir protėviai“, apie kuriuos kalbėjo prezidentas. Tos kalbos negalima laikyti nei lenkų, nei gudų kalba. Lenkiškai kalbėti ir rašyti buvo mokoma tik mokyklose, savo nutautinimo darbą dirbo ir Katalikų Bažnyčia, katalikų tikėjimą šiose vietovėse paskelbusi „Polska Wiera“. Neabejotinai į Vilnių buvo atsikėlę žmonių ir iš Lenkijos, bet tai jau kolonistai.

Šio objektyvaus rašytojo, V. Syrokomlės, paaiškinimo nėra paneigę nei lingvistai, nei istorikai, jeigu neskaityti buvusių, o ir dabar kuriamų neįrodomų „istorinių pasakų“. Kad tai lietuvių etninės žemės patvirtina ir archeologija, etnografija, vietovardžių, upių ar ežerų pavadinimai, o ir J. Pilsudskio užgrobtoms žemėms jų pačių buvo pripažintas Vidurio Lietuvos pavadinimas. Didžioji dalis kalbėjusių lenkiškai ar panašia kalba, laikė save ne lenkais, o lietuviais. Neseniai matėme tada nufilmuotas J. Basanavičiaus laidotuves. Vainikai, nors lenkiškais užrašais, bet nuo lenkų okupuoto krašto lietuvių.

Šiandien niekas neliepia lenkakalbiams ar rusakalbiams vadintis lietuviais. Niekas nedraudžia jų kalbos, lenkiškų ar rusiškų mokyklų, bet suverenas, t. y. lietuvių tauta, sukūrusi savo nacionalinę valstybę, vienintelė turi teisę nustatyti, kokia kalba yra valstybinė. Ta kalba yra lietuvių kalba ir visi piliečiai privalo ją mokėti. Taigi, viską galima aptarinėti su kaimyninės šalies valdžia apie lenkiškai kalbančius piliečius, bet jų teisinis statusas nėra tautinė mažuma, o tik lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių diaspora. Teisingai naudoti sąvokas čia yra labai svarbu.

Kita kaimyninės šalies keliama problema – asmenvardžių rašymas lietuviškuose dokumentuose – iš esmės jau išspręsta teismų pagalba. Pateikus dokumentus apie autentiškai rašomus asmenvardžius, o tokiais dokumentais praktikoje gali būti gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, pavardės pakeitimo liudijimai – jais remiantis ir užrašoma, bet jeigu tokiame asmenvardyje yra daugiau raidžių negu garsų, tada būtinai turi būti užrašytas asmenvardis ir lietuviškai pagal garsus, o po to jau pagal pateiktus dokumentus. Mat lietuvių kalboje kiekvienam garsui užrašyti skiriama viena raidė. To nepadarius pavardės pagal skambesį lietuviškai perskaityti negalėtume. Anglišką pavardę Churchill pagal skambėjimą turėtume rašyti Čurčil ir, suprantama, kad tai turėtų būti tame pačiame puslapyje. Ir nieko nepadarysi, tokia lietuvių kalbos rašyba. Reikalauti, kad kokiame nors valstybės regione būtų šito nepaisoma – jau akivaizdus suvereniteto pažeidimas.

Jokia kita valstybė negali nurodinėti ir to, kaip turi būti rašomi vietovardžiai ar gatvių pavadinimai. Taip, mes Kaliningradą vadiname Karaliaučiumi, Sejny – Seinais, Grodno – Gardinu, bet niekaip negalime reikalauti, kad ir šalys, kuriose yra šie vietovardžiai, taip elgtųsi. Mes tą darome pabrėždami, kad ten mūsų etninės žemės, bet savo vietovardžių jurisdikcijos perkelti į kitą valstybę vis vien negalime. Mūsų šalies vietovardžiai yra seniausiai naudojami ir patvirtinti visiškai neatsižvelgiant į naudotus carinėje Rusijoje ar pildsudskinės Lenkijos nustatytus. Tai irgi suvereno teisė.

Niekas, žinoma, nedraudžia tą ar kitą ežerą ir etc. vadinti kitaip, bet oficialūs vietovardžiai bei gatvių pavadinimai yra vienodai taikomi visai Lietuvos teritorijai, pagal juos nustatomi adresai ir paštų indeksai. Ir vėl, niekas privačiose valdose nedraudžia gatvės pavadinimą parašyti, kad ir lenkiškai. Svarbu, kad skambėtų vienodai ir pvz. gatvės pavadinimas „Mokyklos“, nebūtų verčiamas – „Scholnaja“. Reikalauti, kad kokiame nors valstybės regione būtų šito nepaisoma – irgi akivaizdus suvereniteto pažeidimas. Tokiu pat pažeidimu laikytinas ir nemokamas penkių Lenkijos televizijos kanalų transliavimas išimtinai vienam Lietuvos teritorijos regionui. Jeigu jau „nuspręsta?!”, tai tokiomis pat sąlygomis tos laidos turi būti matomos visoje Lietuvoje. Mūsų vyriausybė smarkiai peržengė savo galias. Dalies savo suvereniteto atidavimas kitai valstybei, tegul ir Europos Sąjungos narei – niekuo nepateisinamas dalykas ir negali būti aiškinamas gerų santykių būtinumu.

Tai, kad atsirado Suvalkų koridorius ir visiškai neatsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybių okupacijos nepripažino tiek JAV, tiek Didžioji Britanija – būtent jos dėl to koridoriaus yra kaltos. Mat panaikindamos autonominę nugalėtos Vokietijos dalį – Prūsiją, o jos teritoriją perduodamos dviems slavų valstybėms – Baltijos valstybes padarė tik siauru ruožu susijusias su Europos valstybėmis, taigi sunkiai apginamas nuo agresyvios rytų kaimynės. Šiandien būtent iš to joms kyla prievolė ginti Baltijos valstybes ir tą jos stengiasi daryti pasitelkiant kitas NATO šalis. Lenkija agresijos atveju niekaip negalėtų jų pakeisti. Vienintelio, ko šiandien nori pvz. JAV ar Vokietija, tai, kad Lenkija netrukdytų, o sudarytų sąlygas greitam kariuomenės permetimui.

Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija su Europa Lenkija yra ne mažiau suinteresuota. Mat svarstyti ir kiti variantai. Perkėlus Alytaus elektros keitiklį prie Visągino, Lenkija niekaip negalėtų naudotis į Lietuvą ateinančia švediška elektra ar Šiaurės šalių elektros rinka, ką dabar daro. Pagaliau Lietuvai pasistačius dujomis kūrenamą budinčią elektrinę, jau po metų Lietuva gali visiškai apsirūpinti elektra pati dirbdama salos režimu. Nepirkti Astravo elektros irgi ne tik Lietuvos interesas. Lenkijai svarbu išlaikyti savo anglies pramonę ir anglimi kūrenamas elektrines. „Rail Baltika“ ir „Via Baltika” statybos yra ne tik Lietuvos reikalas. Žinoma, esame dėkingi už tai, kad Lenkijos lakūnai sistemingai saugo Baltijos valstybių oro erdvę, bet Baltijos valstybių kariai irgi gina Europos, taigi ir Lenkijos interesus pvz. Afganistane, Malyje ir kitur.

Taigi, šiandien aiškiai matomas siekis Lietuvą polonizuoti, nėra pateisinamas ne ekonominiu, nei gynybiniu būtinumu. Priešingai, šiandien valstybių valdžių atstovams pradėjus kalbėtis, būtina aiškiai pasakyti, kad Lietuvoje lenkakalbių teisės yra geriausiai apsaugotos visame pasaulyje, kad Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos ar Lenkijos etninių žemių, o yra lenkiškai kalbančių žmonių diaspora ir Lenkijai, tuo pasinaudojant kartu su Rusija, nederėtų Lietuvoje kištis į rinkimus, nederėtų per „lenko kortą” trukdyti Lietuvos visuomenės bendrai veikai, nederėtų kurti ir rodyti filmų, kuriuose gausu teritorinių pretenzijų ar aiškiai neteisingų istorijos interpretacijų. Yra ir daugiau atviro pokalbio temų.

Tik gerbdamos viena kitos suverenitetą valstybės gali sukurti gerus kaimyninius santykius. Belieka pasiūlyti valdžių viršūnėms pasimokyti iš eilinių lenkų ir lietuvių šiandieninių santykių.