Kas naršo po socialinius tinklus, žino apie afrikiečių istorinės tapatybės judėjimą. Jaunos afrikiečių nacijos, sukurtos iš viršaus, europiečių kolonijų pagrindu, ieško savo šaknų senosiose imperijose.
Tikri istoriniai pasakojimai apie Kušo, Malio, Songajaus imperijas kaitaliojasi su pasakomis, kad viena seniausių ir daugiausiai pasiekusių civilizacijų – Egiptas – buvo kurtas juodaodžių.
Europiečių kilmės amerikiečiai, stokojantys aiškios etninės tapatybės, apeliuoja į rasę, sekdami pasakas, kad ir Egiptas, ir biblinis Izraelis, ir apskritai visa, kas remiasi tūkstantmete istorija, sukurta europiečių.
Rusijos pseudoistorikai visas pasaulio civilizacijas nuo etruskų iki Egipto kildina iš rusų, nes juk „ura“ reiškia „šalia Ra“, o baltarusių litvinistai bando monopolizuoti bent jau Lietuvos istoriją.
Kai kurios pasakos turi pagrindo. Egipto nuosmukio laikais jį tikrai buvo užvaldę kušitai ir etiopai, baltosios rasės ribos antikos laikais tikrai buvo daug platesnės, nei šiandien, o Lietuva tikrai buvo bendras lietuvių ir rusėnų kūrinys, kuriame baltarusiams tenka ypatinga vieta: dauguma jų buvo palaipsniui slavėję baltai, o Lietuvos rašto kalba išties buvo artima šiandieniniams gudų dialektams.
Problema kyla tada, kai peržengiamos ribos. Tiek padorumo, tiek ir sveiko proto. Šiandien afrikiečių, Amerikos baltųjų supremacistų, Rusijos ir Baltarusijos šovinistų pavyzdžiu kai kurie lietuviai bando visą Europą kildinti iš baltų, o kiti net nueina iki Urartų valstybės ir Velykų salos: čia irgi įžvelgiami baltai.
Tokioms pasakoms priskirtini ir tekstai apie Lietuvos karalius, tarsi kunigaikščių titulas būtų mažiau garbingas, lyg būtų maža suvokti, kad kunigaikštis Lietuvoje faktiškai atitiko karalių ar net imperatorių.
Didybės manija beveik visada yra kita menkavertiškumo komplekso pusė. Neišsitekdami etninėje Lietuvoje kai kurie lietuviai nori įsivaizduoti buvę pasaulio viešpačiai – nuo Velykų salos iki inkų tvirtovės Vilkabambos.
Ne mažesnė žala sveikai istorinei atminčiai kyla iš svetimųjų primetamų istorinių stereotipų. Daugelis lietuvių iki šiol tiek Josifą Staliną, tiek Vladimirą Putiną laiko mažesniu blogiu už Adolfą Hitlerį.
Nes tai diktuoja sovietinė istorinė atmintis, saistanti daugybę lietuvių su rusais, atnaujinta iš Vakarų sklindančių istorinių pasakojimų: ką čia slėpti – vakariečiai buvo J. Stalino sąjungininkai prieš A. Hitlerį.
Vis kyla nauji geros širdies, bet Pūkuotuko protelio pacifistai, teigiantys, jog šiandien ukrainiečiai turėtų su V. Putinu dėl ko nors tartis. Bet kai paklausi jų, kaip žydai galėjo tartis su A. Hitleriu, tokie pacifistai pasimeta: ką tu lygini?
Tarsi ukrainiečių kraujas būtų kitos spalvos, nei žydų kraujas. Pagal tokią logiką prievartaujama moteris turėtų tartis su prievartautoju. Tarimasis šiuo atveju reikštų nuolaidas. Nusileidus vienoje vietoje tektų nusileisti ir kitoje, paskatinant naujas agresijos bangas.
Visa tai rodo, jog daugelis lietuvių tebelaiko save Rusijos periferija. Šie lietuviai platina svetimus istorinius pasakojimus.
Tokiems priskirtinos ir šnekos, kad Žečpospolita buvo išimtinai lenkų valstybė. Užmirštant šlovingas bendras pergales.
Deja, tiek Vakarų, tiek Rusijos istoriografijoje išimtinai lenkiškos Žečpospolitos mitas – vienodai įsitvirtinęs. Mums dar reikia atsikovoti Žečpospolitos istoriją.
Žvelgiant į pačią Lenkiją, XX a. I-os pusės konfliktai su Lietuva kilo iš Lenkijai kilusios dilemos, kai vienu metu buvo siekiama atkurti Žečpospolitą ir sukurti tautinę Lenkiją.
Jei būtų pasiūlyta glaudi lygių ir laisvų tautų koalicija, retas lietuvių šviesuolis būtų tam prieštaravęs.
Prieštarauta Lietuvos įjungimui į Lenkiją provincijos statusu, ir tai – visiškai suprantama. Atitinkamai tam priešinosi ukrainiečių ir baltarusių patriotai.
Šiandieninė Lenkija lyg ir suprato savo klaidas, bet laukia nauji rinkimai.
Draugams lenkams reikia aiškiai pasakyti: sutinkame būti lygiaverčiais partneriais, bet ne eiline jų vaivadija.
Kresų politika – jautrus klausimas. Turime suprasti, kad moderni lenkų tauta gimė istorinėje Lietuvoje – nuo Adomo Mickevičiaus iki Juzefo Pilsudskio, iki Česlovo Milošo. Kaip moderni vokiečių tauta gimė Prūsijoje.
Bet tiek lenkams, tiek vokiečiams derėtų prisiminti, kokia tauta šiose žemėse gimė pirmiau. Nesusitarus dėl to gresia Rusijos pretenzijų į Ukrainą recidyvai.
Broliams baltarusiams reikia pasakyti: istorinė Lietuva – nei vien jūsų, nei vien mūsų, ji – bendra. Mums nėra, ko dalintis. Vilnius tiek pat baltarusiškas, kiek Gardinas – lietuviškas.
Kurkime sąjungą, leiskime vieni kitiems savo valdomose žemėse naudotis visa plačia kultūrine autonomija, kaip Antano Smetonos laikais. Ir formalios sienos tarp mūsų liks lengvai išsprendžiama problema.
Tam tikrų konfliktų kyla ir tarp lietuvių bei litvakų istorinių pasakojimų. Litvakai mato tik Šiaurės Jeruzalę ir holokaustą. Nenorėdami matyti, jog taip, kaip tarp lietuvių būta žydšaudžių, taip tarp žydų būta sovietinių kolaborantų ir budelių, žiauriai kankinusių ir žudžiusių lietuvius.
Turime aiškiai sutarti, ką laikysime didvyriais, o ką – nusikaltėliais. Lietuvių didvyrių panteone nėra Antano Impulevičiaus. Atitinkamai Icchakas Aradas ar Nachmanas Dušanskis turėtų kelti gėdą doriems žydams.
Ko gero, žydams derėtų gerbti lietuvių, o lietuviams – žydų rezistenciją, kad ir po kokia vėliava. Bet iki tam tikros ribos. Nekaltų žmonių žudymas turi būti pasmerktas abipusiai. Tai galioja ir santykiams su lenkais. Buvo Dubingiai, bet buvo ir Glitiškės.
Nereikia nei žemintis, nei aukštintis. Užtenka įvardyti ir pripažinti, kas mūsų istorijoje buvo garbinga, o kas – gėdinga. Išlaikant sava ir gerbiant kita. Išsaugant kontekstą ir perspektyvą.
Lietuviai Lietuvoje yra pirminė tauta, visos kitos čia įsikūrė jų svetingumo dėka. Šiandien jų atstovai – mūsų bendrapiliečiai. Ne svetimtaučiai, o kitataučiai, kaip gražiai rašė A. Smetona. Su kaimynais turime gyventi draugiškai, tiek, kiek patys kaimynai mums draugiški.
Su tokiais, kurie tokie nėra – nori taikos, ruoškis karui.
Nebūkime kitų tautų ar valstybių dalimi. Pasakokime savo istoriją sau ir saviškiams. Be pagražinimų, be graudžiai juokingos pompastikos. Turime, kuo didžiuotis ir be pramanų.
Savo laiku subūrėme baltų tautas, integravome daugybę kitų tautų – nuo totorių ir karaimų iki škotų, rodėme visai Europai religinio ir kultūrinio sambūvio pavyzdį, apgynėme Vakarus nuo ordų ir Rytus nuo ordinų.
Šiandien esame vidutinė valstybė Europoje ir maža valstybė pasaulyje. Negalime diktuoti nei karinių, nei ekonominių sąlygų. Bet galime būti ori tauta sau patiems, o pasauliui – moraliniu pavyzdžiu, kaip rašė Marija Gimbutienė ir Algirdas Statkevičius.
Mes žinome, ką reiškia tautos kova už laisvę. Tad galime suprasti ir ukrainiečius, ir izraelitus, ir katalonus, ir kurdus, ir uigūrus, ir dakotus.
Galime tapti tarpininkais, arbitrais pasauliniame kontekste. Gal būtent čia glūdi moderni mūsų tautos misija?
Autorius yra politologas
Labai stiprus straipsnis, bet reikalaujantis brandos. Brandos matyti viską – ne tik visus prieštaravimus, bet ir tą ” bendrą vardiklį “, kuris vadinamas Vieniu.
Toks jau pasaulis – margas, kaip genys Daugyje, bet harmoningas dėka Vienio (dvasios).
Visas chaosas – konfliktai, karai iš žmogaus ne brandos, iš jo ego sąmonės, kuri trukdo pasiekti Vienį.
Bet, dėl kylančių vibracijų, esame ant didelių permainų slenksčio…
Straipsnio antraštė labai tinka paskutinei pastraipai apie misijas.
Smagu, Mariau, kad atsipeikėjote. Kalbant apie afrikiečių tautų tapatybės ieškojimus, tenka prisiminti prancūzų karus Alžyre ir Tunise. Čia žvalgybinėse stadijose jie buvo susitikę su jų žyniais, kurie smėlyje nupaišė Didžiojo Šuns žvaigždę Sirijų, rodydami, kad ji yra dvinarė žvaigždė. Po to pasakė, kad dievas, sukurdamas juodaodžius žmones Žemėje, tuo daro eksperimentą. “Iš kur pas juos buvo tokios žinios?” – klausimas visiems.
Kartu priminsiu, kad 1410 m. Žalgirio mūšio metu Žemėje tegyveno 425 mln. žmonių (Kingfisher, London “Tiesa apie istoriją”, vertimas).
Visų rastų Egipto faraonų mumijų genetinė analizė rodo, kad visi jie buvo baltaodžiai. Rusai, gi, akademiniu lygmeniu apie etruskus aiškina paprastai: eto “etničeskije russkije” ir taškas. O apie A. J. Greimo semiotiką ir semantiką atsiliepia irgi aiškiai: “Eta prokliataja semantika”. Tuo norėčiau pasakyti, kad visi dideli aplinkiniai, nuolat pretenduodami į mūsų žemes ir mažindami jas, niekada neatsisakys jų, nebent suteiks mums lietuviško nugirdyto ir nunarkašinto “indėnų rezervato” statusą. Išvada: žiediniuose apkasuose sėdint, karo nelaimėsi, o Išlikimui reikalinga parama iš toliau ir nuolatiniai kontrpuolimai kultūros, mokslo, dalies užgrobtų teritorijų susigrąžinimo ir technologijų srityse.
Taip, žiediniuose apkasuose (tik gindamasis) karo nelaimėsi.
Bet puldamas – tauta prieš tautą, kultūra prieš kultūrą – irgi nelaimėsi. Nes tai amžina konfrontacija ir laimėti gali tik didieji, o mažųjų likimas – asimiliacija.
Ar tai mums tinka?
Bet yra kitas pasirinkimas – ne kovos, o bendradarbiavimo, lygiateisiškumo principu, neutralios kalbos pagrindu…
Kada kiekviena tauta lieka su savo kalba, kultūra ir tradicijomis, o “išorėje”, su kitomis tautomis bendrauja neutralia tarptautine kalba, kuri garantuoja paritetinius santykius.
Toks “puolimas” pavojingas tik imperinėms ambicijoms.
SSSRijai baigiantis pasklido žinia, jog Rusijoje kažkurios aukštosios partinės aspirantas apsigynė daktarinę, kurioje teigta, jog prūsai ir Prūsija iš tiesų buvo rusai ir Rusija, tik juos okupavo ir P raidę prilipdė. Gal ir etruskai to paties mokslų daktaro darbas…
Na, miela Žemyna, bent jau žinome, kad tai tikrai nebuvo įžymusis Gudijos akademikas istorikas Mykola Jermolovičius, baigęs mechanizatorių traktorininkystės mokyklą istorinėse Lietuvos rytų žemėse ir išradęs rusų-etruskų protėvius licvynus, į kurių garbų palikimą niekingai kėsinai keistai į rytus išplitę per savo keturis arealus žmudai (žemaičiai).
“…moderni lenkų tauta gimė istorinėje Lietuvoje – nuo Adomo Mickevičiaus iki Juzefo Pilsudskio, iki Česlovo Milošo…” Skaičiau, kad Mickevičius laikė save lietuviu ( litwin, o ne polak ar rusin), Pilsudskis- žemaičių bajorų ( Giniotaičių iš Pilsūdo ir Bilių) palikuonis. ” Kaip moderni vokiečių tauta gimė Prūsijoje…” Taip vadinosi valstybė- Prūsijos karalystė, bet jos centras buvo Berlynas, o ne Karaliaučius. Saksai žemaičiai ar švabai su bavarais vargu ar tapatino save su prūsais. Skaičiau, kad Vokietijoje gyvenantys šiaurės ( Nuurdfresen) ir Saterlando ( Seelterfraisen) fryzai save išskiria kaip atskiras etnografines grupes, buityje vartojančias savo kalbas, o ne vokiškas tarmes . “Lietuvos rašto kalba išties buvo artima šiandieniniams gudų dialektams.” Manau, ne gudų, bet ukrainiečių tarmėms.
Beje, Vokietijoje, kairiajame Reino krante į vakarus nuo Duisburgo iki Nyderlandų sienos, dar ilgai buvo paplitusi olandų kalba ( Nederlands, panaši į vokiečių žemaičių tarmes) ypač religiniame gyvenime , kol berods kancleris Bismarkas įvedė tvarką visose Prūsijos imperijos mokyklose ir viešajame gyvenime vartoti tik literatūrinę vokiečių ( Hochdeutsch) kalbą.
Pasikalbėti ukrainietiškai розмовити,kaip berods ir Lietuvos rašto kalboje,o štai gudiškai – размовіць.
Toks įspūdis, kad komentarų moderavimas užtrunka labai ilgai, jie nebetenka aktualumo,
straipsnio apie Suodaičių dramą?
O, tai reta išimtis, kai visai nepritariu Mariui. Pirmiausia dėl karalių: esmė, žinoma, ne pavadinimas, o tai, kad kunigaikštis pagal apibrėžimą yra žemesnis titulas, angliškai verčiamas duke (iš lotynų dux). Karaliai veikiausiai vadinti kunigais, o jų vaikai ir tiesioginiai valdiniai kunigaičiais > kunigaikščiais.
Antra, nepritariu dėl lenkų. Ne dėl to, kad „lenkai blogi“ ar „lenkai geri“ (tikriausiai visokie), o dėl to, kad šitoks naivus infantilizmas jau yra kainavęs Lietuvai tiek, kad net bloga klausyti vėl nuo pradžių, net vidurius susuka…
Rašinėliai apie visokias sąjungas ir pan. nėra nekaltas politinis reikalas, nes kai kam, esu įsitikinęs, plauna paskutinius smegenų likučius. Alkas turėtų suprasti savo atsakomybę. „Naivus infantilizmas“? Taip.
Ar tai reiškia, kad nuo lenkiško imperializmo jokių vaistų nėra, padėtis be išeities?
Naivus infantilizmas yra tebekovoti su seniai mirusio Želigovskio lavonu, o “karalius” yra svetimžodis.
Su lavonais kovoti nereikia, sąjungos yra gerai, bet, tarkim, valstybinės mokyklos Lietuvoje turės būti lietuviškos, palaipsniui, bet užtikrintai, ir bet kas kišąs šnobelį ne į savo reikalus turės gauti sprigtą į tą šnobelį.
is kokios kalbos tas Caralus kiles ?
jei ne baltu….
arba Carolus atrodo taip lotyniskai buvo uzrasyta….
Pajūrietis yra pripažinęs, kodėl taip bijo Lietuvos sąjungos su Lenkija ir Ukraina: nes tokią sąjungą sunkiai įveiktų Rusija.
vienas naujas neišmanus trolis, vardu grafas, kuriam Lietuvos valstybingumo sunaikinimas ir slavizacija sukeltų orgazmą. Yra ES, yra NATO. To pakanka Lietuvos saugumui. Būtent Rusijai naudingas ES ir NATO skaldymas.
Nepamirskite Dainiau vardo Rikis,Ric,Riks,Rex….
tai yra ansktyvesnis dar iki Kunigas,kunigaz…paplites Valdovo titulas per visa ne romeniska Europa….
Jeigu aš būčiau Lietuvos karalius ar bent jau kunigaikštis (ironija), tai minimą Mariaus sąjungą pradėčiau nuo braliukų latvių. Įtikinčiau juos, kad mums tarpusavyje susikalbėti labiau tiktų ne rusiškai ar angliškai, o neutralia tarptautine kalba – esperantiškai. Turint omenyje ir pasaulinę perspektyvą…
Ir kai „takelis“ jau būtų pramintas, sąjunga jau būtų bent trijų – lietuvių, latvių, estų, tik tada pasiūlyčiau prisijungti ir lenkams. Taip būtų saugiau…
Tokia idėja – sąjunga neutralios kalbos pagrindu ne iš piršto laužta. Mėgėjiškam – entuziastų lygmenyje ji jau daug kartų bandyta. Turiu omenyje pabaltijo esperantininkų sąskrydžius į kuriuos suvažiuodavo (gal suvažiuoja ir dabar) ir iš kitų šalių. Man teko dalyvauti tik viename 87 ar 88 metais Smalininkuose (Lietuvoje).
Atsiminimai kuo puikiausi. Esu tikras, kad su valstybių palaikymu ši idėja pajėgi žmonijos nesibaigiančių konfliktų ir karų istoriją perjungti į taikaus bendradarbiavimo epochą.
latviais kalbėkime latviškai: pramokime latviškai nors šiek tiek, prieš važiuodami pasisvečiuoti 🙂
O estiškai, suomiškai, turkiškai, ispaniškai….? Pramoksime visas?
Jums parašiau, prapuolė. Inkvizicija.
Latviškai išmokt nesunku,ypač skaityti latviškai. Kalbėti kiek sunkiau-labai jau skiriasi žodžių kirčiavimas.Pavyzdžiui , straipsnio antraštė iš latviško Delfi:
“Otrdiena būs saulaina; vietām gaidāms īslaicīgs lietus ” – antradienis bus saulėtas, vietom laukiamas nedidelis lietus.
Lietuva iš savo biudžeto retransliuoja keletą Lenkijos tv kanalų savo teritorijoje,o tv kanalo latvių kalba- nei vieno, Manau, matydami Latvijos tv ,daug geriau išmoktume giminingą kaimynų kalbą ir sužinotume naujienas apie juos tiesiogiai.Lietuvos ir Latvijos vadovai galėtų susitarti dėl Lietuvos tv retransliavimo Latvijoje ir Latvijos tv- Lietuvoje, Tada kalbos apie baltų vienybę virstų darbais.
Su Latvijos “reformatais” arba bambizais” mūsiškiai katolikai nesusikalbės . Lietuva turi “tikėjimo brolius ” ir varge , ir džiaugsme.
Reformatų bendruomenių yra ir Lietuvoje- evangelikų reformatų bendruomenės yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose, Šiauliuose, Alytuje, Kelmėje ir t.t.., liuteronų reformatų- Vilniuje,Tauragėje, Kaune, Jurbarke, Klaipėdoje, Šventojoje, Biržuose, Šakiuose, Šilalėje, Palangoje, Panevėžyje ir t.t.
Dar reiktų atsiliepti į antraštės klausimą. ŠALIA, UŽ menkavertiškumo ir puikybės. AŠ, TU, MANO ŠEIMA, MŪSŲ TAUTA, MŪSŲ KALBA yra gera ir verta ne todėl, kad jie ką nors atitinka, bet iš prigimties, vien todėl, kad tai AŠ, MANO, MŪSŲ. Aš, mes galime viską žinoti viską apie pasaulį ir Dievą, spręsti kas teisinga, o kas ne. Turime tiesioginę prieigą. PATYS.
labai teisingai pasakyta…
Mes kovojame uz Lietuviu tautos ir baltu genciu Isgyvenima …ir zemes Artos issaugojima…visa kita religijos,ideologijos,ir pan. yra antraeiliai dalykai…
Pritariu dėl menkavertiškumo. Ir pakapstykim giliau, iš kur jis?
Prieš keletą metų, su bitininkais, teko važiuoti į Sloveniją kur vyko pasaulinis bitininkų kongresas. Visa kelionė, su įvairiomis ekskursijomis užtrūko apie savaitę. Autobuse man teko sėdėti šalia stambaus vyro, kuris vien savo vietoje netilpo… Jis buvo draugiškas, geranoriškas, bet tas pastovus suspaudimas, erdvės stoka vargino grynai fiziškai…
Man tai panašu į Lietuvos būseną tarp didesnių kaimynių. Šis faktorius turi įtakos…
Menkavertiškumas, panašu, yra dvasinė liga, blogis, vargu ar išorinės priežastys jį nulemia. Jo šerdis yra ta, kad svarbiausi gyvenimo klausimai esą buvo sprendžiami kaži kur kitur, mums tereikią ištempti ausis.
Ką reiškia “kaži kur kitur”? Kur?
Turbūt sprendė didieji, kaip Molotovo – Ribentropo pakto atveju. Nusprendė mažesnių likimą…
Bendra neutrali kalba, neduodanti niekam pranašumo, suartintų “didelius” ir “mažus”, suniveliuotų jų skirtumus, formuotų lygiateisius santykius.
Turiu omeny vieną mįslę, beje Dainiaus Razausko nesyk paskaitose minėtą: „Kur Pasaulio vidurys?“ (ats.: „ivots ut ruk net“)
Papildysiu: menkavertiškumas, bestuburystė, debilizmas gali būti įgimti. Tada nieko nepakeisi. Tai tik iliuzija, kad kažką žmoguje galima pagerinti tokiais atvejais. Baisi nelaimė, kad būtent tokie veržiasi į valdžią, bet taip visame pasaulyje yra.
Kunigaikščio titulas yra vasalo titulas ir jis tikrai mažiau garbingas, nei karaliaus. O kai tas titulas primetamas Lietuvos valdovams iki Liublino unijos sukuriamas kažkokio amžino Lietuvos vasališkumo supratimas, kuris veikia ir lietuvių savimonę ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
Kodėl Dubingiai priešpastatomi Glitiškėms? Abi vietovės lietuvių etninėse žemėse. Jei norit įžiūrėti kažkokią simetriją, tai suraskit pavyzdį, kur lietuviai būtų siautėję lenkų etninėse žemėse.
„Kunigaikščio titulas yra vasalo titulas ir jis tikrai mažiau garbingas, nei karaliaus“
Čia istorinis klausimas. Jei žinai kaip yra, kaip buvo, gana kelių sekundžių, kad nuspręstum priešingai. Pirmas man matytas lietuviškas (triaukštis) mūsų valstybės pavadinimas – „Didė Lietuvos Kunigystė“, vienoje 17 a. knygoje, kuri ten buvusi išspausta. 16 a. pasveikinime valdovas vadinamas tiek karaliumi, tiek kunigaikščiu. Turbūt dar senesnius laikus siekia valdovo įvardijimas, kaip kunigo: Daumantas, Giedraičių kunigas, kunigėlis Sudaitis. Kodėl turėčiau keisti savo kalbą? Jei daugelis ims suprasti Perkūną tik kaip gamtos reiškinį, tai nebus priežastis pervadinti Perkūną Jupiteriu.
Gal galit man kaimiečiui, nelankiusiam Dainiaus Razausko paskaitų išversti į lietuvių kalbą atsakymą į jūsų paminėtą mįslę : Kur pasaulio vidurys?
Ten, kur tu stovi (arba aš). Gyvai irgi neklausiau, bet jų yra labai daug:
tautosmenta.lt/dainius-razauskas
Na panašiai ir numaniau – ” aš esu pasaulio centras” ar “bamba”. Taip ir yra, egocentrizmas – dominuojantis faktorius. Kiek žmonių, tiek centrų… Bet kas iš to?
Ką tuo norėjot pasakyti? Kad visas blogis vidinis?
Tas jau mano paminėtas suokalbis – paktas, dabartinė Rusijos invazija į Ukrainą, lenkų imperinės ambicijos – visa tai mūsų pačių vidinis blogis?
Turbūt daugeliui girdėti Kudirkos atsiminimai, kaip jam gėda buvę lietuviu būti, jis tikrai nelaikė savęs centru, tai buvo baisi liga. O kas pagydė? Kitas lietuvis (Basanavičius), kuriam nebuvo gėda, ir kuris šiek tiek jautėsi centru. Trumpos pastraipos neišvengiamai dalykus supaprastina. Tas centriškumas neskatina kitų niekinti. Čia, Alke, ne taip seniai buvo:
alkas.lt/2023/02/07/j-basanavicius-pasijutau-lietuviu-esas/
Dauguma škotų ir airių nemoka savo senųjų keltiškų kalbų gaidligh ir gaeilge, kalba angliškai arba anglų kalbos tarmėmis su skandinaviškų ir keltiškų žodžių priemaišomis, tačiau vis tiek jie save laiko škotais ar airiais, o ne anglais. O pas mus kartais būna taip- “mano seneliai kalbėjo tik lietuviškai,bet aš esu lenkas”.
Kalbant apie vyresnę kartą (bet ir jaunų teko taip kalbant girdėti), derėtų taip rašyti: bet aš esu „lenkas”.
Karalius iš kito galo semantiškai gali būti skaitomas rakalius. Bobutė, žiūrėdama į mano pirmų klasių dailyraščius, sakydavo: “Rakaliau (trumpas kairinis kirtis ant pirmosios a), tu rašaluotas. Ką čia prirakaliojai? Rašyk kaip mokina, o tai negaliu suskaityti”. Akadų kalbos tyrinėtojas Hiffy parašė, kad Šiaurėje gyvenantys lietuviai turėjo savo slaptą religiją ir slaptaraštį. Ar tik ne Juozo Šeimio “rakaliai” (kairinis trumpas kirtis ant pirmosios a), kuriuos jis iškodavo, yra tas buvęs lietuvių slaptaraštis? Runas Europoje turiu omenyje ir runinius Egipto hieroglifus Afrikoje. Juos žinojo tik išsilavinę, kilmingi žmones ir iš jų tarpo išrinktieji “rakaliai” – karaliai. Štai ir visa paslaptis.
stuokai :
Mėgstu aiškumą, o jūsų pozicija man neaiški, nes neatsakėt į klausimą, dėl blogio.
Pvz. Dainius Razauskas, dėl šio straipsnio, savo poziciją išsakė labai aiškiai – jis su autoriumi nesutinka, o dėl sąjungos su Lenkija, jam net vidurius susuko…
Mano irgi aiški – straipsnis labai stiprus, lygiateisiai sąjungai pritariu su išlyga, kad ji būtų neutralios kalbos pagrindu pradedant nuo sąjungos su latviais ir estais. Nes tik neutralios kalbos pagrindu ji būtų lygiateisė.
O galvojat jūs? Tiesiai – šviesiai.
Ar blogis vidinis? Taip. Jei užges Saulė ir mes žūsime, tai vargu ar Saulė bus kalta, kad ji apsisprendė laisva valia užgesti. Agresoriai apsisprendžia būti agresoriais, jų blogis vidinis, o mes su tam tikrom išlygom savo atžvilgiu tai galime laikyti tiesiog gamtos reiškiniu. Mes irgi šiek kalti, bet ne dėl agresijos, o dėl aplaidumo ir vėlgi to nelemto menkavertiškumo, kuris privedė prie to kad tie agresoriai galėjo sau leisti tą agresiją. Iš lenkų (kaip ir iš gudų) nieko perdaug nesitikiu, karalių nenoriu, vienur tad pritariu, kitur ne. Šiek tiek pamėginau paplėtoti pagrindinę straipsnio temą, kad prigimtinė savigarba nelabai išsitenka vertinimų ir nuopelnų skalėje.
Didysis Lietuvos Kunigaikštis Algirdas Konstantinopolyje buvo vadinamas titulu “Ugnies garbintojų karalius”. Skaitant iš kito galo, žodis Kunigaikštis skamba kaip Ugnikaikštis ir semantiškai slaptos religijos (Hiffy) prasme šis žodis atspindi aukščiausią valdovą, kuris prie aukuro kartu su vyriausiuoju žyniu ir vaidilomis (vaidilėmis – vaidilutėmis), taip pat su aplinkos žmonėmis prie aukuro atlieka namų židinio deivei Gabijai (pas romėnus Vestalei) paskirtas jos garbei, kad neužgestų ugnis aukure, atliekamas apeigas. Šiandien (pusiau slaptai, nes tai nėra Lietuvos valstybės pripažinta religija) tokias apeigas tęsia senosios baltų religijos “Romuva” bendruomenių žmones. Štai toks semantiškai tikybinis užtaisas slypi žodyje Kunigaikštis. Dėkoju.
Manau labai geras atsakymas gerb. Kundrotui būtų prof. A. Butkaus straispnis “Pilsudskis ir Stalinas – du kariniai „stebukladariai“ DELFI . lt 2023 m. balandžio 18 d. 19:00
Trumpai sakant, Žečpospolita yra Lenkijos plėtojimo ir joje gyvenusių tautų tapsmo lenkais valstybinio valdymo konstruktas. Tai lenkams kaip nacijai formuoti iš kitų karalystės apimtų tautų nustatytas gyvenimo būdas. Tad Lietuvai kaip savo istorija tegali rūpėti tik vykęs priešinimasis Žečpospolitos tvarkai, siekis atkurti savo valstybę, t.y. tai, kas buvo padaryta 1918 m. vasario 16 d. aktu, bet iki šiol šis Lietuvos suverenumo paskelbimas nėra Lenkijos pripažintas, be to, galimas sakyti, kad santykiuose su Lietuva iš dalies nėra jo paisoma. Tai aiškinama tuo, kad, kaip matosi, dalį Vasario 16 d. paskelbto suverenumo Lietuvos valdžia 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartimi yra perleidusi. Šią sutartį galima laikyti šiuolaikine Liublino junija. Šitai Kundrotas – matyt, kaip žečpospolitininkas – nutyli…
P.Skutas
Your comment is awaiting moderation
2 sekundės ago
Trumpai sakant, Žečpospolita yra Lenkijos plėtojimo ir joje gyvenusių tautų tapsmo lenkais valstybinio valdymo konstruktas. Tai lenkams kaip nacijai formuoti iš kitų karalystės apimtų tautų nustatytas gyvenimo būdas. Tad Lietuvai kaip savo istorija tegali rūpėti tik vykęs priešinimasis Žečpospolitos tvarkai, siekis atkurti savo valstybę, t.y. tai, kas buvo padaryta 1918 m. vasario 16 d. aktu, bet iki šiol šis Lietuvos suverenumo paskelbimas nėra Lenkijos pripažintas, be to, galimas sakyti, kad santykiuose su Lietuva iš dalies nėra jo paisoma. Tai aiškinama tuo, kad, kaip matosi, dalį Vasario 16 d. paskelbto suverenumo Lietuvos valdžia 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartimi yra perleidusi. Šią sutartį galima laikyti šiuolaikine Liublino junija. Šitai Kundrotas – matyt, kaip žečpospolitininkas – nutyli…
Autoriui didelis ačiū! Pirmas toks straipsnis šita tema. Man asmeniškai visą laiką kliūna tas “medalis” su dviem pusėm. Bet kaip iš tautos ir masių smegeninės išmuši tas propagandines klišes, kurias ten dešimtmečiais įkalė, išdegino mankurtiniai kalikai.
Apropos, paskutinis sakinys irgi biskį iš to “medalio”. Abejoju, kad galėtume būti tarpininkais tarp didžiųjų pasaulio girnapusių. Tautos misija – išlaikyti savo stuburą. Bet kaip tai padaryti, kai mus valdo bestuburiai kolaborantai? Antai, nykštukinis Liuksemburgas pasišovęs “misionieriškai” pamokyti dažną ES valstybę tik todėl, kad šliejasi prie Prancūzijos. Panaši tendencija sunkiai įveikiama, jei išvis.