M. Kundrotas. Tarp bakchanalijos ir konclagerio

Šiandien gyvename pasaulyje, kur beveik viskas sprendžiama jėga. Amžių sandūroje atrodė, kad fašizmas, jėga pakeitęs doros ir išminties priesakus, teisingumą ir artimo meilę, jau amžinai nuslinko į praeitį. Deja, ši pseudofilosofija grįžta.

Pirmiausiai – per Vladimiro Putino Rusiją, virtusią mačistinių banditų kolektyvu. Bet būtų naivu, o gal ir melaginga teigti, kad Rusija – išskirtinė Mordoro karalija. Vis daugiau Vakarų šalių, save laikančių demokratinėmis ir liberaliomis, įgauna represyvų charakterį.

Lietuvoje dabar valdanti partija taip pat ėjo į rinkimus su šūkiu: duok Lietuvai daugiau jėgos. Ne gerumo, ne teisingumo, ne išminties, o jėgos. Kas žadėta, tai ir įvykdyta. Greitai visa Lietuva patyrė, ką reiškia valdžia, paremta jėga.

Dar tik rengiantis išplėtoti putinistinio pavyzdžio „antiekstremistinius“ įstatymus, draudžiančius bet kokią realią opoziciją, pastarajai perkeltine ir tiesiogine prasme sukinėjamos rankos.

Vyksta parodomieji ir įspėjamieji teismai, sistemos lojalistai siekia išėsti opozicionierius iš darboviečių ir mokslo įstaigų, o sistemai pavaldi žiniasklaida rengia neapykantos valandėles, kuriomis didžiuotųsi pats Jozefas Giobelsas.

Agresija gimdo agresiją. Vis daugiau žmonių iš alternatyviosios visuomenės šaukiasi keršto ir smurto, vadindami tai tvarka ir teisingumu. Nėra nieko priešingesnio tvarkai ir teisingumui, nei agresyvi aistra.

Tvarka kyla iš racionalios minties struktūros, o ne iš gaivalų. Teisingumas reikalauja visiško šaltakraujiškumo, atsiribojimo nuo bet kokių simpatijų ir antipatijų.

Brutalios jėgos kultas ypač būdingas silpniems žmonėms. Arba dvasiškai, arba fiziškai. Jie kompensuoja savo silpnumą svajonėmis apie galią ir vargas aplinkiniams, jei tokie žmonės išties įgauna galią. Tai rodo ir tokie pavyzdžiai, kaip despotiško tėvo žemintas Adolfas Hitleris ar visą jaunystę autsaideriu buvęs V. Putinas.

Ne mažiau pavojingi tokių tironų sekėjai, sadomazochistiškai įsimylėję tvirtą ranką ir botagą, liguistai besimėgaujantys patiriamu virpuliu prievartautojo akivaizdoje. Taip jie supranta tvarką ir teisingumą.

Taip valstybės tampa konclageriais. Apgailėtina, kai jo kaliniai, užuot siekę laisvės sau ir kitiems, svajoja palikti konclagerį savo vietoje, patys tapdami jo šeimininkais ar prižiūrėtojais.

Yra ir kita alternatyva ir ji nėra geresnė. Tai – individo savivalės ir bedantės valstybės vizija. Individo, kuriam leista daryti visa, kas jam patinka. Valstybės, kuri atsisakytų rūpintis tiek paties žmogaus, tiek jo gyvenimo sąlygų kokybe. Pasyvios tiek kultūriškai, tiek ekonomiškai.

Dar iš senovės Babilono ateina išmintis: jei karalius nedrausmintų stipriųjų, jie iškeptų silpnuosius kaip žuvis keptuvėje.

Be valstybės priežiūros visuomenė išyra ir įsigalioja laukinių džiunglių įstatymai. Stiprieji primeta savo valią silpniesiems ir paverčia juos savo vergais. Fizinė prievarta dar nėra baisiausia: daug baisesnis dvasinis mankurtizavimas, sudarant žmogui įspūdį, kad jis renkasi pats, nors iš tikrųjų jam diktuojama, ko norėti, ką mąstyti ir kaip elgtis.

Nenuostabu, kad labiausiai liberalumu besididžiuojančios šalys – nuo Kanados iki Skandinavijos – vis labiau represyvėja. Tai nėra loginis prieštaravimas, tai – loginė liberalizmo išdava.

„Karaliui“ nustojus rūpintis savo piliečių dvasine sveikata ir drausminti jų sprendimų iškilo politiškai, socialiai, ekonomiškai, pagaliau – informaciniu požiūriu stipresnės grupės, primetusios savo valią visuomenei. Pats „karalius“, kitaip tariant – valstybė, tapo šio apsišaukusio elito įrankiu. Įteisinus blogį pasmerktas gėris.

Dabar tokiose visuomenėse ydai plačiai atverti visi vartai, o dorybė vis labiau varžoma. Įsivyrauja patys godžiausi, labiausiai ištvirkę, sukčiausi ir žiauriausi. Ir vargas tam, kuris išdrįs jiems pasipriešinti – bent žodžiu.

Tai – nuosekli „minimalios valstybės“ principo pasekmė. Minimali valstybė tampa maksimalia, tiktai kitų rankose, nei buvo dar prieš kelis dešimtmečius. Elitą keičia pseudoelitas, siekiantis nutildyti bet kokią prieštarą.

Jei fašistinį, komunistinį ar nacistinį modelį galima lyginti su konclageriu, tai liberalųjį modelį – su bakchanalija. Apgirtę žmonės kelia orgijas, mėgaujasi vulgariais malonumais, kol tai tampa norma.

O tada prasideda smurtas, daug žiauresnis, nei ankstesniųjų santvarkų drausmė. Liberalizmas visada yra tiktai kelias, kuriuo į pasaulį ateina represyvieji režimai – ar jie būtų raudoni, ar rudi, ar žydri.

Dar Aristotelis įžvelgė, jog tiesa ir dorybė dažniausiai glūdi per vidurį tarp skirtingų kraštutinumų. Norint puoselėti gėrį ir užkardyti blogį visuomenei reikalinga valstybė. Ji turi būti aktyvi tiek ugdydama piliečių dorybes švietimo, žiniasklaidos ir kultūros pagalba, tiek užtikrindama teisingumo principus ūkiniame gyvenime, kad kiekvienas veiksnus pilietis turėtų bent jau minimalias startines galimybes dirbti ir užsidirbti.

Tačiau valstybė virsta konclageriu, kai pradeda represyviais metodais kištis į privatų žmogaus gyvenimą.

Valstybė turi būti nuosaiki ir išmintinga viešųjų reikalų tvarkytoja, kur žmogus susitinka su kitu žmogumi, bet ji turi vengti net mažiausios pretenzijos į Dievo vietą. Kai žmogus pradeda dėtis Dievu, jis virsta šėtonu.

Joks žmogus nėra kito žmogaus nuosavybė, tačiau nėra ir savipakankamas be reikšmingo kito. Asmenybė gimsta bendruomenėje, bręsta bendruomenėje ir skleidžiasi per bendruomenę.

Valstybė turi aktyviai stebėti, kur ir kaip asmens gyvenimas pereina į bendruomeninį lygį, vienas viešąsias raiškas skatindama, kitas – užkardydama, pagal jų poveikį bendruomenei.

Edmundas Berkas taikliai įžvelgė, jog laisvė be išminties ir dorybės yra didžiausias įmanomas blogis. Dėl kito kraštutinumo persergėjo Džonas Aktonas: valdžia gadina, absoliuti valdžia gadina absoliučiai.

Autorius yra politologas