Skvernelio korupcijos byla – smūgis pasitikėjimui valstybe

Lietuvos politinę padangę sudrebino naujas smūgis – Generalinė prokuratūra kreipėsi į Seimą prašydama panaikinti Seimo nario, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vadovo Saulius Skvernelis teisinę neliečiamybę.

Prokuratūra nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų apie galimą jo padarytą nusikalstamą veiką, siejamą su Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 3 dalimi – kyšininkavimu.

Ši žinia žymi kokybinį bylos virsmą. Dar vasario mėnesį, tęsiant tyrimą dėl galimos sisteminės korupcijos Valstybinėje augalininkystės tarnyboje, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir prokuratūra atliko kratas politikų kabinetuose bei namuose, o kai kurie jų buvo apklausti kaip specialieji liudytojai. Jau tuomet buvo įvardyta versija apie galimą politinį palaikymą visam korupciniam mechanizmui.

Dabar žengtas dar rimtesnis žingsnis. Viešojoje erdvėje skelbiama, kad S. Skvernelis gali būti siejamas su galimu kelių dešimčių tūkstančių eurų kyšių priėmimu per tarpininkus. Tačiau dar svarbesnis akcentas – vis dažniau minimi duomenys, jog galimi atsiskaitymai galėjo būti ne vienkartiniai, o tęstiniai, galimai vykę nuolat.

Tai iš esmės keičia bylos svorį. Jei kalbama apie nuolatinį mokėjimų modelį, tuomet tai jau ne pavienis epizodas, o galimai nusistovėjusi veikimo tvarka – su savo taisyklėmis, tarpininkais ir net neoficialia „kainodara“.

Šiame kontekste ypatingą dėmesį traukia ir dar viena detalė – dalyje žiniasklaidos pasirodę pranešimai apie galimą slapyvardį „Krabas“, kuriuo tyrimo medžiagoje galėjo būti įvardijamas S. Skvernelis. Jei ši aplinkybė pasitvirtintų, tai reikštų, kad kalbame ne apie pavienius pažeidimus, o apie struktūruotą veikimo modelį, kuriame naudojami vidiniai kodai, slapyvardžiai ir nusistovėję ryšiai. Tokie požymiai paprastai būdingi ne atsitiktinei korupcijai, o organizuotai sistemai.

Svarbu pabrėžti, kad tai kol kas nėra teismo nuosprendis. Tačiau tai nėra ir menkareikšmė politinė migla. Tai oficialus generalinės prokurorės kreipimasis į Seimą, grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Tai riba, po kurios valstybė nebegali apsimesti, kad nieko nemato.

Pati byla ir jos mastas verčia į šį reikalą žiūrėti ne kaip į atsitiktinį epizodą. Tyrime minimi ne pavieniai asmenys, bet ištisa grandinė – nuo valstybės tarnautojų iki galimų tarpininkų. Kalbama apie sistemą, kurioje sprendimai galėjo būti daromi ne pagal įstatymą, o pagal atsiskaitymų tvarką.

Todėl šiandienos žinia smogia ne tik vienam politikui, bet ir visai politinei sistemai, kuri ilgą laiką deklaravo skaidrumą, tačiau dabar pati atsiduria jo išbandymo akivaizdoje.

S. Skvernelis ilgą laiką buvo vienas svarbiausių valdžios veidų – Ministras Pirmininkas, vidaus reikalų ministras, politikas, kurio įvaizdis buvo grindžiamas tvarkos, kontrolės ir kovos su pažeidimais idėja. Todėl, jei pasitvirtintų dabartiniai įtarimai, tai reikštų ne tik asmeninį kritimą, bet ir gilesnę politinės kultūros krizę.

Tai ne vien asmens reputacijos klausimas. Tai klausimas apie tai, ar Lietuvoje nebuvo susiformavęs modelis, kuriame valstybinės įstaigos, verslo interesai ir politinė įtaka veikė kaip viena grandinė.

Reaguodamas į prokuratūros kreipimąsi, S. Skvernelis pranešė stabdantis narystę partijoje. Tačiau tai labiau primena politinį manevrą nei atsakomybės prisiėmimą. Narystės sustabdymas neišsprendžia esminio klausimo – ar žmogus, kuriam siekiama pareikšti įtarimus dėl galimo kyšininkavimo, gali toliau eiti aukštas valstybės pareigas.

Šis sprendimas neišvengiamai paliečia ir visą Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“. Partija, kuri kūrėsi kaip alternatyva nusistovėjusiai politinei sistemai, dabar pati priversta atsakyti į klausimą: ar ji iš tiesų skiriasi nuo tų, kuriuos kritikavo?

Toliau viskas persikelia į Seimą. Ir čia prasideda galbūt svarbiausia šios istorijos dalis. Neliečiamybės panaikinimas nėra automatinė procedūra – tai politinis sprendimas. Seimo nariai balsuos ne tik dėl vieno kolegos likimo. Jie balsuos dėl principo: ar teisėsauga Lietuvoje gali veikti laisvai, ar politinė sistema vis dar saugo savus.

Todėl artimiausi Seimo balsavimai taps tikru lakmuso popierėliu. Kas balsuos už neliečiamybės panaikinimą – pasirinks teisinės valstybės kelią. Kas bandys vilkinti, abejoti ar blokuoti – prisiims atsakomybę už politinę dangą galimai korupcijai.

Ši byla turi ir dar vieną, gal net svarbiausią matmenį. Lietuva jau ne kartą girdėjo pažadus apie skaidrią politiką, naują politinę kultūrą ir aukštesnius dorovės mastus. Tačiau kiekvienas toks skandalas rodo, kad problema slypi ne tik pavieniuose asmenyse, bet galimai ir pačiame sistemos veikimo būde.

Šiandien visuomenė pagrįstai klausia: ar tai buvo atsitiktinumas, ar tyliai veikė sistema, turėjusi savo nerašytas taisykles, savo tarpininkus ir savo kainas?

Todėl šiandien svarbiausia ne vien tai, kas bus su S. Skverneliu. Svarbiausia, ar Lietuva dar pajėgi parodyti, kad įstatymas visiems yra vienodas. Kad neliečiamybė nėra skydas nuo atsakomybės. Kad politinė galia nebegali būti priedanga galimam kyšininkavimui.

Jei šis atvejis bus ištirtas iki galo – tai gali tapti valstybės apsivalymo pradžia.

Jei bus nutylėtas, išskaidytas ar paskandintas politiniuose skaičiavimuose – tai taps dar vienu įrodymu, kad Lietuvoje įstatymas vis dar pralaimi prieš uždarus susitarimus.

Ir tuomet smūgis vienam politikui virs smūgiu pačiai Lietuvos valstybei.