Po įtempto, viso pasaulio stebėto skrydžio į Žemę sėkmingai sugrįžo Artemis II astronautai. Kapsulė su įgula nusileido Ramiajame vandenyne 2026 m. balandžio 11 d., apie 19:42 Lietuvos laiku (16:42 UTC) – taip užbaigdama vieną svarbiausių pastarųjų dešimtmečių pilotuojamų kosminių skrydžių.
„Artemis II“ – tai pirmasis nuo Apollo 17 (1972 m.) laikų žmonių skrydis aplink Mėnulį. Po daugiau nei penkiasdešimties metų pertraukos žmonija vėl peržengė žemosios Žemės orbitos ribą ir sugrįžo į vadinamąją gilųją kosminę erdvę – regioną, kuriame nebeveikia įprasti orbitiniai skrydžių režimai.
Šios istorinės misijos įgulą sudarė keturi astronautai: misijos vadas Reidis Vaizmenas (Reid Wiseman), pilotas Viktoras Gloveris (Victor Glover), misijos specialistė Kristina Koch (Christina Koch) ir Kanados kosmoso agentūros atstovas Džeremis Hansenas (Jeremy Hansen). Tai – pirmoji tokia įvairi įgula „Artemis“ programoje, simbolizuojanti platesnį tarptautinį bendradarbiavimą.
Keturi astronautai, skridę Orion erdvėlaiviu, per kelias dienas trukusį skrydį atliko svarbiausius būsimiems nusileidimams reikalingus bandymus. Skrydžio metu buvo tikrinamos gyvybės palaikymo sistemos, ryšys dideliais atstumais, orientacijos ir trajektorijos valdymas, taip pat įgulos darbas ilgalaikėje izoliacijoje.
Skirtingai nei „Apollo“ laikais, šis skrydis nebuvo skirtas vien tik pasiekti Mėnulį. Pagrindinis tikslas – patikrinti, ar visa sistema, kurią sudaro erdvėlaivis, žmonės ir valdymo infrastruktūra, gali veikti patikimai ilgesnėje misijoje. Būtent todėl NASA šią misiją vertina kaip esminį etapą prieš būsimą žmonių išsilaipinimą Mėnulyje.
Didžiausias išbandymas astronautų laukė sugrįžimo metu. Į Žemės atmosferą „Orion“ kapsulė įskriejo maždaug 11 km/s greičiu – tai gerokai daugiau nei grįžtant iš įprastos orbitos. Dėl to šiluminis skydas turėjo atlaikyti itin didelę apkrovą: temperatūra aplink kapsulę siekė kelis tūkstančius laipsnių. Šiame etape buvo tikrinama ne tik medžiagų patikimumas, bet ir skrydžio valdymo tikslumas, nes net nedidelis nuokrypis galėtų turėti rimtų pasekmių.
Sėkmingas nusileidimas vandenyne patvirtino, kad pagrindinės technologinės grandys veikia taip, kaip numatyta. Tai reiškia, kad žmonių skrydžiai į Mėnulio orbitą nebėra vien teorinė galimybė, o praktiškai patikrinta realybė.
„Artemis II“ reikšmė neapsiriboja vien šiuo skrydžiu. Tai kartu ir simbolinis, ir praktinis lūžis: pirmasis pilotuojamas skrydis už žemosios orbitos ribų per daugiau nei 50 metų; patvirtinta, kad žmonės gali saugiai veikti Mėnulio aplinkoje; sudarytos sąlygos pereiti prie kito etapo – nusileidimo Mėnulyje.
Kas toliau?
Kitą Artemis III skrydį numatoma surengti 2027 metais. Tai turėtų būti žmonių išsilaipinimas Mėnulyje. Numatyta, kad astronautai leisis Mėnulio pietinio ašigalio srityje, kur tikimasi rasti vandens ledą – svarbų išteklį žmogaus ilgalaikiam buvimui Mėnulyje.
Po to seks Artemis IV skrydis, kuris yra numatytas apie 2028 metus. Jos tikslas – pradėti Mėnulio orbitinės stoties „Gateway“ kūrimą. Ši stotis taps tarpine baze tarp Žemės ir Mėnulio, leidžiančia rengti sudėtingesnes ir ilgesnes ekspedicijas.
Dar viena svarbi misija – Artemis V – numatyta surengti apie 2029–2030 metus. Ji turėtų būti dar vienas nusileidimas Mėnulyje, kartu išplečiant tyrimų infrastruktūrą ir pasirengimą nuolatiniam žmogaus buvimui.
Iki 2030 metų „Artemis“ programa iš bandymų ir pirmųjų žingsnių etapo turėtų pereiti į nuoseklios plėtros tarpsnį – kai skrydžiai į Mėnulį tampa ne pavieniais įvykiais, o nuolatine žmonijos veikla.
Puiku. Dėkui už informaciją. Kadangi Mėnulyje rasta ledo (NASA), tai sekantis žingsnis JAV, padedant pasaulio mokslininkams (Lietuva prisidės irgi), bus Mėnulio kolonizavimas žmonėmis. Džiaugiuosi.
Taip, pagaliau galėsim persikelti į Mėnulį.
Kol vieni žmonės tebelaksto iki Mėnulio ir atgal, kiti vargšeliai patiki valdžią Žemėje paskutiniams idiotams, kurie daro viską, kad kuo greičiau ateitų pasaulio pabaiga.
Kai/jei Rusija pavirs pravoslavišku Iranu , tai pasaulio pabaigtuvės tuoj pat .
Buvau 6 kremliaus palatoje , kaip tas sakė – pamatuoti temperatūros. O dievai koks riksmas. Amerikonai Mėnulin skraido , o kur mūsų kosmoso užkariautojai. Mes pirmieji pakilom, tikriausiai nuo kelių, o dabar kur esam. Na kur, kur – pasakyčiau , šiknaskylėj.
Po pirmų Apollo lakstymų mūsų kaimo bernai girdavo savo motociklus ”Traukia kaip Apolonas ”. 1969—–1973 m. O jei kažkas labai toli , tai liaudis naudodavo palyginimą ”Kaip rusui ligi Mėnulio ”.
Šalia visokių mūsų fobijų dar prisidės ir mėnuliečiųfobija . Nes ten gimę mūsų proprovaikaičiai , sako rašytojai, atrodys kiek kitaip. O robofobija jau atrieda atidunda.
Nesupratau, kodėl prikabintas RUSIŠKAI pergarsintas filmukas? Kas čia, “ruskimiro” propaganda?
Dainiau, esate mokslininkas. O jam nedera nekęsti kurios tai tautos, kalbos.
Jei būtų angliškai – tai viskas gerai?
Klausimas paprastas – kam lietuvių tautininkų laikraštis savo skaitytojams lietuviams įdeda amerikietišką, bet rusiškai išverstą filmuką ?
Ar čia nėra panašu į Ukrainos vadus, vaizduojančios ukrų tautininkus, bet tarpusavy kalbančius rusiškai ? Arba mūsų valdininkus, vaizduojančius konservatorius, bet naudojančius rusišką matą ?
Tėvas pasakojo tokį nutikimą: kaime atsirado iš kažkur toks žmogelis, kuris įtikino vietines bobutes , jog jis gali jas nugabenti tiesiai pas Dievulį. Tik jos privalo niekam neprasitarti, vidurnaktį ateitį prie sutarto medžio ir atsinešti viską ką turi vertinga. Tada jos galės iškeliauti pas Dievulį. Daugelis taip ir padarė. Neteko santaupų, bet Dievulio nepamatė. Ar šių laikų sukčiai kuo nors skiriasi nuo Smetoninų ? Ko gero taip ir labai – dabar sumos milijardinės , ir apgautųjų milijardai …