Mirė literatas, rašytojas, poetas, vertėjas, Romuvos vaidila Vaclovas Mikailionis

Gegužės 20 d. mirė literatas, rašytojas, poetas, vertėjas, Lietuvos „Romuvos“ vaidila Vaclovas Mikailionis.

Vaclovas Mikailionis gimė 1939 m. rugsėjo 28 d. Slabadėlės kaime, Alytaus apskrityje. Mokėsi Alovės pradinėje mokykloje (1946). 1948 m. tėvams persikėlus į Vilnių, baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.

1957 m. kartu su klasės draugu Algimantu Bučiu įstojo į Vilniaus Universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Tais metais čia susirinko labai stiprus kursas. Jame mokosi būsimieji kalbininkai Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, Evalda Strazdaitė-Jakaitienė, mitologas ir tautosakos tyrėjas Norbertas Vėlius, semiologas Kęstutis Nastopka, poetė Marija Katiliūtė-Lakrima, būsimasis visuomenės veikėjas, vienas iš Sąjūdžio pradininkų Romualdas Ozolas ir daug kitų asmenybių. V. Mikailioniui kalbotyros dalykus dėstė žymūs baltistai Zigmas Zinkevičius ir Vytautas Mažiulis, senąją lietuvių literatūrą – Jurgis Lebedys, poetiką ir tautosaką – Donatas Sauka, filosofiją – Eugenijus Meškauskas.

Universitete V. Mikailionis kartu su kurso draugais Romu Laurinavičiumi, A. Bučiu ir kitais pradeda gilintis į Indijos, Kinijos, Japonijos klasikos veikalus. Pasinaudodami tuo, kad sovietinė valdžia skatino draugystę su Indija, filologai užmezga ryšius su Orisos valstija, o doc. Ričardo Mirono, studentų Jono Trinkūno, Antano Gudelio ir kitų pastangomis įkuriama Lietuvos-Indijos draugija. Veikiai pastebima indų vediškosios ir lietuvių senosios kultūros artuma, sukelianti susidomėjimą dvasine lietuvių tautos kultūra.

Šimtai studentų, dėstytojų ir Norberto Vėliaus vedini, traukia į kompleksines tautosakos ekspedicijas po Lietuvos kaimus ir po Baltarusijoje bei Lenkijoje esančias lietuviškas salas,, po kurių seks kraštotyrinės monografijos ir dar didesnis gilinimasis į atsivėrusias tautos dvasios gelmes.

Studijuodamas V. Mikailionis susidomi ir sovietine „politekonomija“. Jam kyla noras išnagrinėti oficialią sovietinę statistiką apie sovietinę kolūkinę santvarką. Jis parašo „traktatą“ apie kolūkinės sistemos bergždumą, kuriuos susidomi KGB, ir už kurį universiteto vadovybė ji nubaudžia – neleidžia laikyti paskutinio valstybinio egzamino ir gauti diplomo.

V. Mikailioniui tik po metų pavyksta suvaidinti jau persiauklėjusį susipratėlį, kuriam jau galima leisti laikyti baigiamąjį pseudomokslo „TSKP istorijos“ egzaminą ir pagaliau 1964-aisiais jis gauna teisę atidirbti trejus metus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju kaime. Tačiau nuo tol jį ilgus metus lydi KGB „globa“.

1967 m., atidirbęs 3 metus mokytoju, V. Mikailionis su šeima sugrįžta į Vilnių. Dirba Lietuvos „Žinijos“ draugijoje Centrinio lektoriumo vedėju (1967–1974).

Bando išspausdinti savo pirmąją apysaką „Placidas“, parašytą dar studijuojant, 1959 m. Tačiau keliai į redakcijas jam lieka uždaryti. Jam leidžiama skelbti tik fantastinius, socialiai nepavojingus apsakymus. O jo pirmoji apysaka dienos šviesą išvysta tik… po penkių dešimtmečių (žurnalas „Metai“, 2009, Nr. 2).

Savotišku saldžiu kerštu sovietiniam režimui tampa V. Mikailionio išversti Bertoldo Brechto eilėraščiai, paskelbti žurnalo „Nemunas“ 1968 m. rugsėjo numeryje, po to, kai sovietiniai tankai įsiveržia į Čekoslovakiją, siekdami numalšinti socializmą „su žmogišku veidu“.

Didžiausiu to meto V. Mikailionio laimėjimu tampa tame pačiame „Nemune“ (1975 m. Nr. 1) išspausdinta jo fantastinė apysaka „Turangitas“. 

Siekdamas išlaikyti gausėjančią šeimą, V. Mikailionis imasi įvairių darbų – žurnalisto, renginių organizatoriaus ir panašių. Tačiau ištrūkti iš sovietinio saugumo gniaužtų jam pavyksta tik po 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bangos.

1990–1994 m. V. Mikailionis dirba Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriuje, kuriam vadovavo sovietinės valdžios už tautinę veiklą persekiotas Jonas Trinkūnasi (1939–2014).

V. Mikailionis pasineria į tautotyrios leidinių redagavimą ir vertimo darbą. Redaguoja ir leidžia Etninės kultūros globos tarybos leidinius bei pirmuosius „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomus (1998– 2001). Išeina: „Užmirštieji prūsai“ (1999), Juano Kė „Senovės Kinijos mitai“ (1989, 1998), „Japonijos mitai ir legendos“ (1998), Tadeušo Zielinskio „Senovės graikų religija“ (2003, 2011), Viliaus Gibavičiaus, Vaclovo Mikailionio „Druidiškas gyvasties ugdymas. Žynių pratimai“ (2004) ir kitos knygos.

2010 m. pavyksta išleisti pirmąsias eilėraščių „O mudu?“ ir prozos knygas „Jotvingių laisvės šokis“ (2012).

J. Trinkūno įtakoje V. Mikailionis pasineria į baltiškosios pasaulėžiūros ir religijos atkūrimo veiklą ir tampa 1992 m. įteisintos pirmosios senovės baltų religinės bendruomenės – Vilniaus Romuva vaidila. 

Nuo to laiko jis įsitraukia ne tik į Romuvos leidybinę veiklą, tačiau gilinasi ir rūpinasi senosios baltų dvasinės tradicijos pagrindų atkūrimu, jų sklaida bei plėtra.

„Vaidilos Vaclovo Mikailionio mirtis – netikėta ir labai skaudi netektis Romuvai. Jis buvo didelę gyvenimišką patirtį, kruopštumą ir neblėstantį kūrybiškumą įkūnijanti asmenybė.

Mums visiems jo labai trūks. Dėl skaudžios netekties reiškiu užuojautą Velionio dukterims – Linai ir Jūratei, bei visiems Vaidilos Vaclovo artimiesiems ir bendražygiams.

Tegul Vaclovo Vėlė pačiu tiesiausiu keliu skrieja į mūsų protėvių išaukštintas Dausas“, – sako Lietuvos Romuvos Krivė Inija Trinkūnenė.

***

Atsisveikinimas su Velioniu vyks 24 d. nuo 16 val. iki 21 val. Vilniaus laidojimo namuose ,,Ligamis“ (Sietyno g. 14) . Urnos išvežimas 25 d. 12 val. Laidotuvės Rokantiškių kapinėse.