Spalio 19 d. 13 val. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8, 2 aukšto salėje) vyks Senovės baltų religinės bendrijos Romuva konferencija-minėjimas „Romuvos Ąžuolas“, skirtas Romuvos Krivio Jono Trinkūno-Jauniaus metams paminėti. Prieš minėjimą 12 val. ta proga ant Gedimino kapo kalno (bus užkurta aukuro ugnis, pagerbti Dievai ir Protėviai.
Konferencijos „Romuvos Ažuolas“ pranešimus skaitys: Romuvos vaidilos – Ignas Šatkauskas, Jonas Vaiškūnas, Nijolė Balčiūnienė, religijotyrininkė dr. Milda Ališauskienė, mitologas, Romuvos garbės vaidila dr. Dainius Razauskas. Etnotapytojas Virginijus Kašinskas pristatys filmuotos medžiagos archyvą apie Joną Trinkūną. Vaidila, rašytojas Vaclovas Mikailionis supažindins su rengiamos knygos apie Joną Trinkūną metmenimis. Svečias iš Gudijos Ales Mikus pristatys J. Trinkūno knygos gudiškąjį vertimą. Renginio dalyvių nuotaiką nuskaidrins Žemynos Trinkūnaitės kankliavimas.
„Šiais metais Jonui Trinkūnui, Romuvos Kriviui būtų sukakę 80 metų. Visą savo gyvenimą jis pašventė mūsų protėvių tikėjimo tęstinumui, Lietuvai ir Romuvai. Jo dėka pirmąsyk po daug dešimtmečių Kernavėje 1967 metais buvo viešai pagerbti lietuvių Dievai ir protėviai, užkurtas aukuras, kurio šviesa subūrė bendraminčius, padėjo jiems ištverti sovietų okupaciją ir atvedė į Lietuvos nepriklausomybę. Jo užkurta šventosios ugnies šviesa nušviečia kelią gausiai Romuvos bendruomenei šiandien“, – sakė Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė.
Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas. Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją ir 1967 m. surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą.
J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais. Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip sovietinės santvarkos priešai.
Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju, bet 1973 metais už politinę tautinę veiklą iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.
Tuomet bemaž dviem dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.
Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.
1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Vilniaus Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankėsi Indijoje, Australijoje ir JAV.
2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.
1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.
2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.
Tačiau, deja, iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas.
Todėl toliau lieka galioti ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, filosofo Romualdo Ozolo žodžiai:
„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“
***
