Šeštadienį mirė Kazys Almenas – rašytojas, fizikas, visuomenininkas. Velionis buvo žymus branduolinės inžinerijos specialistas, knygų leidėjas, VDU atkuriamojo Senato narys.
K. Almenas gimė 1935 m. balandžio 11 d. Gruzdžiuose (Šiaulių apskrityje), 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į JAV. Nebraskos ir Nortvesterno universitetuose studijavo branduolinę inžineriją. 1957 m. baigė Nebraskos universitetą. 1968 m. Varšuvoje apgynė fizikos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1969 m. – Merilendo universiteto profesorius.
Buvo “Santaros-Šviesos” federacijos narys, nuo 1966 m. lankėsi Lietuvoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos energetikos institute. K. Almenas – vienas pirmųjų išeivijos mokslininkų, prisidėjusių prie Ignalinos AE saugaus darbo užtikrinimo. Jo iniciatyva 1992 metais buvo įkurta Ignalinos saugos analizės grupė, kurios pagrindinis uždavinys buvo suburti Lietuvos mokslininkus, galinčius vykdyti Ignalinos AE saugos vertinimus ir analizes. K. Almeno dėka šios grupės mokslininkai turėjo galimybę stažuotis JAV, Švedijos, Japonijos, Vokietijos, TATENA ir kituose tarptautiniuose branduolinių tyrimų centruose. Jo veikla užtikrinant Ignalinos AE saugumą 2005 m. buvo įvertinta Lietuvos mokslo premija. 2013 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
1992 m. įkūrė leidyklą “Literrae universitatis”, Vytauto Didžiojo universitete organizavo vadovėlių aukštosioms mokyklos vertimą ir leidybą. 2008 – 2010 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nario pareigas.
Taip pat buvo vienas iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, Lietuvos istorijos paveldą puoselėjančios draugijos “Pilis” narys.
K. Almeno novelėse vaizduojama amerikiečių ir lietuvių išeivių buities kasdienybė, jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Parašė istorinių nuotykių, detektyvinių romanų. Nuotykių romanų, vaizduojančių Lietuvos senovę, “Skomanto” serijos organizatorius ir vienas autorių. Daug keliavo ir rašė kelionių apybraižas, diskutavo aktualiais visuomenei klausimais.
Atsisveikinimas su velioniu vyks antradienį, spalio 10 d. 16 val. Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje. Urna su velionio palaikais bus palaidota jo tėviškėje.
***
Literatūros tyrinėtojas dr. Kęstutis Keblys kalbiną Kazį Almeną:
Kazys Almenas Santaros-Šviesos suvažiavime (2014-06-20):
Kazys Almenas prisimena Alfonsą Nyką-Niliūną 2015-01-25 d.:
Amžinąjį atilsį šiam Žmogui…
Vargšas, taip ir nesulaukė savo mylimos naujos Visagino AE. O dar ir Santaristas. Tikra netektis neoliberaliam ES pakraščiui.
visiems netektis, nors dabar venkite pašaipų…
Išėjo Žmogus, palikęs ryškius ir sektinus pėdsakus ne tik naujausioje Lietuvos istorijoje, bet ir ne vieno lietuvio biografijoje.
Be tokių asmenybių pastangų šiandien Lietuvos vaizdas būtų gerokai niūresnis. Jis kartu su kilniais bendraminčiais parodė, kiek gali vienas žmogus, jei ir save laiko asmeniškai atsakingu už Tėvynės bei tautiečių likimą.
Atkūrus Nepriklausomybę, dauguma mūsų jaunimo (visų pirma talentingų, kultūringų moksliukų iš inteligentų šeimų) atsidūrė panašioje (ar ir dar beviltiškesnėje) situacijoje, kaip ir palikusi tėvynę išeivija – kaip stovi. Apie tolesnį lavinimąsi naivu galvoti tiems, kas ir viduriniam nelabai turėjo galimybių. Kas, jei ne išeivija suprato būseną atsidūrusių ant praeities griuvėsių?
Šiandien skiname gausų prarastosios kartos derlių, nes tokių, kaip Velionis čia, Lietuvoje, beveik neturėjome. Ferariai ir kt. žaisliukai buvo svarbiau už bendromis visų pastangomis išugdytą išsilavinusią, inteligentišką, brandžią visuomenę. Jei ne tai – šiandieną Seime ir kitose svarbiausiose valstybei vietose šiandien turėtume šalies šviesuomenę.
Ar būtų tokia daugybė okupanto iš tėvynės išvarytųjų tarpukario lietuvių taip išsimokslinę ir tiek pasiekę, jei jiems nebūtų padėjusi visa išeivija, o jie, patys kažko pasiekę, nejaustų pareigos neleisti ir kitų talentams nunykti, jei nepadėtų kopti tiems, kam sunku buvo? Jei išeivija elgtųsi taip, kaip mūsų prasisiekėliai – visos mintys ir juslės nukreiptos tik į sekimą, ar jo kas turtais bei įtaka neaplenkė – neturėtume tokių šviesulių, koks buvo ir liks p. K. Almenas ir kiti, katruos su pagarba ir dėkingumu minime!
Ar Velionio sau asmeniškai keltų tikslų bei gyvenimo pavyzdys privers susimąstyti tuos, kas savo turimus išteklius ligi šiol tuštybės mugėje švaisto?
Šis šviesus Lietuvis turėtų būti pavyzdžiu kiekvienam, kam likimo daugiau duota. Pavyzdžiu nešvaistyti iš likimo gautos dovanos varžyboms dėl galimybių į asmeninę prabangą, tik naudoti ją Tėvynės kėlimui, jos talentų ugdymui, išmintingam turimų išteklių naudojimui, būtent šiuos pasiekimus laikyti didžiausiu savo turtu. Tik – tokiam gyvenimo būdui reikia drąsos – ne mažiau, negu Velionis jos turėjo! Ar turime daugiau VYRŲ, nesiekiančių apsikasti prabangia nuosavybe, suprantančių tikrąsias vertybes, o jei jau kam taip svarbu lenktyniauti – tai dėl daugiausiai iš skurdo ištrauktų ir išlavintų bei išmokslintų čempiono vardo? Ar dėl daugiausiai asmeninių stipendijų gabiems studentams skyrusiųjų vardo. Kad šie, mecenatų pastangomis ir tokia pat dvasia išauklėti, savo ruožtu keltų ateinančią kartą.
Dar vienas tautos šviesulys paliko mus.
Tikėkime, kad K. Almeno pavyzdys užkrės jaunąją kartą siekiu ne asmeniniam vartojimui, bet kitų kėlimui link tikrųjų vertybių savo gyvenimą skirti. Gausus sekėjų pulkas – geriausias paminklas ir įrodymas, kad Jo pastangos nenuėjo veltui, kad Jo grūdas sėtas į tikrąjį gėrį gebančią vertinti dirvą, kad jau randasi sėkmingų Jo pastangų vaisių, kad ši veikla nenutrūks.
Dėkinga tariu šiam Žmogui sudie.