Julijus Lozoraitis
Kalba pasakyta Rimo Tumino laidotuvėse Vilniuje Antakalnio kapinėse 2024 03 20 d.
Prašyčiau keleto minučių Jūsų dėmesio. Čia dabar stoviu ir kreipiuosi į jus tik todėl, kad mane įgaliojo tai padaryti pats Rimas Tuminas.
Tai įvyko iškart po Regimanto Adomaičio laidotuvių, ir tuomet Rimas Tuminas prie liudininkų paprašė manęs, kai ateis laikas, kad tarčiau keletą žodžių prie jo kapo per jo laidotuves. Taigi aš dabar vykdau jo valią.
Pastaruosius porą metų gerbiamos Ingos ir gerbiamos Gabrielės dėka man teko nemažai bendrauti su Rimu Tuminu ir kaip kritikui, ir kaip žurnalistui. To bendravimo rezultatai buvo gana vaisingi. Patyriau dėl to didelį džiaugsmą, ačiū jums. Ir šiaip mes 45 metus buvome pažįstami su Tuminu, mus siejo ta pati teatrinė mokykla.
Taigi jaučiu tam tikrą teisę čia kalbėti. Kalbėsiu trumpai, dalykiškai, ir tik nuo savęs. Tai užtruks penketą minučių.
Visų pirma manau, kad šiandieną mes laidojame visų mūsų tėvą.
Teatleidžia man šią metaforą Rimo Tumino šeima, bet juk visi žino, kad Rimo Tumino sukurtas Vilniaus Mažasis teatras buvo jo šeima. Bet Rimo Tumino „tėviškumas“ driekiasi žymiai plačiau už Mažojo teatro ribų.
Kur jis bedirbtų, kur jis statytų spektaklius – ar Lietuvoje, ar Islandijoje ar kitur – visur jį vadindavo – „mūsų tėve. Mūsų teatriškasis tėve“.
Kaip kadaise Dalios Tamulevičiūtės motiniškumo instinktas pagimdė Jaunimo teatro stebuklą, taip Rimo Tumino „tėviškumas“ pakeitė į gera visą mūsų teatrinį, visą mūsų kultūrinį landšaftą, sukūrė teatro stebuklą – Vilniaus mažąjį teatrą.
Kaip žinoma, tėvų nepasirinksi, jie yra tokie, kokie yra. Tad prasminga kalbėti tik apie jų darbus.
Rimas Tuminas yra vienintelis mūsų teatro istorijoje žmogus, kuris sukūrė du teatrus – Vilniaus Mažąjį ir Lietuvos Nacionalinį.
Kur jis bekeliautų, kur jis bedirbtų, Suomijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Islandijoje, Sovremeniko ir Vachtangovo teatruose, Graikijoje, Kinijoje, Izraelyje Italijoje – jis visur kurdavo savo „mažąjį teatrą“ , kaskart nuo nulio. Ir tuo šlovindavo Lietuvą.
Rimas Tuminas buvo didis Lietuvos patriotas. Jo vadovaujamas Mažasis teatras per Atgimimą vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė tautinę trispalvę vėliavą.
Per savo darbą sovietmečiu Tuminas nepastatė ne vieno oficiozinio spektaklio. Jo pirmas Mažojo teatro spektaklis „Čia nebus mirties“ deklaravo atvirai rezistencinį, anti-totalitarinį turinį. Jo patriotinis patosas buvo ryškus, jo meninė drąsa buvo beribė.
Jis niekada neplaukė pasroviui, jis visuomet yrėsi tik prieš srovę. Jis kūrė iki paskutinio atodūsio. Jo gyvenimas buvo kūrybinis žygdarbis.
Prieš du metus čia, Vilniuje, susitiko du pasaulio teatro lyderiai, Rimas Tuminas ir režisierius Dmitrijus Krymovas. Abu praradę savo teatrus, abu ujami savo šalyse, abu priversti blaškytis svetur.
Krymovas po to man pasakė, kad Rimas Tuminas nepanašus į lietuvį, kad jis greičiau panašus į italą – išdidus, fantastiškai gražus, artistiškas, impozantiškas, tiesia nugara, aukštai iškelta galva su skrybėle, skambiu balsu ir plačiais mostais.
Manau, kad mano bičiulis Krymovas klydo. Taip, Rimas Tuminas visa savo esybe paneigė tą ydingą lietuvio stereotipą – visuomet paniurusį, rymojantį, rypuojantį, nuolat verkšlenantį, suirzusį, prie visko besikabinėjantį ir viskuo nepatenkintą.
Rimas Tuminas savo esybe ir savo menu pateikė pasauliui tikrą lietuvio pavyzdį – begaliniai vitališko, linksmo, išradingo, aistringo, KULTŪRINGO, nepaliaujančio kovotojo, fontanuojančio kūrėjo, kuriančio ir nešančio šventę, šventišką gyvenimo pojūtį visiems – ir aktoriams, ir žiūrovams.
Šventė – štai ką kūrė Rimas Tuminas visą gyvenimą, ir už ką mes jam begaliniai esame dėkingi.
Rimas Tuminas išėjo dabar, neteisingais laikais, kai pasaulį valdo ir žmones uja ir žudo niekingi liliputai, o tikri gigantai yra nustumti į šoną, priversti palikti savo namus, savo šalis, savo teatrus, mirti už savo šalies ribų.
Bet neužilgo viskas vėl atsistos nuo galvos ant kojų. Mūsų pasaulis vėl taps ne liliputų, o gigantų pasauliu. Vilniaus Mažasis teatras neišvengiamai taps Rimo Tumino mažuoju teatru.
Iškils paminklas Rimui Tuminui, atsiras Rimo Tumino gatvė, Rimo Tumino aikštė ar skveras, ir t. t.
Rimo Tumino vardas jau dabar skamba ir toliau aidės, kaip lietuvių tautos pasididžiavimas. Taip tikrai bus. Ir mūsų gyvenimą vėl ir vėl puoš nepaliaujanti šventė, kurios vardas – Rimas Tuminas.
Nes Rimas Tuminas – tai yra šventė, kuri amžinai su mumis.
Dėkoju už dėmesį.
Autorius yra kultūros žurnalistas, teatro apžvalgininkas ir kritikas
