Z. Tamakauskas. Didelio pasiaukojamo darbo ir drąsos vaisius

Lietuvos Respublikos Seimas praėjusių metų gegužės mėn. 13 dienos posėdyje pritarė iniciatyvai 2022-uosius skelbti proginiais metais, skirtais pagerbti žymias asmenybes, pažymėti išskirtinių įvykių sukaktis.

Į šių įvykių ratą patenka tarp kitų – ir 1972 metais pradėtos leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ 50-ties metų sukaktis, oficialiai pripažįstant jos svarbą lietuvių tautai bei Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo keliui, pralaužus sovietų geležinę uždangą nušviečiant pasauliui buvusią tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje.

Tad vienu kitu epizodu trumpai pažvelkime į buvusią tuometinę aplinką, kiek plačiau – į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ nueitą kelią.

Per visą Sovietų Sąjungos gyvavimą vyko tikinčiųjų persekiojimas, nesvarbu kuriai konfesijai jie bepriklausytų. Ypač nuožmiai buvo persekiojami dvasininkai. Spaudoje buvo pateikti politinių represijų aukų reabilitavimo komisijos prie Rusijos prezidento pirmininko Aleksandro Jakovlevo vienoje spaudos konferencijoje išsakyti statistiniai duomenys.

Pagal juos sovietų valdžios metais buvo sunaikinta 200 tūkstančių dvasininkų. Dvasininkai ir vienuoliai buvo kankinami: šaudomi, smaugiami, apliejami vandeniu ir sušaldomi.

Krauju buvo pasruvusi ir Lietuva. Tuo tarpu sovietinės propagandos lūpomis buvo šlovinamas Stalinas, „tautų išvaduotoja“ raudonoji armija, atnešusi ir Lietuvai „laimingą gyvenimą“…

Per pirmąją sovietų okupaciją nužudyta 15 lietuvių katalikų kunigų, suimti savo kraštui labiausiai nusipelnę žmonės. Antrą kartą okupavus Lietuvą, žuvo per 20 tūkst. kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų, vykdyti masiniai kunigų ir tikinčiųjų suėmimai, trėmimai. Lietuvių išeivijos tyrinėtojo A. Damušio duomenimis, sovietai iš Lietuvos į Sibirą ir į kitas vietas ištrėmė 480 tūkstančių gyventojų (VLE, 12 t., 112 psl.).

1946 metais sovietų buvo suimtas ir sušaudytas nepalaužiamos dvasios didelis Lietuvos patriotas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, suimti ir įkalinti vyskupai P. Ramanauskas, T. Matulionis, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras – Vilniaus arkivyskupas M. Reinys, 1944–53 metų laikotarpyje buvo nuteisti 364 kunigai.

Mirus Stalinui, okupacinis režimas Lietuvoje kiek sušvelnėjo, tačiau persekiojimai anaiptol nesiliovė. Nežiūrint spaudimų ir susidorojimų, vis atsirasdavo drąsuolių būrių, kovojančių už tautos išlikimą ir tikėjimo laisvę.

Kūrėsi pogrindinės organizacijos, nelegalūs vienuolynai, pradėta intensyviau leisti pogrindinė katalikiškos – tautinės krypties spauda, susikūrė ir pogrindinė kunigų seminarija. [Visuotinė lietuvių enciklopedija, 12 t., 234-235 psl.].

Profesorius Juozas Brazaitis „LKB Kronikos“ pirmojo tomo įžangoje rašo: „Kova prieš religiją, Bažnyčią ėjo kartu su kova prieš tautinę sąmonę. Religinė ir tautinė sąmonė visuomet buvo glaudžiai sutapusios Lietuvoje, o ypač išorinio pavojaus metu“.

„LKB Kronika“ pateikdama gyvus faktus, rodė pasauliui tikrąją religinę padėtį okupuotoje Lietuvoje, persekiojimą bei nepalūžusią mūsų tautos savimonę, atkaklumą, gyvą tikėjimą bei viltį. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, vieša tribūna, gąsdinęs partokratiją net iki 1989-ųjų, mūsų tautinio atgimimo nesulaikomo bangos pliūpsnio.

Didelį aktyvumą planuojant leisti pogrindžio sąlygomis leidinį, kuris informatyviai atspindėtų Bažnyčios persekiojimą, parodė Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų būrelis. Šį sumanymą 1972 metais įgyvendino ypač savo veiklumu pasižymėjęs tuometinis minėtos vyskupijos kunigas Sigitas Tamkevičius.

Šiam kunigui, dalijantis mintimis su buvusiu tremtyje vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, gimė sumanyto leidinio pavadinimas. Vyskupas, laimindamas šį kilnų sumanymą, pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, tapdamas ir šio leidinio krikštatėviu.

Toliau, kaip teigia savo prisiminimų virtinėje, kardinolas Sigitas Tamkevičius, – „gavęs vyskupo palaiminimą , su paruoštu leidiniu nuvykau pas Joną Danylą SJ, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos Jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą“.

Sumanymui pritarė. Įdomu pažymėti, kad kunigas J. Danyla „Kronikos“ 62 nr. savo atvirame laiške ateistui Broniui Jauniškiui, remdamasis tikrais faktais, demaskavo jo šmeižikišką melą apie vienuolynų gyvenimą [Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – 8 t., 130-137 psl.].

Įdomus skaitytojams ir „Kronikos “ 19 nr. paskelbtas žinomo poeto Tomo Venclovos pareiškimas Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriame jis prašosi išleidžiamas į užsienį. Šiame pareiškime jis pažymi komunistinės ideologijos klaidingumą, vykdomas represijas, nurodo savo norimo išvykimo priežastis [Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – 3 t., 180-182 psl.]

Kronikos numeriuose apstu žinių apie tikinčiųjų mokinių, mokytojų ir kitų darbuotojų persekiojimą, prieš juos taikytas represijas, paskleistus melus, sovietinės valdžios stengimąsi griauti Bažnyčią ne tik iš išorės, bet ir iš jos vidaus.

Pogrindinės „Kronikos“ vyriausiuoju redaktoriumi ir pagrindiniu koordinatoriumi vienuolika metų buvo kunigas Sigitas Tamkevičius. Pirmąjį numerį taisė ir perrašė pasaulietis Petras Plumpa, Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė ir pats redaktorius.

1972 metų kovo mėn. Simno klebonijoje gimė pirmasis „LKB Kronikos“ numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kunigo Juozo Zdebskio Vardo dienos garbei buvo įrašyta kovo 19-osios data. Petras Plumpa savo įrengtoje slaptavietėje padaugino pirmuosius „Kronikos“ egzempliorius.

Ilgą laiką „Kronikai “ skirtos medžiagos surinkimo centru buvo Donelaičio g. 36 – Kaune slapta veikusių Eucharistinio Jėzaus seserų namas.

Redaguojant pirmuosius „Kronikos“ tekstus, daug padėjo mano lituanistinių studijų vyresniojo kurso bičiulis Kazimieras Ambrasas, kuris baigęs studijas, du dešimtmečius dėstė Vilniaus universitete, tapo humanitarinių mokslų daktaru, tyrinėjo vertimo teoriją ir praktiką, parašė svarbias lituanistikos mokslo knygas, iš italų ir anglų kalbų išvertė grožinės literatūros kūrinių.

Daug rizikuodamas jis redagavo ne tik „Kroniką“, bet ir kunigo Prano Račiūno sumanytą laikraštį „Aušrą“. Šis drąsus mokslo vyras 1981 metais įstojo į slapta veikusią Jėzaus draugiją, baigė pogrindyje įsikūrusią kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu, kurio plunksnai priklauso ir daugelis jo katalikiška tematika parašytų knygų.

Atgavus Nepriklausomybę, kurį laiką dėstė Kauno kunigų seminarijoje, paskui trejetą metų buvo Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėju, kunigavo Kanadoje, JAV, Filipinuose. Dabar sėkmingai darbuojasi Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorate.

Už didelius nuopelnus dirbant Lietuvos dvasinio atgimimo bare, šiam tyliam ir kukliam mokslininkui, rašytojui ir kunigui Kazimierui Ambrasui tikrai turėtų būti paskirta Laisvės premija.

Leidžiant „Kroniką“, didelę darbo naštą turėjo prisiėmusi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė, lietuvių kalbos ir literatūros specialistė Elena Šuliauskaitė . Atrenkant medžiagą ir tvarkant bei redaguojant rankraščius jai padėdavo taip pat pašvęstojo gyvenimo sesuo lituanistė Bernadeta Mališkaitė.

1983 metais suėmus kunigą Sigitą Tamkevičių. „Kronikos“ leidimo vairą perėmė pogrindžio kunigų seminarijos auklėtinis, fizikos-matematikos mokslų daktaras Jonas Boruta, dabartiniais laikais buvęs Telšių vyskupu.

Malonu pažymėti, kad Telšių vyskupas emeritas Jonas Boruta ir šauniosios pašvęstojo gyvenimo seserys Elena Šuliauskaitė bei Bernadeta Mališkaitė tapo 2021 metų Laisvės premijos laureatais.

„LKB Kronikos“ nuolatiniais rėmėjais bei jos redaktorių konsultantais buvo iškilieji Lietuvos vyskupai, už nepataikavimą sovietinei valdžiai ištremti iš savo vyskupijų – Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius.

„Kronikos“ leidimui aktyviai talkino be jau mūsų minėtų – veiklieji kunigai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Zdebskis, Bronius Antanaitis, Jonas Lauriūnas, Kastytis Matulionis, Pranas Račiūnas, Virgilijus Jaugelis, gyvąja legenda jau tapusi vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė, kitos pašvęstojo gyvenimo seserys Genovaitė Navickaitė, Julija Kuodytė, Birutė Briliūtė, Regina Teresiūtė, Gema Stanelytė ir kt.

„LKB Kronikos“ leidimas reikalavo didelio, pasiaukojančio darbo, pasitikėjimo vienas kitu, ryžto ir drąsos. Į šio leidinio leidimo ir platinimo talką stodavo ir pasauliečiai idealistai, kuriems labai rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės likimas. Iš tokių jau mūsų minėtas Petras Plumpa, Vladas Lapienis, Anastazas Janulis, Povilas Buzas, Vytautas Vaičiūnas ( vėliau įšventintas kunigu) bei kiti.

Daugelis jų už savo patriotinę veiklą buvo įkalinti sovietiniuose lageriuose, persekiojami, mėtomi iš darbų, kiti – „neaiškiomis aplinkybėmis“ tragiškai žūdavo pačioje okupuotoje Lietuvoje. Čekistai, norėdami sutrukdyti pogrindinę veiklą, taip pat dažnai braudavosi į šeimas, regzdami jose įvairias intrigas, tarpusavio nesantaiką ir pan.

Platinant „Kroniką“ man teko bendrauti su didelių gabumų turėjusiu Jonu G., baigusiu tuometinį Politechnikos institutą. Iš jo aš gaudavau toliau platinti pavienius „Kronikos“ numerius. Gydytojai L. „proteguojant“ , jis atsidūrė jos dirbamoje ligoninėje, kurioje ši ponia turėjo KGB remiančias vadovaujančias pareigas.

Toje ligoninėje Jonas buvo užmuštas. Velionio artimiesiems „patarta“ tylėti…

Įtartinų asmenų namuose buvo daromos kratos, KGB stengėsi surasti ir likviduoti slaptas religinės spaustuves. Su „Kronika“ susijusiems žmonėms buvo sudaromos vadinamų „priešvalstybinių nusikaltimų“ bylos.

Nuteistas aštuoneriems metams griežtu režimu kalėti aktyvus „Kronikos“ leidimo talkininkas Petras Plumpa. Nuteisti kalėjimo bausmėmis P. Petronis, V. Jaugelis, sesuo Nijolė Sadūnaitė.

Antrųjų „Kronikos“ leidimo metų gale Maskvoje buvo suimtas aktyvus šio leidinio platinimo talkininkas, Andiejaus Sacharovo įkurto Pilietinėms teisėms ginti komiteto narys ir rusų kalba pogrindyje leidžiamos „Einamųjų įvykių kronikos“ redaktorius – biologijos daktaras Sergejus Kovaliovas. Jis po Vilniuje vykusio teisminio farso buvo nuteistas 7 metų griežtojo režimo lagerio ir trejų metų tremties bausme.

Nežiūrint aukų, „LKB Kronikos“ leidyba ir platinimas nenutrūko. „Kronika“ būdavo spausdinama per kalkę paprasta rašomąja mašinėle, o vėliau padauginama dažniausiai elektrografiniu būdu. Jos tiražas, manoma, siekdavo per 200 egzempliorių. Ne vienas, perrašinėdamas ją rašomąja mašinėle, didino jos skaičių.

„Kronikos“ numeriai pasiekdavo Vakarus per į mūsų kraštą atvykusius turistus arba per Maskvoje gyvenusius disidentus. Ši leidinio „kelionė“ buvo labai rizikinga, kartais ji baigdavosi per surengtą kratą sovietinėje muitinėje.

Tačiau pasiaukojusių žmonių sumanumo dėka visi „Kronikos“ numeriai pasiekdavo laisvojo pasaulio erdvę. Iš pradžių atspausdintais lapeliais, o paskui – fotografijos juostele, paslėpta įvairiuose suvenyruose, dantų pastos tūbelėse ir pan.

Išeivijoje gyvenęs veiklus lietuvių visuomenės veikėjas ir „Kronikos“ skleidėjas kunigas Kazimieras Kuzminskas, perskaitęs Vakarus pasiekusį „Kronikos“ pirmąjį numerį, rašė: „Kai skaičiau „LKB Kronikos“ pirmąjį numerį, kuris mane tiesiog pribloškė, pasidarė aišku, kad pavergtoje Lietuvoje prasidėjo naujas kovos su komunizmu laikotarpis slaptai pogrindyje leidžiamu rašytu žodžiu, iškeliant okupantų nusikaltimus į viešumą, kad jie būtų žinomi Lietuvai ir pasauliui.

Apsvarstęs supratau, kad mes, išeiviai, neturime būti abejingi „LKB Kronikos“ likimui ir, mylėdami tėvynę Lietuvą, privalome tęsti jų darbą laisvėje, leisdami „LKB Kroniką“ lietuvių kalba ir versdami ją į anglų, ispanų ir prancūzų kalbas bei plačiai skleisdami laisvuose kraštuose, kad šie sužinotų, koks yra komunizmas“.

Tai buvo ne tik pasakyti gražūs žodžiai. Vakaruose padauginti „Kronikos“ egzemplioriai būdavo perduodami įvairioms radijo stotims, spaudos tarnyboms, lietuvių radijo valandėlėms. Išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, portugalų kalbas, „Kronika“ pasklisdavo per žinių agentūras po pasaulį. Iš Vakarų radijo stočių ji pasiekdavo ir Lietuvą.

Jos skaitomus tekstus dažnai tekdavo pasiklausyti per Vatikano ar „Amerikos balso“ radiją iš man specialiai pažįstamo radijo techniko sumontuotos mažiau trukdžių turėjusios bangos radijo aparate „Spidola -231“.

Užsienio lietuvių pastangomis „Kronikos“ numeriai pradėti leisti atskiromis knygomis po keletą numerių viename tome. Pirmasis, gražiai įrištas „LKB Kronikos“ tomas išleistas 1974 metais penkių tūkstančių egzempliorių tiražu. Užsienyje leidžiant ir platinant „LKB Kroniką“ daug pasidarbavo monsinjoras Vincas Mincevičius, kunigai Kazimieras Pugevičius, Kazimieras Kuzminskas, Petras Gavėnas, prelatas Jonas Petrošius bei gražus būrys pasauliečių.

Pasauliui buvo pateikiama gyva informacija, rodanti sovietų pavergtos Lietuvos beteisiškumo randus, valdžios veidmainiavimą, o tuo pačiu ir mūsų tautos dvasinį atsparumą, tikėjimą, neprarastą viltį. Ji buvo, anot profesoriaus Juozo Brazaičio, „tautinės ir religinės gyvybės bei jos kovos išraiška, kovos priemonė už tautinį bei religinį išlikimą“.

JAV lietuvių pastangomis „Kronikos“ numeriai sudarė dešimties tomų rinkinį. Galiu pasidžiaugti, kad daugumą jų man padovanojo bebaimis kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę kilniaširdis monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Dešimtojo tomo paskutinis – 81-asis numeris skirtas šviesios atminties Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui „už ištikimybę Bažnyčiai 28 metus nešusiam tremtinio dalią“. Malonu prisiminti, kad su šviesios atminties arkivyskupu J. Steponavičiumi teko bendrauti ir man, renkant parašus dėl Vilniaus Katedros ir jos varpinės grąžinimo tikintiesiems.

Arkivyskupas buvo ne tik garbingas Bažnyčios hierarchas, bet taip pat ir didelis Lietuvos patriotas. Jo dėka mes visi galime džiaugtis Vilniaus Katedros lietuviška dvasia. Čia jam reikėjo parodyti didelę valią ir ryžtą. Lankantis Katedroje, visada stabteliu maldai prie Lietuvos kankinių ir tremtinių koplyčios, kurios dešinėje sienoje yra įmūrytas arkivyskupo karstas su jo besiilsiančiu kūnu.

Vienuoliktasis tomas išėjo 1997 metais jau laisvoje Lietuvoje ir skirtas „LKB Kronikos“ 25-mečiui pažymėti. Jame buvusio redaktoriaus, dabar – garbingojo kardinolo Sigito Tamkevičiaus pratarmė bei knygos autoriaus Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko) įžanginis žodis. Šį tomą redagavo kunigas Robertas Grigas ir pašvęstojo gyvenimo seserys Birutė Briliūtė bei Loreta Paulavičiūtė.

2001 metais Lietuvių katalikų mokslo akademija išleido to paties autoriaus V. Spenglos vienuoliktojo tomo papildytą bei naujai suredaguotą leidimą, pavadintą „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“.

Neseniai, pažymint „LKB Kronikos“ 50-metį, visuomenei buvo pristatyta iliustruota knyga – pasakojimas vaikams „Kronika. Slaptos knygos istorija“ (įdomi ir suaugusiems). Ją išleido Labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“ kartu su Caritas leidykla „Artuma“. Teksto autorė – ses. Danguolė Gervytė, dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė.

Žinomas Ateitininkijos vadovas, profesorius ir kunigas Arvydas Žygas savo straipsnyje „LKB Kronikos“ pamokos rašė: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta.

Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa“.

Šios „Amžinosios Tiesos“ blyksniai visada tegul būna mūsų atmintyje, mūsų širdyse, žadindami vis didesnį norą kilti į Šviesą, į doros Lietuvos kūrimo darbą.

2022-03-15

Autorius yra LŠS narys, Lietuvos laisvės kovų dalyvis

Šaltiniai

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – 3, 8, 10, 11 tomai,

Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis (sudarė Vidas Spengla),

Visuotinė lietuvių enciklopedija, 12 t.,

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – jubiliejinės konferencijos medžiaga,

dr. Antano Balašaičio straipsnis „Ilga kelionė kūrėjų pėdsakais“.