V. Kavolis. Metafizinis teatras

Ištraukos iš Vytauto Kavolio knygos „Epochų signatūros“ (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 403–409, 418–423 ir išnaša p. 541; visi kursyvai autoriaus).

Teatrinė kultūros forma

XVII a. paskutiniojo ir XVIII a. pirmojo trečdalio lietuvių katalikų kultūrą apipavidalina teatrinė sąmoningumo struktūra. Žmonės – ir pasyvūs žiūrovai jėzuitų nuo XVI a. pabaigos rengiamuose populiariuose spektakliuose, ir smulkus, bet jausmingai įsijungiantis scenos personalas po kraštą plintančiose religinėse procesijose, ir pagrindiniai aktoriai savo nuodėmės dramoje, nuolat stebimi ir žmogiškųjų pagalbininkų kunigų, ir gausių demonų; ir pagaliau pati scena, kurioje dėl jų sielos kovoja už juos galingesnės jėgos.

Organizuotojo teatro centras, ypač paprastiems žmonėms – bažnyčia. (Bajorams dar yra rūmų teatras.) Ir gyvieji, ir mirusieji, ir subjektyvioji, ir išorinė erdvė dalyvauja paties Dievo diriguojamame teatre. Žmonių spektakliai tėra smulkios, bet pedagogiškai reikalingos jo imitacijos. Ir neužtenka likti žiūrovu savo paties likimo dramoje.

Teatras išsiveržia iš uždarų patalpų, kuriose dauguma tegali būti žiūrovai, ir religinių procesijų pavidalu nubanguoja per visą kraštą. Mažame Pašiaušės miestelyje 1728 m. religinė šventė:

Iš vakaro atvyko dvi didelės procesijos… Abi procesijas iškilmingai pasitiko Pašiaušės bažnyčios procesija, lydima galingo dūdų ir būgnų orkestro… Priekyje įvairios brolijos, nešdamos 40 altorėlių ir paveikslų, už jų virš 30 didelių vėliavų ir daugybė mažesnių. Toliau ilgos eilės įžymiausių Žemaitijos bajorų, po to dvasiškija ir pagaliau naujų šventųjų paveikslai, žėrį auksu, sidabru ir brangakmeniais… Procesija, lydima didelio orkestro ir keturių porų būgnų, griaudžiant patrankoms, turėjo pražygiuoti pro trejus garbės vartus… Ir antrąją dieną buvo per miestelį iškilminga procesija…

Religinė šventojo garbei skiriama procesija turi tas pačias savybes kaip ir karaliaus įžengimas į miestą (bajorai, patrankos, vartai, vėliavos, „paveikslai, žėrį auksu, sidabru ir brangakmeniais“). Tokia valstybės ir bažnyčios švenčių izomorfija sugestijuoja ir tų institucijų atstovaujamų pasaulių sintezę, „karališkojo majestoto“ primatą ir danguje, ir žemėje.

Teatro struktūra nepaliekama vien šventiškų įvykių apipavidalinimui, ji skverbiasi ir į vidinio gyvenimo interpretacijas. Žmogus yra aktorius metafiziniame teatre, jo veiksmams ir šioje plotmėje reikalingi žiūrovai. 1718 m. Utenos apylinkėse jėzuitų vizitatoriai aprašo tokią sceną:

Apie tris šimtus šeimų, turėdamos namuose įsimetusius vyriškus ir moteriškus demonus, ir per išpažintį, ir ne per ją mus prašė pagalbos prieš juos, kad juos išvarytume… Tarp šventvagyste nusikaltusių buvo ir toji moteris, kuri, nors mažametė būdama, daugelio tūkstančių demonų akivaizdoje su dviem demonais sudarė moterystę, dažnai jiems kaip vyrams atiduodama moterystės prievolę…

Moteris, kaip veikėja erotiniame filme, apsupta jos veiksmus iš visų pusių stebinčių „daugelio tūkstančių demonų“, Lietuvoje įsivaizduojama tik šioje pernokusio baroko epochoje. Moterys tampa seksualinėmis demonų aukomis šio laikotarpio Lietuvoje, sprendžiant iš išpažinčių statistikos, 4,5 kartų dažniau negu vyrai. (Labiau moterimis nepasitikinčioje Vakarų Europoje šis santykis 10:1.) Šis laikotarpis – priešiškiausias moterims lietuvių istorijoje, jame (1700–1731) moterų procentas tarp už raganavimą mirtimi nubaustųjų – didžiausias (83%).

Moteris dabar ne tiktai visada stebima; jos kūnas tampa scena, kurioje dėl jos sielos kovoja dviejų rūšių vyrai – gerieji kunigai ir blogieji demonai. Šioje kovoje ji pati tik inertiškas objektas, vieniems bejėgiškai pasiduodanti, kitų pagalbos reikalinga auka. (Tik ar taip į ją žiūri bažnytinio elito vyrai, ar ji pati įtikinta šią pažiūrą priimti?)

Iš vienos pusės liepia, iš kitos plaka: baudžiauninko apskritai likimas. Stebėtinai mažai priklauso nuo paties žmogaus apsisprendimo. Jis daugiau scena, kurioje vyksta moralinė drama, negu savarankiškas tos dramos veikėjas. Šitaip – autoritetų įsiūlyta kalba aprašant savo santykį su jų atneštais demonais – pradedama mokytis gelminės psichologinės analizės.

Vidiniai išgyvenimai, apie kuriuos kalbama išpažintyse, reikalingi teatrinės demonų auditorijos, o raganų teismuose kosminis teatras įsikūnija kasdienio gyvenimo realybėje. 1697 m.:

Tris kartus kankintas ugnimi, tardomasis net nesujudėjo ir nieko neprisipažino… Kankinimą stebėjo daug suvažiavusių žmonių. Beveik visi Kelmės miestelėnai kalbėjo, kad Mikalojus Karalius seniai esąs raganius… buvo dar kartą kankinamas, bet vėl neprisipažino. Tada buvo sudegintas.

Velnio sąjungininkas pristatomas į spektaklį spoksančiai miniai („kankinimą stebėjo daug suvažiavusių žmonių“, kaip anksčiau moters seksualinį elgesį stebėjo „daugelis tūkstančių demonų“).

Daugybė stebinčių akių yra tokia pat esminė raganų deginimo dalis kaip ir paskutinės išpažinties pasiūlymas. Atlieką šią išpažintį bus lengviau po mirties baudžiami, bet taip pat svarbu, kad baudžiamasis regimai bendradarbiautų savo paties bausmės spektaklyje, iki galo atlikdamas savo vaidmenį, ir jo vaidmeniui priklauso prisipažinimas, kad jaučiasi teisingai baudžiamas. Bet ne visi šiam reikalavimui pasiduoda, net ir ant laužo – „prigimties“ ar „savigarbos“ balsu – šaukdami apie savo nekaltumą. Spektakliai tad ne visada tobuli, gyvenimo teatralumas „slydinėja“, ne visi jo pagaunami.

Dalyvavimas metafiziniame teatre įspaudžia žmogui, kuris pasijunta teatre telpąs, fiziškai atpažįstamas moralinės laikysenos žymes. „Kainarienė ir Pranckienė turėjusios ant kūno ženklus, kurie, budelio aiškinimu, buvo velnio ženklai.“ Barbora Šimkaitytė „ant nugaros turinti antspaudą, įspaustą nelabai karšta geležimi“; jos brolis Kazimieras „prisipažino turįs ant krūtinės velnio nago ženklą“. Jonas Steižys velnio antspaudą „rodė turįs po liežuviu“.

Anksčiau tokių velnio objektyvacijų žmogaus kūne teismai nerasdavo. Užtekdavo liudytojų apie raganiškus veiksmus. Atrodo, kad tai prasideda XVII a. pabaigoje (ankstyviausias tekstas apie velnių žymes raganų kūnuose yra iš 1691), kada ir pačių velnių raganų teismuose daugiausia surandama. Simbolikos somatizacija, barokiški kūno ir sielos sintezavimo projektai. Ne tik gyvas, bet ir miręs kūnas visų pirma – ideologinis žymuo.

Viskas, ką žmogus veikia, – sąmoningi veiksmai, sapnai – vyksta panoptikume. Niekas, net privačiausiose būklėse, nelieka už viską matančių, žmogų supančių akių lauko. Už viską, kas reikšminga (šiuo laikotarpiu žmogus niekada nepaliekamas nei gamtai, nei sau pačiam), bus atlyginama arba baudžiama.

Religija griebia kūną. Kūno veiksmai turi priklausyti sielos dramai, sielos drama – būti matoma kūno ženkluose. Kūnas įgyja simbolinę reikšmę, radikaliai skirtingą nuo jo ankstesnės poetinės simbolizacijos priklausomumo gamtai vaizdais („bernelis dobilėlis, mergelė lelijėlė“). Kūnas konsoliduojamas kaip objektas visuotinėje stebėtojiškoje religinio vertinimo perspektyvoje.

XVIII amžiaus antroji pusė didžiojoje Lietuvoje

Metafizinis teatras, nors ir prarasdamas intensyvumą, pamažu dezintegruodamasis, turbūt liko orientaciniais rėmais religingiems Didžiosios Lietuvos kaimo ir miestelių gyventojams iki XIX a. vidurio:

Dėl to, mieli broliai, bažnyčion susrinkę,
Garbinkim Dievą, sukniubę, sulinkę.
Verkdami iš džiaugsmo, meskim svieto niekus,
Cnatom ir pakūta apmazgokim griekus.

Šiame laikotarpyje turėjo atsirasti ir „davatkos“ tipas, raganos moteryje totalaus nugalėjimo (o gal degradacijos?) žymuo.

Lyginamoji XVIII a. simbolinių konfigūracijų analizė padeda atsakyti ir į pirmą (bet ne paskutinį) kartą lietuvių kultūros istorijoje iškilusį klausimą: kaip gali atsitikti, kad „savųjų“ valstybėje kultūrinė veikla smunka, o „svetimųjų“ valdomame krašte pasiekia iki tol aukščiausio savo literatūrinio sužydėjimo? Atsakymų turime ieškoti ne tik skirtingose socialinėse aplinkybėse, bet ir skirtingų kultūros formų pasirinkime.

XVII a. antrosios ir XVIII a. pirmosios pusės kultūrinis nuosmukis Didžiojoje Lietuvoje akivaizdžiausias rašto kultūroje ir ją perduodančiose mokyklose. Monumentalioji architektūra XVII a. antrojoje pusėje pasiekia žymių laimėjimų, liaudies skulptūrinė tradicija gal kaip tik tuomet įgyja savo „klasikinę“ formą. Tačiau tai „nebyliųjų“ kūryba: nieko nauja nepasakoma žodžiais. Monumentalioji architektūra apskritai, palyginti su literatūra, yra daug labiau galios ir turto funkcija negu patikimas dvasinio gyvenimo rodiklis – nors, be abejo, iš jos galima įžvelgti, kokiame kontekste galingieji norėjo būti matomi.

O atsilikusioje Didžiojoje Lietuvoje savųjų valdžią pakeitus svetimiesiems, prasidės vis platėjantis tautinis ir kultūrinis atgimimas. Jo ankstyviausius impulsus suteiks kaip tik okupacijos pažadinta savos valstybės atmintis.

Kas, šalia daugybės bažnyčių ir vienos knygos, yra iš viso šio [XVIII] šimtmečio lietuviams (ar lietuviuose) likę?

Barokas Lietuvoje, kaip anksčiau krikščionybė ar vėliau socialistinis realizmas, buvo organizuotai užverstas sluoksnis. Tautinis atgimimas arba XX a. pradžios „kosminis individualizmas“ – žymiai spontaniškesni sąjūdžiai, nors ir su gausiais iš kitur atkeliavusiais impulsais bei transformuotais skoliniais.

Parengė Dainius Razauskas