M. Kundrotas. Rusijos režimo prigimtis

Rusijos režimo ideologija interpretuojama įvairiai. Ji siejama su nacionalizmu ir konservatizmu, nacizmu ir komunizmu. Yra tokių, kurie teigia, kad ideologija čia išvis mažai, kuo dėta, nes tai – tiesiog mafijos režimas. Peržvelkime šias interpretacijas taip trumpai, kiek leidžia publicistinio straipsnio žanras ir apimtis.

Pirmiausiai reikia pasakyti, kad Rusijos režimas išties turi mafijos bruožų. Politinės, jėgos, informacinės, teisinės ir ekonominės struktūros ten susietos tiek viešais, tiek slaptais ryšiais, veikia uždari klanai, kur formalus lyderis Vladimiras Putinas vaidina moderatoriaus vaidmenį.

O veiksmai prieš savo piliečius ir kaimynines šalis leidžia Rusiją atvirai vadinti banditine valstybe. Visgi būtų naivu praleisti pro akis, jog šis režimas semte persisėmęs tam tikra ideologija, kuri įkvepia milijonus šios šalies gyventojus remti režimo jėgas.

Pats V. Putinas save vadina pragmatiku su polinkiu į konservatizmą. Konservatizmo sąvoką sau apibūdinti vartoja ir jo intelektualinė bei politinė aplinka. Visgi tam tikros režimo ir jo retorikos savybės skatina abejonę, ar šis režimas – tikrai konservatyvus.

Visų pirma į akis krinta režimo dvasios plebėjiškumas. Chamiška, tiesiog vulgari kalba, apeliacija į žemiausius instinktus sunkiai suderinamos su aristokratiška konservatoriaus laikysena. Nevienareikšmis ir šio režimo santykis su tradicija, tokia svarbia konservatizmui. Putinizmas eklektiškai renka simbolius iš pačių skirtingiausių stovyklų, nuo carų ir baltagvardiečių generolų iki Josifo Stalino, kurio himnas yra šalies nacionalinė giesmė.

Nėra tiesioginės tąsos, perimamumo – priešingai, režimas atsiriboja nuo ligtolinės, santykinai demokratiškos Boriso Jelcino epochos. Neaiškus ir santykis su dorybėmis, kurių akcentai sudaro konservatizmo šerdį. Bene vienintelės dorovinės pozicijos šiame režime – iki isterijos išpūstas patriotizmas, visiškai sutapatintas su akla ištikimybe režimui ir „šeimos vertybės“, susiaurintos iki priešiškumo LGBT.

Prostitucija, skyrybos, abortai šioje šalyje klesti, kaip ir mažai pavyzdžių pasaulyje turinti korupcija. Tokios konservatizmo dorybės, kaip nuosaikumas, kūrybiškumas ir laisvo žmogaus orumas, čia seniai palaidotos.

Jei šiame režime esama kažko panašaus į konservatizmą, tai naudojama instrumentiškai. Šio režimo ideologijos genetika glūdi kitur. Labai panašus santykis ir su nacionalizmu. Rusų tauta „ginama“ užsienio šalyse, kalbama apie Rusų pasaulį, bet pačioje Rusijoje istoriniai rusų miestai seniai apgyvendinami ateiviais iš Kaukazo ir Azijos, o prieš tai protestuojantys rusų tautininkai – arba kalėjimuose, arba priversti palikti tėvynę.

Tiek nacionalizmas, tiek nacizmas akcentuoja tautą, suvokiamą kilmės, kultūros, savimonės ryšių pagrindu. Šios dvi ideologijos skiriasi tuo, kad nacionalizmas visą pasaulį regi kaip lygiaverčių ir lygiateisių tautinių bendruomenių sambūvio erdvę, o nacizmui tautų santykiai – tai amžinas karas, kuriame stiprieji turi pajungti sau arba išnaikinti silpnuosius.

Nors karo akcentai putinistiniame režime išties figūruoja, bet kitokiu pagrindu, nei tauta. Rusijoje gali būti siauraakis, gali būti kumpanosis, jei esi ištikimas režimui, tu – savas.

Komunizmas, bent teoriškai, yra lygiavos ideologija. Jei šiandien pasaulyje kur nors esama komunizmo bruožų, tai Vakaruose, nors čia jis dažnai dažosi liberalizmo spalvomis. Komunizmas suvalstybina tiek viešąjį, tiek privatų gyvenimą, o pirmiausiai – ūkį. Akivaizdu, kad Rusijoje to nėra: čia veikia tiek smulkus, tiek stambus privatus kapitalas, tiesa, susaistytas su režimu tarpusavio lojalumo ryšiais.

Jei V. Putino režimas turi ideologiją, o akivaizdu, kad jis ją turi, tai – itališkasis fašizmas, pritaikytas daugiatautei, multikultūrinei valstybei. Čia galima išskirti penkis pagrindinius fašizmo bruožus: valstybė aukščiau žmogaus, valstybė aukščiau tautos, galios estetizavimas, lyderio kultas ir masių egzaltacija. Iki pilno komplekto trūksta tiktai vienpartinės diktatūros ir korporatyvinės ūkio santvarkos.

Ne tauta, ne liaudis, o valstybė yra pagrindinis šio režimo akcentas. Valstybė, kaip galios buveinė, tvirtovė, iš kurios ši galia plečiama po visą pasaulį. Tai demonstruoja tiek gausūs kariniai paradai, tiek V. Putino raumenys tiesiogine ir perkeltine prasme.

Valstybę įkūnija lyderis. Nesvarbu, kokios būtų formalios jo pareigos – prezidento, premjero ar dar kitokios. Na ir žinoma, masių įtraukimas į valstybės ir jos lyderio kulto apeigas. Nuo masinių mitingų iki dučę garbinančių scenos bei muzikos kūrinių.

Pats V. Putinas ir jo aplinka save apibūdina kaip veiksmo žmones. Taip elgėsi ir Benitas Musolinis. Nors fašizmas yra ideologija, bet idėja čia vertinama tiek, kiek ji pajungta praktikai. Visų kitų ideologijų ir istorinių naratyvų elementai, nuo nacionalizmo iki komunizmo, čia išnaudojami tiktai kaip įrankiai. Informaciniame kare gal ir tikslinga sieti putinizmą su pasmerktomis nacizmo ar komunizmo ideologijomis, bet moksliniu požiūriu tokie apibrėžimai vargu, ar atlaikytų kritiką.

Didysis paradoksas, kad viena paskutinių fašistinių valstybių savo pasididžiavimo objektu skelbia kovą su fašizmu, tiek Antrajame pasauliniame kare, tiek šiandien. Fašizmu kaltinamos Baltijos valstybės, Ukraina, o iš tiesų fašizmas sklinda iš pačios Rusijos. Galima džiaugtis tuo, kad visų fašizmų galas – vienodas, o jų lyderiai baigia savo būtį žemyn galvomis. To ir palinkėkime.

Autorius yra politologas