D. Tamošaitytė. Kas pakirto mūsų tautos šaknis?

Esama kultūros padėtis verčia skambinti pavojaus varpais. Padėtis tokia bloga, jog pasiektas kritinis nykimo taškas skatina galvoti, kad vargu ar beatsitiesime, jei nebus imtasi ryžtingų pastangų.

Lietuvių kalba, istorija, etninė kultūra ir pasaulėžiūra, paveldas, išskirtinė kūryba išgyvena nuosmukio laikus, dar nematytus ir daugelio okupacijų metais.

Analizuojant trisdešimties metų laikotarpį darosi akivaizdu: ne atviros sienos ir tariamas žmonių pasirinkimas nutausti, o kryptingai vykdoma lietuviškosios kultūros žlugdymo politika lemia kūrybinių galių išsekimą.

Pakanka atkreipti dėmesį į faktą, kad svarbiausios nacionalinės kultūros kryptys blokuojamos, projektai nefinansuojami daugelį metų.

Vietoj to per įvairiausias atsakingas organizacijas milijonai nudrenuojami menkaverčiams ir net žalingiems projektams finansuoti. Kyla klausimas, už ką jos atsakingos?

Kūrėjas yra kategorija, kuri turėtų būti nepavaldi varžytuvių sampratai, jo kūriniai negali būti preke.

Tas pats pasakytina apie visas kertines tautinės savasties sritis, kurios per šį laikotarpį tapo judriu kilnojamu gamybos gaminiu, žeminančiomis sąlygomis išstatytu viešoje pasaulinėje rinkoje.

Tai absurdas ir nusikaltimas. Kas gi nustatė tokias žaidimo taisykles?

Kaip tamsiausiais lenkmečio, rusmečio ar vokietmečio metais, labiausiai dusinamas etninės tautinės kultūros ir paveldo baras.

Fundamentalų natūralaus vystymosi ir plėtojimo sandą gniaužia nežinia iš kur nuleisti biurokratiniai nuostatai – ujama ir naikinama valstybinė kalba, profanuojama tautodailė ir tautosaka.

Nusitaikyta į UNESCO pripažintą Dainų šventę, nustota finansuoti šventę „Skamba skamba kankliai“, Jono Švedo tarptautines varžytuves, ir tai, matyti, ne pabaiga.

Stabdoma ir žlugdoma VLKK veikla, mėginama skaldyti bendrinę lietuvių kalbą, nukreipti ją į sparčiai nykstančių tarmių spektrą ir visas įmanomas naujakalbės rūšis, palikti kalbos raidą savieigai ir taip toliau.

Vienas ryškiausių savimonės susinimo pavyzdžių teisinėmis priemonėmis yra senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ valstybinis nepripažinimas iki šiol, ir nors 2021 metų Konstitucinio Teismo nutarimas ir EŽTT  sprendimas buvo „Romuvos“ naudai, o už valstybinį vienintelės mūsų tautos autentiškos religinės bendruomenės pripažinimą buvo nubalsuota Seime gruodžio 7 dieną, šie teisės aktai ir Seimo Žmogaus teisių komiteto teikimai toliau ignoruojami stabdomi, išimami iš dienotvarkės.

Skandalingas atvejis viešosios žiniasklaidos faktiškai nutylimas, diskusijos tik imituojamos. O mes kas dieną skaitome ir matome, kokios „vertybės“ diegiamos mūsų vaikams ir jaunimui.

Vienas iš klastingiausių būdų atlikti jauno žmogaus sąmonės lobotomiją yra įteigti, kad sovietmečiu viskas buvo blogai ir neautentiška.

Propaganda varoma plačiai ir nė kiek nepasikeitusiais būdais. Todėl per trisdešimt metų jaunimas tapatinasi su bet kuria atneštine raiška, nepastebėdamas, kaip išplaunami jo ateities pamatai.

Kadangi sovietmečio temų jis nežino arba žino tik iš selektyviai pateikiamų žinių, jo nuostatomis yra lengva manipuliuoti.

Ar tikrai tuo metu nebuvo disidentų ir šviesuolių, milžiniškomis pastangomis mėginusių išlaikyti tautos šaknis nepažeistas, nors buvo kapojamos šakos?

Be abejo, buvo, nes jei ne jie, šiandien sava kalba nebekalbėtume, savo dainų nedainuotume.

Ir buvo daugybė kultūrinio marksizmo „švietėjų“, kolaborantų su globalia komunistine sistema, inkorporuotų į gyvastingiausias tautinės kultūros institucijas su tikslu jas iš pradžių sukompromituoti, išskaidyti vientisą paveldo darinį, o paskui ir sunaikinti supriešinus atskiras kultūros darbuotojų grupes ir pavienius asmenis.

Paradoksalu, bet jų ne tik nesumažėjo, bet, sprendžiant iš padarinių, dar ir gerokai padaugėjo; ypač globaliomis sąlygomis antikultūrinė ir antivalstybinė veikla įgavo dar neregėtas galimybes.

Vienas iš tokios ardomosios veiklos pavyzdžių yra dirbtinai suformuota etninio meno saviveiklininkų ir profesionalų takoskyra.

Išrastam folklorininkų ir liaudininkų nesutarimui yra ne viena priežastis.

Liūdina tai, kad okupacijos metais jis išvarė nebūtą perskyros vagą tarp etnografinio judėjimo mėgėjų, kuris iki tol judėjo natūralia linkme, ir nors ne taip mažai jo dalyvių, ypač baigusių klasikines muzikos studijas ar turintieji kitą aukštąjį išsilavinimą, suvokė liaudies meno ateities vizijos reikšmę ir būtinybę nustatyti jos gaires, ir atstovavo visuminiam lietuviškojo paveldo suvokimui, šioji nesutarimų versmė buvo naudinga būtent okupacinei valdžiai, kuri bet kurį papročių puoselėjimą laikė pavojingu visuomeninio bandymo konstruojant naują žmogų be savų šaknų įdiegimui.

Iš laiko perspektyvos netgi matyčiau tam tikrą uždavinį supriešinti dvi grupes žmonių – paprastų muzikuojančių, sakytume, diletantų (plati masė), ir profesionalų (rinktinė mažuma).

Taip pat akivaizdžiai buvo vykdoma pirmosios grupės valdymo priemonė ją gniaužiant, o antrosios – ideologinis iškėlimas palaikant jos funkcionavimą tik tikslu įrodyti, jog sovietijoje klesti tautų draugystė ir yra rūpinamasi etnine kultūra, nors tai taip pat buvo kitoks, mažiau matomas valdymo būdas.

Šis supriešinimas paliko randus. Įsivyravo klaidinanti nuomonė, jog vieni yra autentiški, kiti – ne. O juk buvo bandoma kirsti gyvybingą evoliucinę liaudies muzikos šaką.

Šiandien grynai folklorinis giedojimas, kankliavimas, muzikavimas yra įstrigęs pusamžio senumo įrašų kopijavime arba net sparčiai tampa savotiška buitinio, miestietiško žanro rūšimi, o jautriai interpretuojančiųjų ir tęsiančių kaimo, vienkiemio gyventojo garsinę kultūrą mąžta.

Sumenkęs, sunykęs tikro liaudies kūrybingumo lopšys – sodžius – lemia tai, kad atsirandančią tuštumą užpildo pseudo ansambliai, kapelos, mišrūs kolektyvai, kurių autentiškumas gana abejotinas.

Juo labiau, kad tik mėgdžiojimas arba svetimų bruožų atsiradimas iškraipo ne tik tikrą lietuvių liaudies dvasią, bet ir neatlieka jausminio poveikio klausytojui vaidmens.

Priešingai, baubimas (kitaip atsiradusio „dainavimo“ stiliaus nepavadinsi) arba mechaniškas teksto kartojimas atgrasina klausytoją, jo negali įtikinti nenuoširdžiu atlikimu.

Prarandamas natūralus, subtilus žmogaus santykis su aplinka, tiksliau, jo jau nebėra, o iškyla naujas, agresyvus santykis su pakitusia žmogui nedraugiška aplinka: plyni miškų kirtimai ir dėl to nykstanti gyvūnija, paukščiai, barbariškai keičiamas kraštovaizdis, cheminis užterštumas ir daugybė kitų invazinių masiškai vykdomų veiksmų buvusią gimtąją aplinką žaloja kartu su žmogaus sąmone.

Ir šie procesai vyksta su milžinišku pagreičiu. Lietuva tuštinama nuo savo paveldo likučių, neremiant jo nei finansiškai, nei metodiškai, nei pasaulėžiūros prasme. Tad apie kokią bakūžių autentiką bėgant laikui galime dar kalbėti?

Senas neutralus žodis „liaudis“, tik sovietmečiu (tai yra, trumpam laikotarpiui) įgijęs papildomą konotaciją su potekste „darbo liaudis“ ar „tarybinė liaudis“, nūnai tapo gujama ir pejoratyvine sąvoka, taip atsisakant kvalifikuotai skirti įvairias turinčias teisę egzistuoti žmonių saviraiškos ir veiklos rūšis (jos persidengia, būtent, viena iš kitos kyla ir viena kitą papildo, kol susilieja ir įgauna aukščiausią išgrynintą pavidalą): visų žmonių (liaudies), tautinių judėjimų (tautos) ir nacionalinės svarbos organizacijų (nacijos).

Juk akivaizdu, kad visos šios padalos sudaro vieną reiškinį – lietuvybę ir jos sklaidą per įvairiausias bendrosios, arba visuotinės, kultūros sritis.

Iš liaudies kilę, tautinio sąmoningumo bruožų įgavę, šie lietuvybės judėjimai ir savasties išskleidimas natūraliai išauga į reikšmingiausius Lietuvos valstybės pasiekimus, įgyjančius nacionalinį statusą.

Sąvoka „nacionalinis“ nurodo į išbaigtą „politinės tautos“ statusą ir susiformavimą. Tačiau šiandien matome, kokie savo esme Lietuvos išsivadavimo kovas pajuokiantys, lietuvybę iškraipantys veikėjai yra apdovanojami net nacionalinėmis premijomis.

Argi tai ne akivaizdus įrodymas, jog lietuviai savo žemėje nėra šeimininkai, kad už juos priima sprendimus svetimos ideologinės struktūros ir jų atstovai šalyje?

Atėjo laikas ideologiją, kokia ji bebūtų – sovietinė, globali ar liberalioji marksistinė – atskirti nuo iš esmės neideologinės kultūros, išravėti piktžoles ir kruopščiai, kantriai surinkti dar esamus mūsų lietuviškosios kultūros paveldo likučius.

Uždavinys nelengvas, mat į vertintojus ir žinovus įsirašo daugybė jos nevertinančių ir net atvirai nekenčiančių asmenų.

Būtent jie lemia, kad finansų srautai būtų atimti iš gyvybiškai svarbių sričių ir atiduoti į antikultūros veikėjų rankas, į gretutines nereikšmingas arba antraeiles veiklas.

Svarbiausias klausimas yra tas, kiek mes menticido sąlygomis beturime mąstytojų ir inteligentų, kurie sugeba visu procesus matyti kaip vieną schemą, kaip du vandens lašai veikimo būdais ir padariniais panašią į okupacinių valdžių vykdytą politiką?

Daugelis nusivylę, praradę viltį ar galimybę dirbti darbą, o senoji karta su sukauptu dvasiniu turtu išeina į amžinybę.

Bet kas jau kas, o mes, lietuviai, išgyvenę okupacijas, puikiai žinome, kaip veikia priešiškų jėgų propaganda ir kokią kainą tenka mokėti už apakimą.

Nėra abejonių, kad ir šiuo metu vykstantys tie patys griaunamieji procesai pasauliniu mastu pasmerkti žlugti, kaip žlugo fašizmas ir nacizmas.

Suvešėjęs globalus komunizmas, nors ir prisidengęs įvairiomis kaukėmis, taip pat neišvengs panašaus likimo. O griauti pradedama nuo žmogaus proto ir kultūros pamatų.

Taigi jeigu tik kiekvienas tik iš savo varpinės težiūrės, nacionalinės lietuvių kultūros ateitis yra pasmerkta. O privalu sudėti visą skarbą į viena, neleisti toliau skaldyti ir taip nustekentų pajėgų.

Jeigu manęs kas paklaustų, tai atsakyčiau, kad netikiu jokiais judėjimais su priešdėliu „neo“, nevertinu jokių njueidžo stiliaus samplaikų, mišrių žanrų, nes tai nėra ir negali būti autentiška tąsa.

Autentišką tąsą užtikrina tik daugelį metų trunkantis pirminių šaltinių studijavimas, perprastas ir įvaldytas tautiniame pavelde įamžintas savitų raiškos būdų visetas, ne mėgdžiojimas, ne iškraipymas siekiant beverčio „naujumo“, ne nemokšiškas elgesys su vertybėmis, ir labiausiai – ne prievartinis svetimybių diegimas.

Kita vertus, jau dabar matyti, kad paveldas pradedamas iš pagrindų klastoti, į jį bandoma įterpti surogatą ir pateikti kaip savą, įamžinti melagingą tikrovę.

Deguto šaukšto sindromas plinta. Kur tie sargai, kurie sustabdys šį pražūtingą ir patį baisiausią griovimą iš vidaus?

Manyčiau, kad tikrą santykį su šia apgaulinga tikrove užtikrina mūsų senoji kalba, kuri labai tiksliai įvardija visus reiškinius.

Nepasiduokime svetimybių ir miglotų sąvokų diegimui, nes jis atlieka numatomą prasmių išplovimą. O pavyzdį, kad reikia kovoti teisinėmis priemonėmis, ginant kiekvieną tautinės kultūros ir pasaulėvokos savasties pėdą, parodė „Romuva“.

Bendraminčiams ir kultūros riteriams linkiu naujaisiais metais nepasiduoti ir sutelkti jėgas. Jei ne jie, tai kas kitas atgaivins tautos šaknis?