Išleista knyga apie žmogų, išsaugojusį nykstančios ainų tautos balsą

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido japonų antropologo Kazuhikas Savadas (Kazuhiko Sawada) monografiją „Bronislovas Pilsudskis. Žmogus, vadintas ainų karaliumi“.

Tai pirmoji išsami vieno svarbiausių ainų tautos kultūros ir kalbos liudytojų biografija lietuvių kalba. Ainai – sena Japonijos šiaurės Hokaido salos tauta, patyrusi ilgalaikę diskriminaciją ir kultūrinę atskirtį. Dėl jos jų kalba ir papročiai beveik išnyko.

Zalavo dvare Lietuvos lenkų šeimoje 1866 metais gimęs Bronislovas Pilsudskis save laikė ne tik lenku, bet ir lietuviu. Jis buvo muziejininkas ir etnografas, kurio gyvenimą nulėmė istoriniai lūžiai.

Dar studijuodamas Sankt Peterburgo universitete jis buvo apkaltintas pasikėsinimu į carą ir ištremtas į Sachaliną.

Būtent ten per penkiolika tremties metų jis atliko išskirtinius ainų – Sachalino ir Hokaido salų autochtonų – kalbos, folkloro ir kasdienio gyvenimo tyrimus. Dėl to jis buvo vadinamas „ainų karaliumi“.

Pilsudskio surinkta medžiaga iki šiol laikoma vienu svarbiausių nykstančios ainų kultūros šaltinių.

Knyga paremta ne tik anksčiau skelbtais moksliniais ir publicistiniais tekstais, bet ir daugiau nei keturis dešimtmečius trukusiais autoriaus K. Savados (Sawado) tyrimais. Juos jis atliko remiantis įvairių pasaulio archyvų rinkinių medžiaga.

Leidinyje pristatoma Pilsudskio asmenybė ir ryšiai su daugeliu asmenų bei dramatiški gyvenimo vingiai platesniame istoriniame ir politiniame kontekste leidžia naujai pažvelgti į Rytų Azijos ir Europos XX a. pradžios istoriją.

Lietuviškas knygos vertimas papildytas Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų Lino Didvalio ir Andžejaus Pukšto straipsniais, kurie skatina pažvelgti į platesnį Lietuvos ryšių su Japonija kontekstą.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Aidenas Voiciechovičius (Aiden Wojciechowicz). Šis leidinys lydi tarptautinę Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą Istorijų namuose „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“. Prie knygos išleidimo dalinai prisidėjo Japan Foundation bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Kazuhiko Savadod (Sawado) monografiją „Bronislavas Pilsudskis. Žmogus, vadintas ainų karaliumi“ galima įsigyti Lietuvos nacionalinio muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose. O skaitytojus Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia susipažinti su knygos ištraukomis.

Tyrimai Sachaline

Bendraudamas su šiais gamtos vaikais, sutrikusiais dėl visiškai kitokios civilizacijos įsiveržimo, žinojau, kad turiu galią bent kiek pasitarnauti, net jei ir esu netekęs visų teisių ir išgyvenu blogiausius savo gyvenimo metus.

Pakartotinis apsilankymas Sachaline

Pilsudskis pasiekė Korsakovą 1902 m. liepos 11 d. Buvo praėję šešeri metai nuo tada, kai jis buvo paskirtas šioje vietoje įrengti meteorologinę stotį.

Tuo metu jam jau sukako trisdešimt penkeri metai – jis nebebuvo tas sugniuždytas studentas, prieš penkiolika metų pirmą sykį patekęs į Sachaliną.

Šį kartą jo visuomeninė padėtis reikšmingai skyrėsi nuo ankstesniosios. Pilsudskio, kaip Imperatoriškosios mokslų akademijos pasiuntinio, statusas vėliau suteiks jam privalumų įvairiose padėtyse.

Jis visą laiką nešiojosi vaško cilindro fonografą ir fotoaparatą – naujausius to meto mokslo ir technologijos stebuklus. Fonografas jau apie keturiasdešimt metų (nuo tada, kai jį išrado Edisonas) buvo naudojamas visame pasaulyje.

Šie civilizacijos patogumai, Pilsudskio nuomone, buvo nepakeičiami atliekant lauko tyrimus, ir galima teigti, kad jis buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių taikyti tokius būdus etnografiniuose tyrimuose.

Užbėgant įvykiams už akių, pasakytina, kad fonografas atliko svarbų vaidmenį, padėdamas akimirksniu sumažinti atstumą tarp Pilsudskio ir naujai sutiktų ainų, kai jis leisdavo pastariesiems pasiklausyti anksčiau įrašytų gentainių balsų.

Tyrimai Maukos kaime

Pilsudskis nedelsdamas pradėjo tyrimus vakarinėje Sachalino pakrantėje aplink Mauką (rusiškas pavadinimas – Mauka, japoniškas pavadinimas – Maoka, dabartinis Cholmskas), kur pirmąkart užfiksavo ainų tautosaką.

Tuo metu bendras ainų skaičius siekė kiek mažiau nei 20 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip 18 tūkst. gyveno Hokkaido saloje, apie 100 – Kurilų salose (japoniškas pavadinimas – Chishima). O, remiantis Pilsudskio 1904 m. tyrimu, 713 vyrų ir 649 moterys, iš viso 1362 žmonės, gyveno Pietų Sachaline, pasiskirstę keturiasdešimt devyniose gyvenvietėse (kotan).

Mauka buvo didžiausia ainų gyvenvietė Sachaline

Priešingai nei rytų pakrantėje, kurioje, veikiant šaltosioms srovėms ir žvarbiam vėjui, vyravo atšiaurus klimatas, vakarų pakrantėje šaltąją Kurilų (Oyashio) srovę švelnino šiltoji Kuroshio srovė, o keliaujant toliau į pietus, vis darėsi šilčiau.

Kai kurie vakarinės Sachalino pakrantės pietuose gyvenę ainai statėsi japoniško stiliaus namus, o ir jų buities reikmenys bei racionas buvo pusiau japoniški. Mauka garsėjo kaip gera laminarijų žvejybos vieta. Čia nuo 1877 m. veiklą plėtojo žuvininkystės bendrovė „Semionovas, Dembis ir draugai“.

Jakovas Semionovas (1831–1913) buvo pirmasis į Vladivostoką atvykęs civilis asmuo ir tapęs pirmuoju miesto seniūnu. Georgijus Dembis (1841–1916) – škotas verslininkas, 1876 m. įgijęs Rusijos pilietybę.

Čia Pilsudskį svetingai priėmė šioje prekybos firmoje dirbę rusas generalinis direktorius ir japonai darbuotojai, o tyrimams netgi aprūpino būstu. Prieš dvylika metų Čechovas taip pat buvo apsilankęs Maukoje bei susitikęs su Semionovu ir Dembiu.

Pilsudskis Maukoje bemaž mėnesį atliko tyrimus ir rinko medžiagą, tačiau iš ten į Korsakovą nustojo kursuoti laivai. Tada pagalbos ranką jam ištiesė „Semionovo, Dembio ir draugų“ darbuotojai, pasiūlę jį su bagažu nuplukdyti iki Hakodatės, iš kur jis galėtų laivu grįžti į Korsakovą.

Šis maršrutas buvo pigesnis ir saugesnis nei vykimas sunkiai praeinamu sausumos keliu. Taigi rugpjūčio 6 d. Pilsudskis žvejybiniu laivu išplaukė iš Maukos į Hakodatę.

Tai buvo pirmasis jo apsilankymas Japonijoje, tiesa, neteisėtas, nes keliauta be Japonijos valdžios leidimo. Tris savaites Hakodatėje laukdamas laivo į Korsakovą, jis susibendravo su Dembio šeima.

Žmona buvo stačiatikė japonė Merė (Mary) Moritaka (kitaip – Ana Monetesa). Hakodatėje būdamas, Pilsudskis nusprendė peržiemoti rytinėje Sachalino pakrantėje, kad surinktų medžiagą ir iš tos vietovės. Be to, jis papildomai nusipirko naujų vaško cilindrų.

Karinio gubernatoriaus Liapunovo pavedimas

Rugpjūčio 30 d. Pilsudskis sugrįžo į Korsakovą. Rugsėjo viduryje jis čia susitiko pakalbėti su Sachalino salos kariniu gubernatoriumi Liapunovu. Pilsudskis paprašė gubernatoriaus paramos tyrimams. Taip pat ir leidimo naudoti gyventojų surašymų medžiagą bei supratimo ir bendradarbiavimo dėl toliau aptarsimų „ainų raštingumo mokyklėlių“.

Mielai patenkinęs visus prašymus, gubernatorius pats karštai paprašė, kad Pilsudskis parengtų Sachalino vietos gyventojų valdymo taisyklių projektą bei atliktų jų surašymą ir ekonominio gyvenimo tyrimą.

1822 m., valdant Aleksandrui I, valdininkas Michailas Speranskis parengė „Sibiro kitakilmių valdymo įstatus“, kurie galiojo beveik nepakitę iki pat XX a. pradžios.

XIX a. pabaigoje imperatorius išleido ne vieną įsaką, įpareigojantį peržiūrėti šį pasenusį įstatymą. O Vidaus reikalų ministerija per Paamūrės generalgubernatoriaus kanceliariją įsakė ir Sachalino salos kariniam gubernatoriui pateikti šio įstatymo pataisos projektą, pritaikytą Sachalino sričiai.

Tačiau būtent tuo metu, kai gubernatorius Liapunovas susigriebė, kad negali rasti Sachalino „kalėjimo saloje“ nė vieno kvalifikuoto žmogaus, pajėgiančio susidoroti su šia užduotimi, prieš jo akis pasirodė Pilsudskis.

Tad galima sakyti, kad Pilsudskis buvo bene vienintelis žmogus pasaulyje, į kurį gubernatorius galėjo dėti vilčių, – jis buvo ne tik vienas iš nedaugelio žinovų, užsiimančių Sachalino autochtonų tyrimais, bet ir buvo studijavęs teisę Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, net jei tai buvo tik vienas semestras.

Kitų metų spalio 28 d. laiške Pilsudskiui gubernatorius Liapunovas į jį, buvusį valstybės nusikaltėlį, netgi pagarbiai kreipėsi „gailestingasis pone“! Rengiant valdymo taisyklių projektą, Pilsudskio prisiminimuose, ko gero, ne kartą iškildavo Sankt Peterburgo universiteto ilgi koridoriai ir auditorijos.

Taigi jo misiją, be ainų ir orokų etnografinės medžiagos rinkimo, papildė jų valdymo taisyklių projekto rengimas ir gyventojų surašymas.

Ainų kalbos mokymasis ir medicininė priežiūra

Tų metų rudenį Pilsudskis iš Šternbergo gavo Michailo Dobrotvorskio „Ainų–rusų kalbų žodyną“ ir palygino jį su vietos gyvąja kalba. Dobrotvorskis 1867–1872 m. Sachaline tarnavo Rytų Sibiro pasienio apsaugos bataliono karo gydytoju ir per trumpą laiką išmoko ainų kalbą.

Žodynas išleistas 1875 m. Kazanėje, po jo mirties

Dar negavęs žodyno, Pilsudskis pats be jokių pagalbinių priemonių bandė dorotis su ainų kalba. Vėliau, naudodamasis žodynu, jis tikriausiai sudarinėjo įvairius posakius ir klausimus, kai reikėdavo kalbėtis su rusų kalbos nesuprantančiais ainų vaikais, moterimis ir pagyvenusiais žmonėmis.

Kitais metais apie kovą–balandį jis jau buvo išmokęs su ainais sklandžiai kalbėti įvairiomis temomis. Tuo metu pamažu įsibėgėjo ir ainų tyrimai. Vėliau jis rašė šitaip:

Tik kalbantis gimtąja kalba /…/ gali susikurti bičiuliška atmosfera, kurioje atsiras objektas – gyvas Žmogus, kuris atsilieptų į [mūsų] ainų [kalbos] tyrimus: arba sulaužydamas savo gentainių primestą tylos įsakymą, arba paliesdamas skausmingas žaizdas, apie kurias jis net užsiminti nemėgsta.

/…/ Palaipsniui susipažinau su platesniu žmonių ratu, ir laikui bėgant jie įsitikino, kad esu ir draugiškas, ir pajėgus tvarkyti jų reikalus su rusais – teikti prašymus, prašyti leidimų, atstovauti jiems ginčuose su naujakuriais ar nesusipratimuose su vietos valdžia; ir tada jie pradėjo noriau su manimi bendrauti. (Piłsudski).

Pilsudskis nebuvo įgijęs medicininio išsilavinimo. Tačiau galima numatyti, kad nuo gyvenimo tremties vietoje neatsiejama būtinybė kovoti su savo paties ligomis ir prašymai užsiimti medicinine kitų priežiūra privertė jį įgyti gana nemažai šios srities žinių ir įgūdžių.

Laiškuose Šternbergui Pilsudskis skundėsi, kad siaučia gripo ir difterijos epidemija, kad pats buvo užsikrėtęs šiomis ligomis, kad dažnai negaluoja dėl skrandžio sutrikimų, peršalimo ir t. t. Tą galima probėgšmais aptikti ir jo kambario draugo Juvačiovo dienoraštyje.

Pilsudskio pastangos vietos gyventojams suteikti nemokamą medicininę priežiūrą taip pat paspartino tyrimus. Esė „Sachalino salos ainų Lokio šventėje (1914)“ jis rašė šitaip:

Vaikščiodamas palei pastatų eilę ir žvalgydamasis į besišypsančius, bet dažniausiai nepraustus bėgiojančių vaikų veidus, pastebėjau, kad kai kurių veidai išberti šašais ar aptekę pūliais, o kitų pirštai apvynioti skudurais.

Nusprendžiau užsiimti gydymu ir, priėjęs prie moters, atėjusios nuraminti verkiančio berniuko šašuotu veidu, paklausiau, ar jai reikia vaistų, bet gavau tik trumpą, liūdną atsakymą: „Kopeyka isham“, t. y. ‘pinigų nėra’. /…/ Nuraminau moterį, kad man nereikia mokėti pinigų, ir nuskubėjau atsinešti savo nešiojamąją vaistinėlę.

Diena buvo giedra. Įsitaisiau [priekiniame] kieme, apsuptas smalsių vaikų būrio. Keli žvitrūs berniukai, sušukę: „Kusuri repkayn!“ (‘Yra daug vaistų!’), išbėgo pranešti naujieną savo motinoms.

Kol tvarsčiau, dėdamas ant nuplautos vietos švarią vatą ir perrišdamas naujais tvarsčiais, klijavau pūlius pleistrais ir tepiau skrofuliozės šašus išvalytais žuvų taukais, išaugo mane supančių moterų ir vaikų skaičius.

Girdėjau šnabždesius: „Yay atay sah“ (‘šiaip, už dyką, nemokamai’), ir turėjau apžiūrėti arčiau manęs stumiamus skirtingų lyčių ir amžiaus vaikus. Itin nustebau, išvydęs šalia savęs jaunąjį ainą, niurzgantį dėl mano buvimo didžiojoje jurtoje. Jis paprašė savo broliui vaistų nuo dantų skausmo.

Jau temo, kai baigiau ligonių apžiūrą; ne visiems, žinoma, buvau pajėgus padėti, tačiau tą vakarą suartėjimas su stovyklos gyventojais buvo įvykęs ir mūsų draugystė vėliau tik stiprėjo. (Piłsudski)

Ainų Lokio šventė

Pilsudskis tyrimus atliko dar tuo metu, kuomet vietos gyventojų tradicinė kultūra buvo vargais negalais išlikusi, todėl šie tyrimai savaime yra neįkainojami dokumentai.

Kaip pristatomąjį darbą galima nurodyti esė „Sachalino salos ainų Lokio šventėje“. Tai yra nepaprastai išsamus Otasane (rusiškas pavadinimas – Otosanas, japoniškas pavadinimas – Odasamu, dabartinis Firsovas) surengtos šešiadienės Lokio šventės stebėjimo aprašas, sudarytas 1902 m. rugsėjo pabaigoje, t. y. po trijų mėnesių, kai Pilsudskis pradėjo tyrinėti ainus.

Lokio šventė yra didžiausios šios ainų genties iškilmė

Girioje sugautas lokiukas yra auginamas dvejus ar trejus metus, o paskui nužudomas ir „grąžinamas“ tėvams, kartu meldžiant kalnų dievų užtarimo.

Esė turinys

Pirmoji diena – Pilsudskio kelionė iš Siyanchos (rusiškas pavadinimas – Sijancai, japoniškas pavadinimas – Ochiai, dabartinis Dolinskas) į Otasaną.

Antroji diena – vykimas į Seraroką (rusiškas pavadinimas – Serarokas, japoniškas pavadinimas – Shiraura, dabartinė Vzmorjė) pasitikti svečių iš šiaurinių gyvenviečių.

Trečioji diena – numan niya to (‘diena prieš nužudant lokį’; šventės išvakarės), osirikotono ukuran (‘budėjimo naktis’).

Ketvirtoji diena – kamuy asin to arba iyomante (‘lokio išvedimo diena’; pati šventė).

Penktoji diena – utara koro arba utara urohte (‘mėsos valgymo diena, svečių diena’; lokienos vaišės), key asin to arba key makan to (‘lokio kaulų išnešimo diena’).

Šeštoji diena – yok inunuka to (‘uždraustoji diena’), kai lokys „grįžta“ į savo namus, dėl to jurtose draudžiama kelti didelį triukšmą.

Tą dieną Pilsudskis pats grįžo į Siyanchą

Įprastai Lokio šventė rengiama pagrindinėse gyvenvietėse eilės tvarka žiemą. Tačiau dėl to, kad pavasarį šį kaimą ištiko nelaimingas atsitikimas jūroje, šventė surengta kaip tik šiuo metų laiku.

Kartkartėmis pasirodydavo ir pats „pasakotojas“ Pilsudskis, iš to galima suprasti, kad jam buvo leista dalyvauti apeigose kartu su ainais. Taip pat aprašoma, kaip jis skubėjo atgal pasiimti savo fotoaparato. Dėl to pašėlusio lėkimo šiandien nuotraukose galime pamatyti svarbias šių apeigų scenas.

Apibendrindamas šią esė, Pilsudskis pabaigoje išskyrė keturis skirtingus Lokio šventės bruožus:

Visų pirma, puota yra pirmykščio komunizmo liekana, pasireiškianti per bendrą skanios gyvūno mėsos, kuri nedažnai atsidurdavo ant laukinių medžiotojų stalo, suvartojimą.

/…/ Antroji šventės priežastis yra pramogų troškimas. Ainai esti toje žemesniojoje žmogaus raidos pakopoje, kai poreikis pramogauti yra nepaprastai stiprus.

O Lokio šventė yra didžiulė pramoga ne vienam kaimui ar vienai giminei, o bemaž visai genčiai. /…/ Be linksmybių ir pramogų elemento, Lokio šventė taip pat siejama su mirusiųjų atminimu ir apraudojimu. /…/ Verksmas nedera su žaismu, dėl kurio ir susirinko didelė kompanija, ir dar mažiau atitinka ketvirtąjį šventės elementą – religinį, kuris yra, ko gero, vyraujantis.

/…/ Lokys, grįždamas į savo gimtuosius kraštus, pas savo „šeimininką“, atneša jam dovanų nuo žmonių. /…/ Įsiteikti kalnų dievui ir pelnyti jo malonę yra svarbu vargšui pirmykščiam žmogui, besikliaujančiam iškilių viršūnių valdovo palankumu.

Ši esė kartu su Pilsudskio pagrindiniu veikalu „Ainų kalbos ir tautosakos tyrimų medžiaga“ (1912) bei esė „Šamanizmas tarp Sachalino autochtonų“ (1909) yra vieni geriausių jo sudarytų darbų.

Beje, Pilsudskis buvo ne tik apeigų dalyvis ar liudininkas, bet kartais ir jų rengėjas – pats nusipirko dvi lapes bei padengė šventės išlaidas bendrai su visai ainais.

Tų metų spalio 8 d. Pilsudskis buvo įtrauktas į tremtinių valstiečių luomą. Į tremtiniais buvusių valstiečių (toliau – tremtinių valstiečių) luomą buvo įtraukiama praėjus dešimčiai metų nuo tapimo tremtiniu naujakuriu arba praėjus šešeriems metams, jei buvo taikomos amnestijos sąlygos.

Pilsudskio atvejis kaip tik toks ir buvo

Katorgininkų ir tremtinių kalinių laiškai pereidavo išankstinę cenzūrą, tačiau pripažinus asmenį tremtiniu valstiečiu, jam kone visiškai buvo atkuriamos piliečio teisės ir nebetaikoma cenzūra. Taip pat buvo galima laisvai judėti saloje. Tačiau sugrįžti į gimtinę ar persikelti į abi sostines – Sankt Peterburgą ir Maskvą – vis dar nebuvo leidžiama.