Kovo 12 d., Mokslų akademijos mažojoje salėje, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos rengiamame Lietuvių kalbos dienų renginyje, vyks šių metų apdovanojimų už lietuvių kalbos puoselėjimą laimėtojų pagerbimas.
Skelbiami Kalbos komisijos apdovanojimų už lietuvių kalbos puoselėjimą laimėtojai. Šiemet – jau dvyliktieji apdovanojimai. Skulptūrėlė „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą teikiama nuo 2016 m.
Šių metų laimėtojai
Lietuvių kalbos instituto Bendrųjų reikalų ir sklaidos skyriaus vyresnioji redaktorė Irutė Raišutienė, Lietuvių kalbos draugijos garbės narys. Taip pat Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas Algirdas Malakauskas, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Inga Daugirdė.
Skulptūrėlė „Sraigė“ ir diplomas teikiami už reikšmingą lituanistinę veiklą:
Irutei Raišutienei – už lietuvių kalbos puoselėjimą, terminų žodynų, mokslinių ir mokomųjų leidinių redagavimą.
Algirdui Malakauskui – už lietuvių kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą.
Dr. Ingai Daugirdei – už lietuvių kalbos puoselėjimą, kultūrinės veiklos rengimą ir sklaidą visuomenėje.
Irutė Raišutienė
Lietuvių kalbos instituto Bendrųjų reikalų ir sklaidos skyriaus vyresnioji redaktorė. Jos profesinė patirtis lituanistikos srityje – tai dvidešimt aštuoneri metai nuoseklaus darbo.
Nuo 1997 m. I. Raišutienė dirbo mokslinės ir mokomosios literatūros redaktore Lietuvos edukologijos universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) leidykloje. O nuo 2019 m. iki dabar eina lietuvių kalbos vyresniosios redaktorės pareigas Lietuvių kalbos institute.
Per savo darbo metus ji užsirekomendavo kaip itin profesionali, atsakinga, atidi ir įžvalgi redaktorė, gebanti redaguoti sudėtingus mokslinius tekstus ir išmananti įvairių sričių terminiją.
Ypač svarbus jos indėlis redaguojant fundamentinius ir taikomuosius mokslo darbus, derinant ir tikslinant terminus, užtikrinant aukštą mokslinių leidinių kalbos kokybę. Ilgametė patirtis rodo puikų redaktorės kalbos jausmą, gilų lietuvių kalbos norminimo principų išmanymą. Taip pat ir gebėjimą tiksliai perteikti mokslinių tekstų stiliaus ir terminijos ypatumus.
Irutės Raišutienės suredaguotų leidinių – daugiau kaip 140 (per ilgą profesinę veiklą ne visi leidiniai yra suregistruoti). Tarp jų – mokslo monografijos, mokslo studijos, aukštųjų mokyklų vadovėliai, metodinės priemonės. Taip pat bibliografijos, straipsnių rinkiniai, elektroniniai leidiniai ir kiti darbai. Ji taip pat redaguoja tarptautinių mokslo žurnalų straipsnius, žodynus.
Nuolat keliama kvalifikacija, atidumas kalbos norminimo naujienoms ir sukaupta ilgametė patirtis leidžia teigti, kad Irutė Raišutienė yra viena stipriausių savo srities žinovių. Kolegos ir autoriai Irutę vertina už profesionalumą, patikimumą, konstruktyvų bendravimą ir nuoširdžius, žmogiškus patarimus, kurie yra itin svarbūs redaguojant mokslo leidinius.

Algirdas Malakauskas
Lietuvių kalbos draugijos garbės narys, Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas. 1991–1993 m. dirbo Šiaulių švietimo instituto savaitraščio redaktoriumi, 1994–2020 m. Šiaulių universiteto kalbos tvarkytoju, 2000–2014 m. Šiaulių universiteto ir Lietuvių kalbos draugijos leidinio „Kalbos aktualijos“ sudarytoju ir atsakinguoju redaktoriumi.
1993–2025 m. suredagavo daugiau kaip 250 knygų ir žurnalų (daugiausia mokslinių ir metodinių leidinių). Bendradarbiavo su Šiaulių universiteto, Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto, „Literos“ ir kt. leidyklomis.
Savo sumanymu skaitė, taisė ir tobulino „Dabartinio lietuvių kalbos žodyno“ 7-ojo pataisyto ir papildyto leidimo tekstą. Tai aktyvus periodinių leidinių, žiniasklaidos bendradarbis. Jis yra paskelbęs apie 100 metodinių ir mokslinių straipsnių svarbiais kalbos kultūros, akcentologijos ir kt. klausimais.
Laimėtojas yra LKD narys nuo pat jos atkūrimo (1989 m.), ne vieną kadenciją buvo renkamas LKD tarybos nariu, o nuo 1999 m. iki šiol yra Šiaulių skyriaus pirmininkas. Jo vadovaujamo skyriaus veikla išsiskiria originalių veiklos formų paieškomis.
Šiauliečiai pirmieji Lietuvoje pradėjo rengti diktanto varžytuves savo miesto gyventojams, Algirdas Malakauskas net 17 kartų buvo šių varžytuvių organizacinio komiteto pirmininkas.
Nuo 2010 m. Šiaulių skyrius pradėjo skleisti visuomenei skirtų viktorinų sumanymą. 2025 m. skyriaus su partneriais surengta 7-oji viktorina „Kalba gimtoji – kasdieninė, tu duona mums esi“ sulaukė net 402 dalyvių.
Jis yra ne tik Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus veiklos rengėjas, bet ir jo metraštininkas, pagarbiai ir dėmesingai fiksuojantis skyriaus narių darbus.
Minėtinos jo reguliariai skelbtos skyriaus veiklos apžvalgos „Kalbos aktualijų“ leidinyje, o ypač Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus veiklos 35-mečiui skirtas žinių leidinys „Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Šiaulių skyrius (1989–2024): žmonės ir jų veikla“.
Inga Daugirdė
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto vyresnioji mokslo darbuotoja. Mokytojai ir mokslininkei dr. Ingai Daugirdei kalbos, kraštotyros, istorijos tyrimai yra ne tik pareiga, bet ir gyvenimo būdas, tapatybės dalykas.
Ji kaip asmeninę misiją priima pareigą kaupti, saugoti kalbos, kultūros paveldą, ugdyti visuomenės kalbinį, kultūrinį sąmoningumą.
Inga Daugirdė daug laiko skyrė kultūriniams istoriniams Pakaunės regiono tyrimams. Ji išvažinėjusi ir išvaikščiojusi Garliavos apylinkes, viena surinko ir užrašė milžinišką kiekį kalbinės, etnografinės ir istorinės medžiagos, ją susistemino ir parengė straipsnius apie Garliavos, Veiverių, Skriaudžių apylinkėse gyvenusius senuosius jotvingius, jų asmenvardžius, vietovės raidą XVI–XVII a.
Ypač vertingi jos atradimai siejami su XIX a. antrosios pusės tautinio atgimimo istorija. Inga Daugirdė surinko ir pateikė gausią faktografinę medžiagą apie šiuo laikotarpiu Garliavoje įkurtą pirmąjį lietuvių literatūros profesionalų sambūrį – Garliavos literatūros mylėtojų būrelį. Jis buvo suburtas Jono Basanavičiaus bičiulio, „Aušros“ finansinio rėmėjo, Garliavos vaistininko ir knygnešio Kazimiero Aglinsko.
Daktaro Jono Basanavičiaus ir Kazimiero Aglinsko draugystę Inga Daugirdė nušvietė net keliuose išsamiuose straipsniuose, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos archyvuose surinko medžiagą ir pristatė autentiškus jų bendravimo liudininkus – 92 laiškus ir išskirtines to laiko fotografijas.
Itin daug Ingos Daugirdės tyrimų skirta knygnešiams („Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte“, 2020 m.), ji yra atkūrusi dešimčių Pakaunės ir Lietuvos knygnešių biografijas ir žygius platinant draudžiamąją lietuvišką spaudą. Daug naujų vertingų duomenų pateikė apie draudžiamosios spaudos kūrimą ir platinimą Zapyškio ir Lekėčių apylinkėse.
Šias temas I. Daugirdė plačiai aptarė įvairiuose Kauno rajono savivaldybės Garliavos viešosios bibliotekos renginiuose, skirtuose mokiniams, mokytojams ir plačiajai visuomenei, rengė knygnešių atminimo vakarus.
Knygnešystės vertę ir prasmę lietuvių kalbai, tautai pristatė ir kitur Lietuvoje (minėtinas renginys „Knygnešių dvasia gyva“ Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje).
Laimėtoja glaudžiai bendradarbiauja su leidiniais „Gimtasai kraštas“, „Žiemgala“, „Suvalkija“, „XXI amžius“, „Lituanistica“, taip pat užsienio mokslinių leidiniais. Ji nuolat skelbia savo tyrimus, sukauptą kalbinę, kraštotyrinę ir literatūrologinę medžiagą, skaito paskaitas, rengia knygų pristatymus, rengia konferencijas ir seminarus Kauno ir kitų rajonų mokytojams, mokiniams ir plačiajai visuomenei.






















Sveikinimai, bet kai matau ,,sudirbtas ” moteriškos giminės pavardes, kyla nedviprasmiškų minčių.
Va, būtent. Iki šiol maniau, kad pavardes, tokias kiap Daugirdė, renkasi feministės, pupytės, fifos, būsimos supermamos, kurioms į visuomenės, tautos, kalbos problemas – nusispjaut. Matyt, ne viskas taip vienareikšmiška…
,,Ingai Daugirdei kalbos, kraštotyros, istorijos tyrimai yra ne tik pareiga, bet ir gyvenimo būdas, tapatybės dalykas.”
O pavardės suniokojimas – taip pat ,,tapatybės dalykas” ?
Gražus renginys. Tikėtina, kad už lietuvių kalbos lietuviškomis runomis puoselėjimą ir sklaidą per parašytas ir išleistas knygas, tokias kaip “Egiptas, skitai, lietuviai runomis”, “Gališkos runos”, “Nojaus ugnis runomis” ir t. t., jų autoriui iš Suvalkijos Juozui Šeimiui irgi atiteks skulptūrėlė “Sraigė” (knygos rašomos lėtai) kartu su diplomu už reikšmingą lituanistinę veiklą.
Komentuojat apie lietuvių kalbos puoselėjimą, o parašyti kabučių pagal lietuvių kalbos reikalavimą nesugebate.
>Marija
Lietuvių kalbą puoselėjo, visgi, tie žmones, bet ne aš. O, kalbant apie kabutes, tai kū čia žmogeli kitaip bepadarysi, kadangi vidurinės mokyklos anais laikais baigimo pažymėjime lietuvių kalbos grafoje buvo ketvertas, nors kitur visur buvo įrašyti penketai. Taip ir prapyliau Aukso medalį. Oi, nepadėjo man ta Vorkuta, nepadėjo, nes rusų kalbos egzamino vietoje ketvertas, nors ir vienintelis, ten irgi stovėjo. Tačiau “Visuomet reikia sakyti tiesą,” – tvirtina Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius, ką ir darau. Dėkoju.
Kalbą puoselėti, o ir jos mokytis niekada nevėlu. Ir tai privalome daryti visi.
>Marija
Mes kalbame apie du skirtingus dalykus. Jūs – apie lietuvių kalbos puoselėjimą ir jos mokymąsi, o aš – apie lietuvotyrą, t. y. mokslo sritį, kurią kaip filosofinę kategoriją “litvovedenije” (Science of lithuanian studies) įteisino Rusijos Mokslų Akademijos narys prof. dr. Vladimiras Toporovas (1928 – 2005). Ištyręs, jis konstatavo, kad “slavų prokalbė susiformavo iš periferinių baltiškojo tipo dialektų ir tas pasidarė svarbu tiriant tiek rusų, tiek kitų pasaulio tautų istorijas”. Tamstos tema, Marija, už lietuvotyros temą yra kur kas siauresnė. Todėl nebarkite, prašau, manęs lietuvių kalbos mokymosi bei jos puoselėjimo klausimais, kadangi daryti man tai yra tikrai per vėlu. Dėkoju.
Kalba yra valstybinė, tad jos puoselėjimas yra be kitko yra ir tinkamas jos valstybinis valdymas, kuris tokiu atveju pasigestinas visų pirmiausiai. Bet štai Prezidentas su Seimo partijomis ima ir vietoje valstybinių kalbos raidžių į valstybinę kėdę įsodina svetimą lenkišką. ‘Laisvojo žodžio’ LRT dėl to žymesnio vajaus viešumoje nesukelia. Nesigirdi ir kalbos puoselėtojų, kad tokias svetimas raides iš valstybės kėdžių krapštytų. Tai kaip tada ji gali būti iš valstybinio raidyno išravėta…
Inga Daugirdė ,,susistemino ir parengė straipsnius apie Garliavos, Veiverių, Skriaudžių apylinkėse gyvenusius senuosius jotvingius, jų asmenvardžius, vietovės raidą XVI–XVII a”. Bet apie tai nesigirdėjo, matyt, LRT plačiau tų faktų visuomenėje nenušvietė, nors istoriškai yra įdomūs duomenys apie išskirtinį jotvingių gyvenimą tose vietovėse, jų vardų kitokiškumą negu lietuvių. Tai gal Alkas imtųsi tai paviešinti nors savo portalo lankytojams.
Šiuo atveju man nesuprantamas nesusipratimas
tai mano atsakymas tirštam vakuumui, bet šio komento neįdėjo, kaip besistengiau, jam. Nesusipratimas, gal pavardę perdirbo pagauta jaunatviško širšo?, nepagalvojusi?
Gerb. Rimgaudui, p. Skutui ir kitiems.
Rašyti kabutes pagal lietuvių kalbos reikalavimą (o tai irgi prisideda prie lietuvių kalbos unikalumo), padaryti labai paprasta: jei nenorite spausti ir laikyti ALT. Po to iš eilės įvesti skaičius 0123.
Tiesiog, prieš žodį, apačioje (o ne viršuje!), parašome du kablelius. Sėkmės.
Todėl ,,gyvenimas mažytis ir nėra ko varžytis”, kaip sakoma. Ar teisingai, Marija?