D. Razauskas. Lietuvą „an trijų raidžių“

Lietuvos Respublikos piliečio pase, iškilus reikalui, turi būti galima parašyti nelietuvišką asmenvardį nelietuviškais, kitos kalbos rašmenimis. Dėl to Seimui yra pateikti du įstatymo projektai.

Vienas įstatymo projektas siūlo pirmajame paso lape visuomet rašyti asmenvardį lietuviškai, kaip dabar, o antrajame lape – bet kokiais lotyniškojo pagrindo rašmenimis, kokiais tik tas nelietuviškas asmenvardis gali būti rašomas originaliai: angliškai, prancūziškai, olandiškai, daniškai, vokiškai, rumuniškai, čekiškai, lenkiškai, latviškai, estiškai ir t. t.

Šitaip Latvijoje jau seniai rašomi nelatviški asmenvardžiai, ir visi patenkinti, netgi Europos Sąjunga. (Norint galima būtų leisti parašyti tą nelietuvišką asmenvardį net graikiškai, arabiškai, indiškai, kiniškai, tibetietiškai, japoniškai, pagaliau gudiškai, ukrainietiškai ir rusiškai.) Galėtų būti tenkinami visi reikalavimai: ir valstybinė lietuvių kalba neišstumiama iš oficialaus valstybinio dokumento, ir nelietuviškas asmenvardis parašomas tiksliai taip, kaip rašomas jo kalbos rašmenimis, su visais įmanomais diakritiniais ženklais.

Be to, galima būtų aiškiai oficialiai nustatyti atitikimą tarp nelietuviško asmenvardžio originalios ir lietuviškos rašybos bei tarimo, tad nebeliektų pagrindo nesusipratimams bei iškraipymams.

Antrasis įstatymo projektas siūlo nelietuvišką asmenvardį rašyti vien pirmajame paso lape ir iškart nelietuviškai, tuo tikslu tarp lietuviškų rašmenų įtraukiant tris papildomas raides: q, w ir x. Tokiu atveju lieka nepatenkinti jokie reikalavimai:

– pirma, iš valstybinio dokumento išstumiama valstybinė kalba, vadinasi, šiurkščiai susiaurinamas jos vartojimas;

– antra, dažnas nelietuviškas (netgi lotyniško pagrindo) asmenvardis vis tiek negalės būti parašytas tiksliai, nes, pavyzdžiui, prancūzų abėcėlė dar turi raidę ç, vokiečių – ä, ö, danų – ø, rumunų – ş, ţ, čekų – ř, lenkų – ć, ł, ś, ż, latvių – ā, ģ, ķ, ļ, ņ ir t. t. Taigi asmenvardis dažnu atveju bus parašytas nei lietuviškai, nei originaliai, o liks iškraipytas ir atviras tolesniems nesusipratimams.

Pirmąjį įstatymo projektą, kuris klausimą išsprendžia iš esmės ir patenkina visus reikalavimus, Seimas jau kelinti metai atmeta nė nesvarstęs, nepaisydamas net 70 000 už jį surinktų piliečių parašų, ir atkakliai perša, bruka, grūda, „buldozeriu stumia“ antrąjį, kuris klausimo neišsprendžia, visus palieka nepatenkintus, o visuomenę – sukiršintą, suskaldytą, supriešintą.

Negana to, žiniasklaida pirmąjį projektą beveik ištisai nutyli arba klastoja, o antrąjį giria, vadina „liberaliu“ ir sieja su žmogaus teisėmis.

Kodėl?

Kadangi antrasis įstatymo projektas iš esmės nesprendžia klausimo, dėl kurio tariamai yra teikiamas, bet susiaurina valstybinės kalbos vartojimą, supriešina visuomenę ir tuo daro milžinišką žalą Valstybei, tai kokia išvis jo prasmė? Koks jo tikslas?

O jis labai paprastas, tik sakomas „gyvulių kalba“, todėl į žmonių kalbą jį nėra lengva aiškiai išversti.

Pamėginsiu paaiškinti pavyzdžiu. Įsivaizduokime: Lietuvos Respublikos Seimas gauna nurodymą priimti įstatymą, kad ant Lietuvos valstybinės vėliavos turi būti užrašas „Lietuva yra šūdas“. Pateikiamas projektas, vyksta svarstymai, susidaro ir išyra koalicijos. Dalis visuomenės pasipiktinusi, trys senukai su plakatais piketuoja prie Seimo, vienas kitas jaunas zyliokas rašo labai protingus straipsnius, kad šitokio įstatymo priimti neapsimoka.

Bet įstatymas atkakliai stumiamas, po ilgų sekinančių vaidų galų gale pasitaiko proga, ir jis priimamas. Ir ką?

Ogi stovi prie Prezidentūros išsirikiavę, pasitempę Lietuvos kareivėliai, kilnoja šautuvėlius, o virš jų plevėsuoja vėliava su užrašu „Lietuva yra šūdas“. Ir nieko. Kokia prasmė? Koks tikslas?

O kokia prasmė buvo pokary nužudytų lietuvių partizanų kūnus patiesti miestelių aikštėse prasegtais klynais ir ištrauktais lytiniais organais?

Kaip čia pasakius – tai beveik estetinis pasigėrėjimas.

Kaip ir toje byloje, kurios du vieši kaltinamieji, turėję per daug ką papasakoti, iškart abu žuvo: vienas prigėrė kelio baloje, o antras atsigulė ant pievutės, pasidėjo šalia savo ankstesnio nusikaltimo įkaltį ir paspringo vėmalais.

Tai yra grožis, reikia skonį turėti!

Be to, mano vaikystėje visi – dar iki mokyklos, dar rašto nepažinę – žinojo, ką reiškia „trys raidės“ ir pasiųsti „an trijų raidžių“. Priminsiu: x + y = й. Dabar tai x + q = w.

Neabejoju, kad jeigu lietuvių abėcėlėje nebūtų raidės y, tai vietoj q dabar būtų ji. Ir vis tiek būtų ne keturios, ne penkios, ne dvi, o trys raidės. Kaip galima šito nesuprasti?

Jūs ką, visai? Gyvulių kalbą pamiršote? Gal jums priminti? Taigi per Kalėdas, Kūčių naktį gyvulėliai pradeda kalbėti…

Ech, ir būtume įstatę jiems tą įstatymą prieš pat Kalėdas! Dovanėlė tokia. Grožis! Tik kažkokiam lepšiui, matyt, nervai neatlaikė…

Autorius yra mitologas, religijotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras