R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo

Jei kas nors ką nors kažkada kažkokiam lenkui kažkur kažką ne pagal savo kompetenciją privačiai pažadėjo, tai yra tik tų pažadų davėjų problema. Be to, tie Lietuvos žadėtojai savo pažadus vykdė – spaudė Lietuvos Seimą, bet Lietuvos Seimas turėjo savo nuomonę, dėl kurios Lenkija neturi jokios teisės priekaištauti.

Tokiems priekaištams iš užsienio būtų brėžiama raudona linija bet kokioje kitoje ES valstybėje narėje. Lenkija neturi jokio pagrindo priekaištauti Lietuvai. Deja, Lietuvos politikai ir pareigūnai – dėl valstybės intereso nesuvokimo ar socialinių įgūdžių stokos – nedėjo jokių pastangų, kad tai išaiškintų Lietuvos ir Lenkijos visuomenėms. Nerišlus atsiprašinėjimas neaišku dėl ko tik skatino Lenkijos agresyvumą, nes Lenkija yra ne vakarų Europos kultūros šalis. Latvija ar Ukraina tokią raudoną liniją brėžtų, jei atsirastų tokio pobūdžio priekaištai iš užsienio šalies. 

Beje, Lietuvai atsiveria geresnės galimybės – esant reikalui, ypač globalių krizinių veiksnių, pvz., ES destabilizacijos, atveju – bendradarbiauti su dabartine Lenkijos „nacionalistine“ valdžia nei su anksčiau Lenkiją valdžiusiais „liberalais“. Nuo 2015 m. rudens Lenkijos Seime ir Senate absoliučią daugumą turi Jaroslavo Kačinskio (Jarosław Kaczyński) „Teisė ir Teisingumas“ („Prawo i Sprawedliwość“, PiS) partija, dėl kurios politikos ir Lenkijos opozicijos skundų „Briuseliui“ Lenkija yra šiek tiek izoliuota ES, todėl šiuo metu Lenkijai draugiškų santykių palaikymas su Lietuva gali būti gana svarbus. 

Daugelis Lietuvos politikų mėgsta pasvarstyti, kas kaltas dėl „blogų“ Lenkijos-Lietuvos santykių (iš tikrųjų jie nėra blogi – santykiai yra greičiau pragmatiški). Buvusioji „Piliečių Platformos“ („Platforma Obywatelska“, PO) partijos Lenkijos valdžia, naudodama ir Valdemaro Tomaševskio partiją, Lenkijos vidaus politikos tikslams organizavo isterišką antilietuvišką kampaniją. Toje kampanijoje dalyvavo, pirmiausia dėl su vidaus politika susijusių interesų, ne tik Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) (prieš tapdamas PO nariu 2007 m., 2005 m., būdamas nepartiniu, buvo išrinktas į Senatą kaip oficialus PiS kandidatas ir 2006–2007 m. buvo gynybos ministru premjero J. Kačinskio vyriausybėje, todėl pastarojo laikomas priešu), bet ir prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) bei tuometinis premjeras ir dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk).

PO antilietuviška kampanija (vykdyta, nepaisant, pvz., ES Teisingumo Teismo sprendimo, nurodančio, kad Lietuvos dabartinė pavardžių rašymo praktika nepažeidžia jokių ES teisės aktų) buvo saugus būdas įtikti šovinistiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiam elektoratui. Nuo pradinės mokyklos laikų daugumos lenkų pasąmonėje įsisavinama mintis, kad Lietuva istoriškai yra tik savos specifikos turinti Lenkijos dalis. R. Sikorskiui pavyko įteigti Lenkijos politikams ir visuomenei, kad Lietuva pažeidžia 1994 m. Lietuvos-Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, nors iš tikrųjų tokių pažeidimų Lietuvoje nėra.

Beje, Lietuva nekelia R. Sikorskio stiliaus isterijos dėl galūnių „-aitė“ ar „-ienė“ negalimumo Punsko lietuvių Lenkijos pasuose, nors 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutartyje, kurioje minimas pavardžių rašymas dokumentuose pagal skambesį, teisinį pagrindą tokios isterijos organizavimui galima būtų surasti.

2011 m. rugsėjo mėn. D. Tuskas, tuometinis PO lyderis ir Lenkijos premjeras, sakydamas kalbą Vilniaus šv. Teresės bažnyčioje, teigė, kad „Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo Lietuvos santykių su lenkų mažuma“. Tuomet ir Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski), socializmo laikų antikomunistinis veikėjas, o šiuo metu šiaurės-rytų Lenkijos pasienio kultūroms skirto centro direktorius, ir Jacekas Kucharčikas (Jacek Kucharczyk), įvairių Lenkijos ir Vakarų šalių fondų finansuojamo Visuomenės reikalų instituto (Instytut Spraw Publicznych; ISP) valdybos pirmininkas, ir Janas Vidackis (Jan Widacki), tuometinis Lenkijos Seimo kairiosios frakcijos narys (šiuo metu „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotas Lietuvos garbės konsulas Krokuvoje), teigė, kad, jei Angela Merkel būtų pasakiusi panašius žodžius etniniams vokiečiams Lenkijos bažnyčioje, vokiečių politikai būtų privertę ją atsistatydinti iš Vokietijos kanclerės posto nedelsiant, tačiau Lenkijos politinė kultūra nėra labai europietiška.

PO partijos valdymo laikais antilietuviška kampanija buvo vykdoma per Lenkijos visuomeninę televiziją TVP. Reikėjo nepavojingo mažo išorės priešo, kad būtų demonstruojamas valdančiosios PO partijos patriotizmas. TVP, kitaip nei visuomeniniai transliuotojai daugumoje kitų Vakarų pasaulio šalių, įskaitant ir Lietuvą, niekada (išskyrus draugiškiausio Lietuvos atžvilgiu buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kvašnevskio (Aleksander Kwaśniewski) laikus, kai šaliai vadovavo priekaištų dėl savo nomenklatūrinės praeities vengiantys postkomunistai) nesilaikė nešališkumo principo.

Dabartinės Lenkijos valdžios patriotiškumu Lenkijoje niekas neabejoja, todėl PiS-ui, bekovojant savas kovas su Berlynu ir Briuseliu, antilietuviškų kampanijų organizavimas per Lenkijos visuomeninę televiziją ir kitą žiniasklaidą yra nebūtinas. Masyvi priešiška kampanija – kuriai pretekstą visada galima rasti, ką Lietuvos valdžia bedarytų – per TVP liovėsi R. Sikorskiui prarandant pozicijas Lenkijos politikoje dar PO valdymo eros pabaigoje. PiS atėjus į valdžią, šis informacinis puolimas nebuvo atnaujintas, nors Lenkijos marginali ultranacionalistinė žiniasklaida tebetęsia propagandinį karą prieš Lietuvą.

Lenkijos de facto vadovo J. Kačinskio, Antonijaus Macierevičiaus (Antoni Macierewicz) (po 2015 m. rinkimų tapusio gynybos ministru ir neoficialiai „vice-Jaroslavu“, t. y. antruoju įtakingiausiu Lenkijos politiku) ir viso PiS nuostatos yra labiau antikremliškos nei buvusios Lenkijos valdžios, todėl Lietuvos-Lenkijos santykius plėtoti bus lengviau.

Rusijos klausimu PiS valdžia yra nuoseklesnė nei buvusioji „Piliečių Platforma“ partijos dominuojama valdžia. Tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis bandė „perkrauti“, t. y. pagerinti, santykius su Maskva (2011 m. J. Kačinskis teigė, kad premjeras D. Tuskas „dreba prieš Rusiją kaip mažas šunelis“) bei teikė prioritetą Veimaro trikampiui ir siekė padaryti šiuo metu jau nelabai aktualią Berlyno-Paryžiaus-Varšuvos ašį svarbiu ES politikos veiksniu.

Dabartinė Lenkijos valdžia (kitaip nei Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai) turi Lietuvos pozicijai identišką požiūrį dėl Rusijos užsienio politikos, todėl atsiveria galimybės bendradarbiavimui su Lenkija, ypač gynybos srityje.

Bent jau artimiausiu laikotarpiu Lietuvos interesas (išlaikant, kiek įmanoma / jei įmanoma, ir pragmatinius ar net draugiškus santykius, ypač NATO šalių gynybos klausimais, su Lenkija) yra palaikyti kuo glaudesnius santykius su Vokietija ir likti vienoje stovykloje su Vokietijos lyderystę neoficialiai daugiau ar mažiau pripažįstančiu ES valstybių narių branduoliu. Vis dėlto Vokietijos pozicija gali būti mažiau palanki Lietuvai, jei kitų metų Vokietijos parlamento rinkimuose A. Merkel krikdemai patirtų pralaimėjimą, todėl Lietuvos-Lenkijos santykių svarba gali ir padidėti.

J. Kačinskio siekis keisti ES (bet nenaikinti– kitaip nei Marine Le Pen ar Gerto Viderso (Geert Wilders) ketinimai), pasisakymai už „tėvynių sąjungą“ vietoj „eurofederacijos“, radikaliai neigiamas požiūris į „Europos islamizaciją“ padės Lietuvai, nelendant į atvirą konfliktą su Vokietija, išvengti „senųjų“ ES narių pernelyg didelio diktato Europos Sąjungoje (jei ji ir toliau sėkmingai gyvuos po kitų metų parlamento rinkimų Nyderlanduose ir prezidento rinkimų Prancūzijoje) bei pernelyg didelio naivumo islamo civilizacijos klausimu.

Lenkijos politinės problemos suteikia Lietuvai galimybę (kuria galima naudotis pagal aplinkybes) vėl tapti neoficialia tarpininke tarp Varšuvos ir Briuselio-Berlyno. Taip jau yra buvę prezidento Lecho Kačinskio (Lecho Kaczyński) ir prezidento Valdo Adamkaus laikais (tuomet, kaip ir šiuo metu, Kačinskio pavardė buvo keiksmažodis Berlyne ir Briuselyje), nors tuomet įtampa tarp ES institucijų ir Lenkijos buvo mažesnė.

„Prezidentus Valdą Adamkų ir Lechą Kačinskį jungė draugiški santykiai, kurie stiprino tarptautines abiejų valstybių pozicijas […].Varšuvos-Vilniaus ryšys sudegė 2008 m., kai Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie lenkų mažumos padėtį Lietuvoje, palygino tą šalį su Baltarusija, o kiti Lenkijos atstovai nestojo į vieną gretą su lietuviais protestuoti prieš derybų dėl ES ir Rusijos sutarties atnaujinimą“, – rašė Marta Kačinska (Maria Kaczyńska) savo straipsnyje „Geopolitinė situacija nurodo, kad atėjo laikas naujam atsivėrimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“ PiS partiją remiančiame savaitraštyje „W Sieci“ rugsėjo mėnesį. Ji pažymėjo, kad NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje ir Lenkijos-Lietuvos bendradarbiavimas ekonomikos srityje sudaro prielaidas Lenkijos ir Lietuvos santykių pokyčiui. M. Kačinska paminėjo, kad po Seimo rinkimų naujasis Lietuvos Seimas gali būti palankiau nusiteikęs lenkiškų pavardžių rašybos klausimu.

„Geopolitinė situacija, pirmiausia dalies Ukrainos užėmimas, žinios dėl Putino provokuojamų ginklavimosi varžybų, mūsų regionui neaiškios JAV rinkimų politinės pasekmės ir būtinybė siekti energetinės nepriklausomybės rodo, kad atėjo laikas naujam atsivėrimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“, – parašė Marta Kačinska (Marta Kaczyńska), kuri yra žuvusio J. Kačinskio brolio dukra ir artimiausias dabartiniam Lenkijos vienvaldžiam vadovui žmogus, todėl jos straipsnį galima suprasti ir kaip įdomų signalą.

Apsimetimas „jaunesniuoju broliu“, bendraujant su Lenkijos vadovais, gal ir buvo gera diplomatinė taktika Lietuvai siekiant narystės NATO, bet šiuo metu tokio stiliaus bendravimas yra nebeaktualus. Lietuvos politikai turi suprasti, kad Lietuva ir Lenkija yra lygiateisės valstybės. Šiuo pagrindu santykiai ir turi būti vystomi. Bendros gynybos ir ekonominio bendradarbiavimo klausimai dėl to nenukentės.

Autorius yra Milano universiteto Tarptautinių santykių departamento politologas