Liepos 5 d. 15 val. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) skelbs nutarimas byloje pagal prašymą ištirti, ar Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatos dėl galimybės tam tikrais atvejais piliečių asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), kai tam nepritaria Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), neprieštarauja Konstitucijai.
Seimo narių grupė į KT kreipėsi po to kai Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda nevetavo 2022 metais sausio 18 d. Seimo apėjus neigiamą VLKK išvadą pakeistos vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarkos pagal kurią leidžiama kai kurių tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams rašyti pavardes oficialiuose dokumentuose ne valstybine kalba taip pažeidžiant Konstitucijos 14 ir 29 straipsnius:
14 straipsnis Valstybinė kalba – lietuvių kalba.
29 straipsnis Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Seimo nariai savo abejones grindė, tuo, kad KT savo 2014 m. vasario 27 d. sprendime išaiškino, kad keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo ne tik kreiptis į VLKK, bet ir atsižvelgti į gautą oficialią VLKK išvadą.
Seimo nariai priminė, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstydamas Įstatymo projektą Nr. XIIIP-535, 2021 m. sausio 14 d. kreipėsi į VLKK su prašymu pateikti oficialią išvadą dėl minėtame projekte siūlomos piliečių asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis.
VLKK 2021 m. lapkričio 6 d. priėmė neigiamą išvadą dėl pateikto Įstatymo projekto. Tačiau įstatymų leidėjas, pareiškėjos nuomone, tokios VLKK išvados nepaisė ir įtvirtino ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pažeisdamas Konstitucijos 14 straipsnį.
Stebėkite tiesioginę KT posėdžio transliaciją nuo 15 val.: KT posėdžio netransliuoja – „užlūžo serveriai“
Kas išties slypi už ilgametės kovos siekiant Lietuvos piliečių pasuose rašyti pavardes nevalstybine kalba
Alkas.lt nekartą jau priminė, kad nelietuviškos asmenvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose bemaž tris dešimtmečius iki šiol kantriai siekia į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politinę partiją susibūrę lenkų nacionalistai ir juos skatinantys bei remiantys Lenkijos politikai ir aukščiausia Lenkijos valdžia. Nors šie nuolatiniai reikalavimai viešai buvo pateikiami kaip tariama žmonių teisė į „autentišką asmenvardį“, tačiau tikras geopolitinis jų siekis – sutelkti prieškarių Lenkijos okupuotos pietryčių Lietuvos dalies tautiškai tvirtai neapsisprendusių gyventojų grupes ties lenkišką tapatybe.
„Lenkija niekada nepripažino 1920-1939 m. dalies pietryčių Lietuvos okupacijos ir aneksijos. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lenkijoje iš karto pradėta kurti po II pasaulinio karo į Rytus nuo Lenkijos sienų esančių prarastų teritorijų repolonizacijos strategija.
Lenkijos Seimo Senato užsakymu buvo sukurta strategija nukreipta į po Sovietų sąjungos žlugimo ir Europos sąjungos įsigalėjimo Lenkijos tiesioginei įtakai atsivėrusius „kresus“ tai yra „pakraščius“ – taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.
Tarp šios strategijos veiksmų minimi ir tokie kaip tariamai pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas, bei elito polonizavimas“, – sako vienas iš Asociacijos „TALKA kalbai ir tautai“ steigėjų, šios asociacijos pirmininko pavaduotojas, žinomas lietuvybės puoselėtojas, Lietuvos nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Vaiškūnas.
Pasak J. Vaiškūno šios strategijos sėkme užtikrina tai, kad yra pasirinktas palaipsninis, netiesioginis veikimo būdas kai išsireikalavę kelių nelietuviškų raidžių Lietuvos respublikos pase „repolonizacijos“ strategijos vykdytojai toliau naudojasi tariamos diskriminacijos svertu – kuomet jų iškovotos išimtys įvardijamos kaip diskriminuojančios kitus asmenis kurių pavardės rašomos šiomis išimtimis neįteisintais rašmenimis.
„Byloje dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių pasuose nevalstybine kalba – nelietuviškomis raidėmis – pradėta nuo už užsieniečių ištekėjusių moterų teisės rašyti pavardes Lietuvoje taip kaip rašoma užsieniečio vyro šalyje. Kalbėta tik apie „W“ ar kelias lotyniškas raideles. Dabar kai tie tikslai pasiekti ryžtingu žingsniu einama toliau – jau pateikti įstatymo projektai dėl teisės vardus ir pavardes Lietuvos piliečių pasuose rašyti su visais galimais diakritiniais ženklais. Parengti įstatymų projektai numatantys, ne tik vietovardžių rašybą nevalstybine kalba, bet ir daugiakalbystės įteisinimą kai kuriose Lietuvos Respublikos vietovėse, bei tų vietovių paskelbimo tam tikrais autonominiais dariniais“, – sako J. Vaiškūnas.
Pasak J. Vaiškūno apgailėtina tai, kad KT daug kartų pasisakęs, kad valstybinė kalba yra visų Lietuvos piliečių, nepaisant jų tautybės, lygiateisiškumo garantas dėl formalių priežasčių atsisakė svarstyti Seimo narių prašymo dalį dėl asmenvardžių rašybos išimčių prieštaravimo 29-tam KT straipsniui, pagal kurį „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.
„Tuo dabar kaip tik ir naudojasi apie priimtų išimčių diskriminacin pobūdį skalambijantys ir dar daugiau išimčių siekiantys „repolonizatoriai“, – sako valstybinės kalbos gynėjas J. Vaiškūnas.
Ar Lietuvos valdžios, saugumo ir teisėtvarkos įstaigos galu gale sugebės suvokti sprendimų silpninančiu valstybinės lietuvių kalbos statusą pavojų mūsų valstybingumui, ar sugebės pristabdyti į Lietuvos išvalstybinimą kreipiančių teisės aktų priėmėjus priklausys ir nuo KT sprendimo šioje byloje.
Gaila, kad J.Vaiškūnas šiuo atveju nepamini dvišalės 1994 m. bendrumo su Lenkija sutarties – visų tų “kresinės” politikos veiksmų kaltininkės. Iš sutarties nuostatų (14 p. ir kiti) akivaizdu, kad lenkams Lietuvoje iš esmės pripažįstamos tautinės mažumos teisės (tarptautinės teisės šios sąvokos prasme). Lenkijos valdžia kišimosi dėl valstybinės kalbos į Lietuvos vidaus reikalus veiksmus konkrečiai grindžia būtent šios dvišalės sutarties nuostatomis. Jau 15 metų, kai Lietuva šios sutarties termino galėjo nepratęsti ir ji būtų pasibaigusi. Taip baigęsi būtų ir kišimosi tos sutarties pagrindu dėl valstybės kalbos vartojimo Lietuvoje galimybės, tačiau Lietuvos Prezidentai, Seimai, partijos tą terminą pratęsinėja iki šiol. Tai akivaizdus valstybės suverenumo pažeidimas valstybinės kalbos srityje.
Konstitucija (10 str.) nustato, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius. Pagal tarptautinę teisę tautinės mažumos statuso subjektai turi teisę į valstybinio tipo darinius. Tokiu atveju akivaizdu, kad keltinas klausimas KT, prašant išvados dėl tos sutarties su Lenkija neprieštaravimo Konstitucijos 10 ir 14 (kad valstybinė – lietuvių kalba) straipsniams, arba tos sutarties terminas Lietuvos valdžios yra netęstinas. Dvišalės 1994 m. sutarties su Lenkija (14 p.) prieštaravimas minėtiems Konstitucijos straipsniams yra akivaizdus. Taigi KT keltinas kartu su dėl asmenvardžių rašymo nevalstybine kalba ir dvišalės 1994 m. sutarties su Lenkija neprieštaravimo Konstitucijai klausimas.
Virski drebule tu!– visais lapais drebėk!
Paukštis joks nenutūps prie tavęs, nečiulbės.
Tešukuos, tegu raus vėtra plaukus piktai!
Tegu lietūs išpraus tau veidelį baltai!
Konstitucinis Teismas šiandien, liepos 5d. tapo galutiniu lietuvių tautos duobkasių įrankiu, pareiškęs, kad “Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.”
Dieve, gelbėk Lietuvą.