Kovo 23 dieną, šeštadienį, Lietuvos lenkų sąjunga organizavo eitynes ir mitingą tautinių mažumų švietimui apginti. Kvietime į mitingą bandyta prisidengti ukrainiečiais ir karu Ukrainoje: „Pastaruosius dvejus metus, vykstant karui Ukrainoje, tautinių mažumų mokyklos tapo labai reikalingos: atsižvelgiant į slavų kalbų panašumą, ukrainiečių vaikai renkasi mokytis šiose mokyklose, todėl kai kurios iš jų – tiesiog perpildytos.“
Tačiau ukrainiečių bendruomenė „Ukrainos namai Lietuvoje“ sureagavo į tokias manipuliacijas: „Ukrainos namai“ atsakingai pareiškia, kad šio mitingo organizatoriams niekas nesuteikė teisės naudotis ukrainiečių karo pabėgėlių vaikais savo politiniuose žaidimuose. […]„Ukrainos namai“, Lietuvos ukrainiečių kongresas ir visos kitos Lietuvos ukrainiečius vienijančios bendruomenės visada pasisako už mūsų tautiečių kultūrinę, ekonominę ir kalbinę integraciją į Lietuvos visuomenę.
Lietuvos ukrainiečiai niekada nereikalavo nemokamo švietimo ukrainiečių kalba Lietuvoje. Ir mums absoliučiai nepriimtinas mūsų bendruomenės įtraukimas į politines spekuliacijas, kurių tikslas, panašu, – priešinti tautines bendrijas su valstybe, kurioje jie gyvena.
Mes gerbiame Lietuvos tradicijas ir įstatymus, o savo tautinį identitetą patys išlaikome šeimose ir bendruomenėse, o ne visos Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis. Ir tuo labiau mes nereikalaujame ir nereikalausime Lietuvoje rusiškų ar kokių nors kitokių mokyklų, kur iki šiol dažnai dėstoma sovietine dvasia ir žeminami ukrainiečių pabėgėlių vaikai.“ Šachas ir matas.
Iš tikrųjų labai žema naudotis ukrainiečiais savo politinėse manipuliacijose, tuo labiau, kad opi rusiškų mokyklų problema buvo viena iš dabartinio karo priežasčių. Dėl rusiškų mokyklų, rusiškų televizijos kanalų ir intensyvios Kremliaus propagandos Ukraina susiskaldė į vakarų ir rytų Ukrainą, į ukrainietišką ir rusišką.
Ukrainiečiai labiau nei bet kas žino, ką reiškia rusiška kill’tūra ir žiniasklaida, per kurią dalis bendrapiliečių net neišvykdami iš savo šalies persisunkė imperialistinėmis bei manipuliatyviomis kremliaus idėjomis ir kaip papūgos kartoja, kad vietinė valdžia vagiai, naciai ir visokie kitokie, amerikiečiai – pasaulio užkariautojai, žudikai, plėšikai, o vat putinas – drąsus ir išmintingas vadovas, jodinėjantis ant meškos… Ir išvis – rusai didinga, šventa tauta… Rusų kalba – tai Dostojevskio ir Tolstojaus kalba, ji yra pasaulinės reikšmės ir turi pranašumą prieš tokias mužikiškas kalbas kaip ukrainiečių ar lietuvių…
Tautinių mažumų mokyklų šalininkai dažnai mus gąsdina, kad jeigu uždarysime rusų mokyklas, supykdysime putiną ir jau tada jis turės realų pretekstą pradėti karą. Tik kad putinui nereikia jokio specialaus preteksto.
Norės pradėti karą – sugalvos pretekstą. O kai kurie nuoširdžiai mano, kad rusų mokyklų uždarymas – tai nacizmas. Jau pavargau atsakinėti į panašaus pobūdžio komentarus – panašu, kad kai kuriuos putinas tikrai įtikino, kad visame pasaulyje turi veikti rusiškos mokyklos ir visame pasaulyje rusai turi turėti galimybę valstybinėse įstaigose susišnekėti sava kalba, antraip bus galima apkaltinti visą pasaulį nacizmu.
Paradoksalu, bet pačioje rusijoje tautinių mažumų mokyklos neklesti. Nesunkiai suradau internete baškirių mamų skundus, kad gauti savo vaikams ugdymą gimtąja kalba rusijoje – misija neįmanoma. Ir nors įstatymiškai visi tautinių mažumų vaikai turi teisę į ugdymą gimtąja kalba, tačiau realybėje tėvai girdi pasiteisinimus, jog nesusirinko grupė, trūksta specialistų. Galiausiai tenka nuleisti rankas ir atiduoti vaiką į rusiškas mokyklas.
Patys rusai į klausimą, kaip ten su baškirų ir kitų tautinių mažumų mokyklomis rusijoje, pagal „metodičką“ atsako, jog tie patys nenori mokyklų gimtąja kalba. Na žinoma, kur ten norės, kai valstybiniu lygiu iš jų yra tyčiojamasi, jie yra apvardžiuojami čiurkomis, pašiepiami „komedijose“, būsto nuomos skelbimuose normalu palikti prierašą „išnuomosiu tik slaviškos išvaizdos žmonėms“.
Vadintis baškiru yra gėdinga, tad daugelis išties stengiasi atsisakyti savo tautinės tapatybės ir tapatinasi su rusais – šventa, didinga tauta… O juk baškirai net nėra okupantai. Skirtingai nuo rusų jie gyvena savo žemėje. Trumpai tariant, kam kalbėti apie nacizmą, o kam patylėti.
Ar yra bent vienas svarus argumentas tautinių mažumų mokyklų egzistavimui Lietuvoje? Gimtosios kalbos puikiausiai galima išmokti namie. Tuo labiau, kad rusų kalba yra gausiai prikurta patrauklaus turinio vaikams, tad net vaikai iš lietuviškų šeimų, kuriose nei vienas iš tėvų nešneka rusiškai, kuo sklandžiausiai prakalba šia kalba vien prisižiūrėję filmukų.
Ar Lietuvos gyventojams aktualu žinoti chemijos ir matematikos terminus rusų kalba? Ar baigę rusišką mokyklą abiturientai taps didesni Lietuvos patriotai? Ar Lietuvoje svarbiau mokėti rusų nei lietuvių kalbą?
Diskutuodama mokyklų klausimu dažnai išgirstu ir tokį imigrantų argumentą: vaikams ir taip didelis stresas gyventi svetimoje šalyje, tad jie turi bent jau turėti galimybę lankyti ugdymo įstaigą gimtąja kalba… O ir mokymosi turinį geriau įsisavins…
Šiuo atveju mandagiai pasiūlau vargšeliams susiorganizuoti privačias mokyklas, o ne reikalauti kitų valstybių spręsti jų asmenines problemas. Ir primenu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek teks susidurti su stresu, mokytis valstybinės kalbos. Ir jau geriau anksčiau nei vėliau, nes vaikai yra žymiai imlesni kalboms, be to, jie daugiau turi laiko mokymuisi. Kai kurie prisidengdami stresu vis atidėlioja kalbos mokymąsi, o paskui teisinasi, kad reikia dirbti – nėra kada mokytis.
Šitame straipsnyje minėjau pagrinde tik rusų mokyklas, tačiau mūsų šalyje veikia ir valstybinės mokyklos lenkų kalba. Kiek žinau, yra kažkoks specialus susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl mokyklų, tad gali būti, kad uždaryti šias mokyklas bus sudėtingiau, nors mano nuomone, jos lygiai taip pat nėra reikalingos.
Galbūt valstybė galėtų finansuoti būrelius ar šeštadienines mokyklėles tautinių mažumų atstovams ir visiems kitiems, norintiems išmokti kaimyninių šalių kalbą, nors ir tai būtų daugiau nei kitos valstybės daro dėl tautinį mažumų.
Dar viena tautinė mažuma, reikalaujanti mokyklų ir planuojanti dalyvauti mitinge šeštadienį – baltarusiai. Ne paslaptis, jog šios tautos atstovai tampa vis akivaizdesne grėsme mūsų šaliai dėl litvinizmo teorijų sklaidos, tad turime dar vieną rimtą argumentą netenkinti jų užgaidų, tuo labiau, kad iš jų pusės nesimato jokių pastangų stabdyti litvinizmą.
Pabaigoje norėčiau grįžti į pradžią. Į ukrainiečių poziciją dėl tautinių mažumų mokyklų. Štai taip atrodo pagarba kitai valstybei. Štai taip atrodo seseriški valstybių santykiai. Mokau rusakalbius lietuvių kalbos ir didžioji dauguma mano mokinių yra būtent ukrainiečiai, tuo tarpu imigrantai iš Rusijos ir Baltarusijos neretai nesupranta, kam ta lietuvių kalba reikalinga – juk ir taip visi juos supranta.
Žinoma, problema ne tautybėje, ne kalbose, ne literatūroje bet taip jau yra, kad vieni žmonės buvo mokomi gerbti ne tik savo kalbą, kultūrą, valstybę, bet ir kitas kalbas, kultūras, valstybes, tuo tarpu kiti užaugo girdėdami pasakas apie didingą rusų kultūrą ir apie nacius, gyvenančius visame pasaulyje už Rusijos ribų.
Kam mums rūpintis tautinėmis mažumomis, kai jų Lietuvoje nėra pagal Konstituciją. Lietuvos valstybės žemėje nėra plotų, kuriose būtų gyvenusios ne lietuvių gentys, tapusios kitomis tautomis. Tie, kurie gyvena Lietuvoje ir turi kitose žemės vietose susiformavusių tautų vardus, yra Lietuvai kitataučiai arba svetimtaučiai. Skirti sąvokas kitataučiai ar tautinė mažuma yra labai svarbu, nes pagal tarptautinę teisę, tai iš esmės skirtingas teises gyvenamoje valstybėje galinčios turėti žmonių grupės. Tai ne tik derėjo visų pirma pasakyti, bet ir straipsnio pavadinime vartoti ne tautinių mažumų, o kitataučių sąvoką. Dabar neaišku apie ką kalba buvusi – pagal jo pavadinimą išeitų, kad kitataučiai autorės laikyti tautinėmis mažumomis, o tai prieštarauja Konstitucijai. Tad gal laikas padėti tašką tokiai maišalynei – daiktus vadinkime tikrasiais jų vardais. Skirkime: Quod licet Jovi, non licet bovi.
Puikus p. Valerijos straipsnis. Gražu todėl, kad ji supranta, jog Lietuvoje yra ukrainiečių, rusų, baltarusių tautinės bendrijos arba (jeigu didesnis skaičius) bendruomenės, ko nesupranta lenkai. Nes lenkai mano, kad dėl “baisingo” jų skaičiaus (prieš II-ą Pasaulinį karą, Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę buvo užgrobė Augustavą, Punską, Seinus, Vilnių ir Vilniaus kraštą – Želigovskio su Pilsudskiu karinė ofenzyva), jie yra tautinė mažuma. Juridiškai tai, kad grobikai niekaip negali būti ir nėra tautinė mažuma, seniai išaiškino kultūros istorikas dr. Algimantas Liekis. Todėl labai gerai, kad gerb. Valerija Ivaniušina kartu su ukrainiečių bendruomenėmis atsiribojo nuo lenkų “baisingai didelės” tautinės mažumos (Lietuvos teritorijoje juridiškai nėra nei vienos tautinės mažumos) ir paskelbė, kad niekaip nepritaria jų reikalavimams Lietuvos valstybės atžvilgiu. Čia – temos dėstymui, o išvadai Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros ministeriją klausiu: “Jau esančiose lenkų “a lia” tautinių mažumų gimnazijose Lietuvos istorija dėstoma pagal mūsų švietimo ministerijos patvirtintą programą, ar pagal Lenkijos švietimo ministerijos patvirtintą programą?”. Klausiu todėl, kad lietuvių tautinių mažumų (A. Liekis) Lenkijos gimnazijose Lenkijos istorija dėstoma pagal jų Švietimo ministerijoje patvirtintą programą, o lietuvių tautinės mažumos istoriją jose (nors ir fakultatyviai) mūsų gimnazistams griežtai uždrausta. Tai kaip, švietimiečiai, – Lietuvos istorija pagal kurios Švietimo ministerijos patvirtintą programą mokoma “a lia” lenkų tautinių mažumų gimnazijose? Lietuvos ar Lenkijos?Prašau atsakyti.