Lapkričio 26 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė priimti nagrinėjimui dalį Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“. KT tirs ar konkrečios šio Vyriausybės nutarimo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Civilinės saugos įstatymui.
Kaip žinia šių metų spalio mėnesį 36 Seimo nariai, priklausantys opozicinėms Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Darbo partijos, Regionų partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijoms, kreipėsi į KT prašydami ištirti, ar Vyriausybės nutarimas, nustatantis galimybių pasą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei įstatymams.
Į KT kreipusiosios Seimo narių grupės teigimu, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime nustačius, kad kontaktiniu būdu tam tikros paslaugos gali būti teikiamos tik tiems asmenims arba renginiuose gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie atitinka Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nurodytus kriterijus, o kitiems asmenims gali būti teikiamos tik Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 31 punkte nurodytos paslaugos, taip pat Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.2.1.2 papunktyje (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nustačius, kad tik minėtus kriterijus atitinkantys asmenys gali gauti kontaktines tęstinio profesinio mokymo ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas ir dalyvauti aukštojo mokslo studijose nenuotoliniu būdu, yra nustatytas diskriminacinis teisinis reguliavimas, nes asmenys, neatitinkantys nurodytų kriterijų ir negalintys gauti nurodytų kontaktinių paslaugų ar dalyvauti renginiuose, yra diskriminuojami asmenų, kuriems minėtos paslaugos teikiamos ir nurodytos veiklos leidžiamos, atžvilgiu.
Diskriminavimo pagrindas, t. y. atitiktis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nurodytiems kriterijams, pareiškėjų teigimu, nėra objektyviai pagrįstas, nes, jų nuomone, pasiskiepiję ar persirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) asmenys taip pat gali platinti šios ligos virusą, kaip ir nepasiskiepiję, t. y., pareiškėjos nuomone, tarp šių dviejų asmenų grupių nėra objektyvių skirtumų. Todėl, pareiškėjų teigimu, nėra pagrindo minėtų dviejų asmenų grupių traktuoti skirtingai, t. y. vieniems suteikti tam tikras teises, o kitiems jas riboti.
Pareiškėjai taip pat teigė, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime įtvirtinusi kriterijus, kuriuos privalo atitikti asmenys, norintys gauti kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, įtvirtinta de facto privaloma intervencija į žmogaus kūną. Pareiškėjų manymu, nustačius tokį teisinį reguliavimą, asmuo neturi laisvės pasirinkti, ar jam skiepytis arba testuotis, kad nebūtų sutrikdyta jo įprasta kasdienė veikla, ar to nedaryti.
Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjų, asmens, norinčio gauti nurodytas kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, teisė laisvai spręsti dėl pasiskiepijimo ar testo atlikimo yra apribota. Pareiškėja pažymėjo, kad fizinio asmens neliečiamumas apima jo teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į jo kūną. Taigi minėtu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjos, pažeidžiama teisė į asmens neliečiamumą, ginama Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalies.
Pareiškėjai pažymėjo ir tai, kad tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ribojama asmens teisė į fizinį neliečiamumą, nustačius Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis tai, kad žmogaus teisių ir laisvių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu.
Pareiškėjai, be kita ko, taip pat teigė, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tik nustatytus kriterijus atitinkantys asmenys gali gauti nurodytas kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, ribojama, be kita ko, ūkio subjektų, teikiančių minėtas paslaugas, ūkinės veiklos laisvė, taip pat ribojama nustatytų kriterijų neatitinkančių asmenų teisė gauti nurodytas kontaktines paslaugas, be kita ko, patekti į tam tikras vietas, dalyvauti renginiuose.
Pareiškėjų nuomone, toks teisinis reguliavimas gali būti nustatytas tik laikinai, todėl neterminuotas nustatytų ribojimų taikymas, pasak pareiškėjų, yra konstituciškai negalimas ir nepateisinamas. Net griežčiausius specialiuosius teisinius režimus, t. y. nepaprastąją ir karo padėtį, reglamentuojantys įstatymai nustato, kad asmens teisės gali būti ribojamos tik laikinai.
Toks reikalavimas kyla ir iš Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Taigi, pareiškėjų manymu, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime nenustačius, kiek laiko bus taikomas asmenų teises ir laisves ribojantis teisinis reguliavimas, pažeidžiami konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, taip pat Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnis.
Pareiškėjai taip pat abejojo Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatomis suteikiančiomis teisę fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis, kad patikrintų jų atitiktį šiame Vyriausybės nutarime nurodytiems kriterijams, atitiktimi Konstitucijai.
Pareiškėjų teigimu, informacija apie asmens sveikatos būklę (pasiskiepijęs, persirgęs ar atlikęs testą) yra asmens privataus gyvenimo dalis ir yra priskiriama prie asmens sveikatos duomenų.
Pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarka turi būti nustatyta įstatymu.
Tuo tarpu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys, nesantys sveikatos priežiūros sistemos darbuotojais, įgijo teisę reikalauti pateikti informaciją apie asmens sveikatą.
Taigi ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu buvo nustatyta, kad asmenys, siekiantys pasinaudoti tam tikromis teisėmis, turi tretiesiems asmenims atskleisti savo asmens duomenis apie sveikatos būklę, o ginčijamuose papunkčiuose nurodyti asmenys turi teisę tokią informaciją rinkti. Atsižvelgiant į tai, pasak pareiškėjos, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiai tiek, kiek jos nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Likusią pareiškėjos prašymo dalį KT grąžino pareiškėjams, nes esą, jie nepaaiškino, kaip konkrečiai ginčijamu teisiniu reguliavimu yra ribojamos, pažeidžiamos ar net paneigiamos asmenų, negalinčių gauti nurodytų kontaktinių paslaugų ar dalyvauti renginiuose, konstitucinės teisės ir laisvės – teisė į asmens privatų gyvenimą, įsitikinimų laisvė, teisė rinktis į taikius susirinkimus.
Pareiškėjai, pasak KT, taip pat nepaaiškino, kodėl, jų nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti ribojimai gauti tam tikras kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose pagal Konstituciją yra neproporcingi siekiamam tikslui – viešajam sveikatos apsaugos interesui užtikrinti, kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, ir neargumentavo, ar išsikeltą tikslą būtų galima pasiekti kitomis, naudojimąsi žmogaus teisėmis ir laisvėmis mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Be to, pasak KT, pareiškėjai taip pat nepagrindė, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas turėtų būti laikomas pernelyg abstrakčiu ir neaiškiu, jeigu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime yra detaliai išvardytos paslaugos, kurios gali būti teikiamos, kai asmuo neatitinka nustatytų kriterijų.
KT nurodė ir tai, kad pareiškėjai nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jų teiginį, kad teikiant švietimo paslaugas nuotoliniu būdu nėra užtikrinamas nuotolinis tęstinis profesinis ar aukštasis mokymas arba neformalusis suaugusiųjų švietimas ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 41 straipsnis. Jie, pasak KT, nepaaiškino, kodėl nuotoliniu būdu teikiant švietimo paslaugas ribojama teisė į aukštąjį mokslą, kodėl ir kaip suvaržoma laisvė pasirinkti profesiją. Ir dar, pasak KT, pareiškėjai nepagrindė, kodėl, jų nuomone, nuotolinis mokymas laikytinas neproporcingu teisės į aukštąjį mokslą ir tęstinę profesinę veiklą ribojimu ir negali būti pateisinamas pirmiau minėto tikslo siekimu.
Tuo pačiu KT pažymėjo, kad prašymo dalies grąžinimas neatima teisės pareiškėjams kreiptis į KT bendra tvarka, kai bus pašalinti atitinkami pareiškimo trūkumai.
Pareiškėja Konstitucinio Teismo taip pat prašė šios bylos nagrinėjimą paankstinti atsižvelgiant į tai, kad, pasak jos, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas yra susijęs su didelės grupės žmonių teisių ir laisvių ribojimu.
KT šį prašymą tenkino ir nusprendė šios bylos nagrinėjimą paankstinti.
Vyriausybės nutarimo nuostata, kad žmonėms be Galimybių Paso draudžiama įeiti į didesnes nei 1500 m2 maisto parduotuves – tikrai prieštarauja Konstitucijai, nes šios nuostatos neįmanoma pagrįsti jokia logika, jokiomis higienos normomis bei virusologijos, imunologijos ar epidemiologijos teorijomis.
Likimas Šimonytę tikrai teis už šį nusikaltimą, o nemažos dalies rinkėjų pagrįsta panieka lydės ją visą likusį gyvenimą.
Nepakaltinamų teisti negalima, nes jie – nepakaltinami. Juos reikia gydyti. Ir gydyti reikia skubiai, nes paskui gali būti per vėlu.
KT užsiima savivaldžiavimu, todėl ši įstaiga turi būti išformuota. KT dažnai randa Konstitucijoje tai, ko joje nėra.
Konstitucinio Teismo arogancija jau net nestebina – kokie dar “teiginiai”?
“KT nurodė ir tai, kad pareiškėjai nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jų teiginį, kad”…
Kodėl užduodant klausimą dar reikia pateikti teisinius argumentus? Nesikabinėkit prie jokių teiginių, atsakykit į užduotą klausimą: ar Vyriausybės nutarimas nepažeidžia Konstitucijos?
Niekas jų neišformuos,- varnas varnui akies nekerta.
Lenkai atrišo teismus nuo globalistų . ( Ne dėl tautos, bet asmeninių, klaninių, oligarchinių įnorių ) Džiugu, kad Lietuva tikrai to nedarys. Neįsivaizduoju tokios nesąmonės, kaip LKT gina teisingumą , o ne Politiką. Stalinas grabe apsiverstu.