Z. Šličytė: Tegu man pasako: kas tada yra Konstitucinis Teismas? Dievas? Koks nors diktatorius? Stalinas, Hitleris?

Netrukus po to, kai paskelbė, jog sieks būti perrinkta prezidente, Dalia Grybauskaitė savo patarėjo lūpomis pranešė ir kitą žinią – jog įtaria, kad tikrasis referendumo dėl žemės tikslas galįs būti išstojimas iš Europos Sąjungos.

Tokiu pareiškimu šalies vadovė įsijungė į įspūdingą chorą valdžios atstovų ir tituluotų teisininkų, pastaruoju metu intensyviai kalbančių apie išstojimą, ES sankcijas, Rusijos miglas ir kitas negeroves. Peno šiems nuogąstavimams suteikė Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris viešojoje erdvėje komentuojamas kone kaip avansu duotas pažadas pripažinti dar neįvykusio ir nežinia ar įvyksiančio referendumo sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai.

Štai kaip, kaip žvelgdamas į ateitį, išaiškino buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius:

Šiuo atveju KT atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Vadinasi, joje tuo pat metu negali būti dviejų skirtingų, viena kitą paneigiančių taisyklių. Jeigu pagal vieną taisyklę užsieniečiai galės įsigyti žemę, o pagal kitą ne, tai ką reikš Konstitucijoje nustatytos taisyklės? Žmogus, remdamasis Konstitucija, gali ginti savo teises. Tai kuria norma jis turės naudotis? Ta, kuri draudžia ar ta, kuri leidžia? Tokiu atveju nebūtų įmanoma išaiškinti mūsų Konstitucijos. KT nepasakė, kad negalima keisti Konstitucijos. Jis išaiškino, kad reikia paisyti pataisų darymo taisyklių. Šiuo atveju taisyklių yra nesilaikoma ir todėl yra pagrindas pripažinti referendumu priimtą sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai daro patį referendumą beprasmiu, nes jo rezultatas bus niekinis.

Ar Lietuvai tikrai gresia išstojimas iš Europos Sąjungos, o referendumas yra beprasmis, nes Konstitucinis Teismas pripažins jo sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai, ekspertai.eu kalbėjosi su buvusia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimo, Atkuriamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės nare teisininke Zita Šličyte.

* * *

– Vakar paskelbta, kad prezidentė D. Grybauskaitė mato kitą referendumo dėl žemės tikslą – esą tikrasis tikslas yra išstoti iš Europos Sąjungos. Kaip vertinate tokį pareiškimą? Ar tikrai taip yra?

– Aš manau, kad nėra tokio tikslo išstoti iš Europos Sąjungos. Dėl tos paprastos priežasties, kad žmonės vis dėlto balsavo už įstojimą, renka Europos Parlamentą… žinoma, parodys šitie rinkimai, bet argi tokios nuotaikos visuomenėje sklando – išstoti iš Europos Sąjungos? Mane, pavyzdžiui, kelis kartus agitavo pasirašyti – žinoma, aš tik vieną kartą pasirašiau – bet nebuvo jokios agitacijos dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Man keista, kodėl dabar referendumas sutapatinamas su išstojimu? Nemanau, kad teigiamas referendumo rezultatas būtų besąlygiška vada pašalinti mus iš Europos Sąjungos. Tikrai nėra šito. Todėl labai krinta į akis tas gąsdinimas pasekmėmis, įvairiausiomis baudomis – bet kad nenumatytos tos baudos… Taip kalbama norint suklaidinti nesuprantančius žmones.

Teisingai prezidentės patarėjas (Mindaugas Lingė, – R. K.) pasakė, kad politikai nekreipė į tą problemą jokio dėmesio. Žmonės lieka neapsaugoti, mūsų ūkininkai neturi galimybės konkuruoti su kitais ūkininkais. Jeigu vyriausybė būtų paruošusi įstatymo projektą, kaip ta žemė bus pardavinėjama užsieniečiams, kokie bus saugikliai – argi būtų ta iniciatyva kilusi ir ar būtų šiandien svarstomas tas klausimas?

Bet kadangi niekas nieko nedaro ir su žmonėmis nesikalba, tai tas nesaugumo jausmas – savo valstybę kūrusių žmonių jausmas – kad supirks tas žemes, yra, manyčiau, natūralus. Ir tai nesusiję su jokiais išstojimais iš Europos Sąjungos. Ir pagaliau ar Europos Sąjunga yra tokia diktatūros valstybė, kad čia neįmanoma nei derėtis, nei ką nors reguliuoti, tiktai įstoti arba išstoti?

– Kalbėdami apie tą išstojimą iš ES, kuris neva būsų neišvengiama pasekmė, politikai remiasi teisininkais, Konstituciniu Teismu. Bet Jūsų, kaip teisininkės, neįtikina argumentai, kad referendumo rezultatas prieštarautų Konstituciniam aktui dėl narystės Europos Sąjungoje?

– Ne, manęs visiškai neįtikina. Ir aš norėčiau, kad tie kalbantys man aiškiai parodytų tokį sutarties punktą, kur pasakyta: nenumačius laisvo žemės pardavimo užsieniečiams, valstybė iš Europos Sąjungos pašalinama. To norėčiau net ne kaip teisininkė, kaip eilinė pilietė. Paprasčiausiai: jeigu jūs mane gąsdinate, kad mes neteksime narystės Europos Sąjungoje, parodykite punktą, kur pasirašėte, kad jeigu žemė nebus pardavinėjama užsieniečiams, tada valstybė netenka narystės… Jeigu neįsiveda euro, Lietuva netenka narystės…

O kaip teisininkė noriu pasakyti apie sutartinę teisę. Kiekviena sutartis yra veiksminga tiek, kiek yra numatytos nesilaikymo pasekmės. Tai dabar parodykite man, kaip teisininkei, punktą, kad kokio nors eilinio tos sutarties punkto nesilaikymas gresia tokiomis pasekmėmis – pašalinimu, ar kaip čia pasakyti – išstojimu?.. Nors iš viso apie išstojimą nėra net kalbos… Galėtume kalbėti apie pašalinimą iš Europos Sąjungos, ne apie išstojimą. Tai tada kokie yra pagrindai pašalinti valstybę iš Europos Sąjungos? Tie grasintojai tegu išvardina visus pagrindus, ką aš turiu padaryti. Jeigu, tarkime, nesilaikau sutarties, tai už kiekvieną dieną moku 1 procentą delspinigių nuo sutarties sumos, arba po 50 litų netesybų, ar dar kaip nors. Tai ar yra tokia sąlyga, kad valstybė, nenustačiusi žemės pardavimo, pašalinama iš ES? Arba jeigu neįsiveda euro – už tai pašalinama iš ES?

Atvirai pasakysiu, aš nesu įsigilinusi į Europos Sąjungos sutartį, bet turbūt teks visiems iš naujo skaityti tą kelių tūkstančių puslapių dokumentą, kuris net nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, kai vyko referendumas. Žmonės aklai stojo. Tada reikėjo išaiškinti: bet žinokit, kai balsuosit už stojimą į Europos Sąjungą, tai jeigu neleisim parduoti žemės, jeigu neįsivesim euro, tai būsim pašalinami su visokiomis baudomis, kaip eilinėje sutartyje, už kiekvieną dieną – 1 procentas… Bet juk kalbas girdėjom visai kitas – tai tokia demokratinė sąjunga, visos valstybės lygios, visi klausimai ginčijami, sprendžiami derybų būdu, mūsų klestėjimui ir gerovei… na, kaip ten bebūtų, aš manau, kad suverenas yra tauta. O ne Auštrevičius. O ką Auštrevičius? Jis sako, kad ES turi būti federalinė valstybė. Tai reiškia, kad Lietuvos valstybės atsisakome. Ar jis turi teisę už Tautą nuspręsti, ar mes tampame federacijos nare?..

Kol nėra panaikintas Konstitucijos 1-asis straipsnis, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė – kartoju: nepriklausoma – niekas negali atsisakyti nepriklausomybės ir paneigti suvereno, Tautos, kuri turi teisę nustatyti tvarką ir čia galiojančius įstatymus. O per juos – spręsti tokius klausimus, kaip kariuomenė, pinigai, žemės pardavimas, kiti. Suverenas yra Tauta. O jeigu kažkas išsišoko, kažką pasirašė, – tai dar reikia panagrinėti. Ir tegu nesidangsto, esą norime federacinės valstybės. Mes ne į tokią stojame. Stojome į demokratinę laisvą sąjungą, kur viskas sprendžiama visų valstybių susitarimu.

– Tie, kurie kalba, esą referendumas nebeturi prasmės, nes Konstitucinis Teismas vis tiek pasakytų, kad dalis dėl žemės prieštarauja Konstitucijai, visai nutyli kitus, su žeme nesusijusius klausimus – pavyzdžiui, kad teisė inicijuoti referendumą būtų suteikta 100 000 piliečių, o ne 300 000, kaip dabar. Kodėl tai nutylima?

– Tai labai opus ir nepageidaujamas klausimas. Ir ne todėl, kad būtų brangu ar ekonomiškai nenaudinga organizuoti referendumus, o dėl kito dalyko. Nežinau, kaip jūs jaučiatės, bet aš tikrai jaučiuosi taip, kad į eilinių žmonių nuomonę ir valią niekas neatsižvelgia. Ir iš tikrųjų kyla klausimas, kas valdo Lietuvą. Kažkokie oligarchai, politikai, teismai? Vienas iš tų valdovų yra Konstitucinis Teismas, kuris kaip vėtrungė sukasi, manau, pagal politinių jėgų ar kitokių užsakovų norus, uzurpavęs ir Seimo, ir Tautos teises leisti įstatymus…

Ir dabar staiga nustatyti, kad Seimui taps privaloma skelbti referendumą, kai pasirašys 100 tūkstančių, išplėsti tiesioginę demokratiją – štai kas mūsų valdžios nomenklatūrai yra tikras SOS!.. Čia didesnis pavojus, negu žemės pardavimas užsieniečiams. Pavojus mūsų nomenklatūrai, kuri tapo tokia neįveikiama, kad žiūrėkite – kas tiktai pasirodo naujo mąstymo, tam galva nukertama, ir dvidešimt metų vado tie patys. Ar jūs galėtumėt man paaiškinti, kuo skiriasi konservatoriai nuo sociademokratų? Aš, pavyzdžiui, nematau tarp jų jokio skirtumo… Visiškai jokio ideologijų skirtumo nematau. Yra valdžios partijos, ir naivu būtų tikėtis, kad jos staiga pradėtų atsižvelgti į piliečių interesus. Todėl jiems yra labai skaudus dalykas, kad dabar surinko 300 tūkstančių, o ateityje bereiktų surinkti 100 tūkstančių, ir bus skelbiamas referendumas…

– Kalbant apie referendumą, dabar piešiamas toks scenarijus: net jei jis įvyks ir Tauta nubalsuos už, klausimas bus perduotas Konstituciniam Teismui ir jis pripažins, kad referendumo rezultatas prieštarauja Konstitucijai. Ką apie tai manote?

– Noriu iš principo pasakyti, labai kategoriškai, ir tegu jau mane puola… Neturi Konstitucinis Teismas teisės spręsti tokį klausimą – ar referendumas atitinka Konstituciją. Neturi teisės!.. Nes Tauta gali visą Konstituciją naują priimti. Atsirado, vadinasi, dievas aukščiausiasis, sėdintis soste: Tauta balsuos taip, o jis pasakys – ne, Tauta neturi teisės. Tai jūs man pasakykite, argi toks Konstitucinis Teismas neprilygtų Hitleriui, Stalinui ar dar kažkam?.. Kaip suprasti to teismo vaidmenį? Ar mes jį tam kūrėme? Suverenas yra Tauta ir ji vykdo savo suverenitetą tiesiogiai arba per išrinktus atstovus – tai parašyta Konstitucijos 3 straipsnyje.

Tai jeigu Tauta yra suverenas, kaip teismas gali pripažinti, kad koks nors jo priimtas aktas prieštarauja Konstitucijai? Tauta tą Konstituciją priėmė, ir ji gali keisti, kaip nori. Ir keisti gali visą iš esmės, ne vieną straipsnį ar vieną nuostatą. Ar tai bus prieštaravimas Konstitucijai? Tai bus Tautos apsisprendimas, suvereniteto vykdymas, pasinaudojimas savo galiomis. Aš kategoriškai laikausi tokios nuomonės.

Įsivaizduokite: 1991 metų vasario 9 dienos plebiscite 75 procentai Tautos balsuoja už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. O Konstitucinis Teismas išeina ir pasako: jūsų referendumas negalioja, nes prieštarauja Konstitucijai… Tokias demagogijas varinėja tie mūsų teisės profesoriai, kurie kalba – o kiti tyli. Tai tegu man pasako: kas tada yra Konstitucinis Teismas? Dievas? Koks nors diktatorius? Stalinas, Hitleris? Kas – jeigu jis gali nurodyti Tautai…

Konstitucinis Teismas nėra virš Tautos, ne jam mes atidavėme suverenitetą 1991 metais ir 1992 metų spalio 25 dieną (tada referendume buvo priimta Konstitucija – R. K.).

Ir dar siūlau vieną dalyką – atsiverskite Konstituciją ir perskaitykite 105 straipsnį. Jame parašyta, kad Konstitucinis Teismas „nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.” Tai reiškia – tik Seimo. Ir toliau – Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento, Vyriausybės aktai, teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai…

Šitą straipsnį reikia aukso raidėmis perrašyti ir tiems visiems demagogams iš Konstitucinio Teismo duoti pasiskaityti kaip atkirtį. Kur yra parašyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Tautos referendumas atitinka Konstituciją? Juk tai būtų absurdiška. 105 straipsnyje yra įvardinta Konstitucinio teismo kompetencija – kodėl jis uzurpuoja? Jau negana Seimo – kėsinasi į Tautos suverenitetą…

Cituokite tą straipsnį ekspertuose ir tegu tie profesoriai parodo, kad tas straipsnis, apibrėžiantis Konstitucinio Teismo kompetenciją, numato, kad jie gali paskelbti Tautos referendumą prieštaraujančiu Konstitucijai… Be galo nemalonu, kai kalbama tai, ko Konstitucijoje nėra parašyta, ir jie diktuoja savo madas. Gal jau užteks jiems diktuoti savo madas, jie praktiškai uzurpavo įstatymų leidybą.

O klausimą galima kelti ir taip: ar Konstitucinis Teismas, teigdamas, kad referendumo nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai, ir jis gali tai spręsti – iš viso, kad jis gali tai spręsti – pats nepažeidžia Konstitucijos?

Pasakysiu dar vieną svarbų dalyką. 2012 m. vasarį Konstitucinis Teismas nusprendė dėl Laikinojo socialinio draudimo įstatymo, pagal kurį krizės metu buvo sumažintos pensijos, ir aiškiai pasakė, kad trys įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Jie tada priėmė nutarimą ir pasakė: nutarimas bus skelbiamas „Valstybės žiniose” ir įsigalios 2012 m. rugsėjo mėnesį (pranešimas apie tai žiniasklaidai paskelbtas čia – R. K.). Aštuoniems mėnesiams jie padėjo į stalčių savo nutarimą, kuriuo pripažino, kad trys įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. O juk Konstitucijos 7 straipsnyje pasakyta: „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”.

Skaitydama Daliaus Stanciko straipsnį aš pagalvojau, kad štai čia tikrai yra pagrindas kelti apkaltą tiems, kurie pasirašė tą nutarimą. Jie patys šlykščiausiu būdu pažeidė Konstituciją: jų nutarimas galioja nuo paskelbimo dienos, o jie aštuonis mėnesius, pataikaudami nežinau kokiai jėgai, deda jį į stalčių ir neskelbia… Todėl aš klausiu: tai kiek Lietuvoje gali galioti įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai – minutę, mėnesį, metus? 5 metus? Jeigu jis prieštarauja, tai yra niekinis, negalioja nuo priėmimo momento. O Konstitucinis Teismas 8 mėnesius neskelbia savo nutarimo – padeda jį į stalčių. Po šito daugiau nebėra apie ką kalbėti.

Štai už tokį dalyką – galite drąsiai pasakyti – reikia Lietuvą išmesti iš Europos Sąjungos.

– Pokalbio pradžioje Jūs pasakėte, kad pasirašėte už referendumą, ir retoriškai paklausėte, ar yra esminių skirtumų tarp konservatorių ir socialdemokratų – bet ar Jūs pati nesate Tėvynės Sąjungos narė? (Toks klausimas kilo, nes Klaipėdos savivaldybės tinklalapyje prie signatarės Z. Šličytės pavardės parašyta: „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai”, – R. K.).

– Ne, aš esu nepartinė. Į Klaipėdos savivaldybę esu išrinkta su konservatorių partija, bet buvau tik rėmėja. O Wikipedia rašo, neva esu socialdemokratė…

Pasakysiu taip. Kai buvo vienpartinė sistema ir aš buvau TSRS deputatė, nebuvau komunistų partijos narė. Ir tada kraujas virė, kad Lietuvai reikia partijų, kad būtų ne viena, o daug. Aš palaikiau prof. Kazimierą Antanavičių, tą patį Vytenį Andriukaitį, kai kūrė socialdemokratų partiją, su jais važinėjau, agitavau, tada buvau pakankamai populiarus Sąjūdžio žmogus. Pati nare netapau. Vėliau Virgilijus Čepaitis, Gintaras Songaila kūrė Kovo 11-osios partiją, skatinau – kurkite, reikia.

Pati visą laiką balsavau už konservatorius ir palaikiau juos, kaip tokią iš Sąjūdžio kilusią partiją. Iki Garliavos įvykių. O kai nė viena partija neatsiliepė į tuos įvykius, į konstitucinės tvarkos pažeidimą, tada padariau savo išvadą. (Z. Šličytė dalyvavo dr. Sauliaus Arlausko vadovaujamoje visuomeninėje komisijoje, kuri konstatavo, kad 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Principinės komisijos išvados paskelbtos čia, – R. K.).

Aš niekada nebuvau partinė ir nesu. Kodėl nestojau nė į vieną partiją? Todėl, kad nemačiau Lietuvoje susikūrusios iš tikrųjų demokratinės partijos. Partijos pradėjo kurtis tokio pat tipo, kokia buvo komunistų partija. Ten nei pasakysi nuomonės, nei diskusija įmanoma – yra tam tikros grupuotės diktatūra. Kam man to reikia?.. Jeigu aš išbuvau tais sunkiais tarybiniais laikais, kai buvau jauna ir karjerą reikėjo daryti, bet nesiveržiau į tą vienintelę partiją – kodėl dabar į kurią nors turiu stoti? Nenorėjau prarasti laisvės. Nes jeigu dabar būčiau partijos narė, aš, aišku, nekalbėčiau taip – juk rytoj jau būčiau pašalinta… Jeigu būčiau partinė, savo nuomonės – savo – jau nepareikščiau.