LDK valstybės siena Vakaruose
Ji buvo nustatyta dar 1422 metų rugsėjo 27 dieną tarp Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino Melno sutartimi.
Įteisinta sienos padėtis beveik nepasikeitė ir pagrįstai laikoma viena iš seniausių ir stabiliausių sienų Europoje, keitėsi tik valstybių, esančių abipus sienos, pavadinimai.
Politiniame-administraciniame kontekste ši siena vienoje pusėje nuo 1422 iki 1525 metų buvo Kryžiuočių ordino siena, vėliau ji nustatė Prūsijos hercogystės, Prūsijos karalystės, o nuo 1871 iki 1945 metų – Vokietijos ribas.
Kitoje pusėje nuo1422 iki 1569 metų buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nuo 1569 m. – Abiejų tautų Respublika, o carinės okupacijos laikotarpiu 1795–1916 metais – jau Rusija.
1918–1941 metais Vokietija vėl turėjo sieną su Lietuva ir Lenkija.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino siena ženklais buvo pradėta žymėti 1529 m. birželio 21 dieną ir nekito iki 1923 m., o Užnemunėje ir toliau į vakarus išliko iki šiol.
Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei buvo priskirtos sūduvių žemės „pradedant nuo Mozūrijos (Mazovijos) kunigaikščių ribų pabaigos, nuo Luko [Elko] upės, nuo brastos, vadinamos Akmenine Brasta (Kamienny bród), kuri yra Luko aukštupyje, aukščiau už Grajevą ir Točilovo ežerą; nuo tos vietos einant tiesiai per dykrą iki pat ežero, kuris vadinamas Raigardo (Rogors), taip, kad pusė to ežero priklausytų viešpaties Lietuvos kunigaikščio žemėms, o kita pusė – Ordino žemėms. (Maksimaitienė O., Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. Vilnius, 1991.)
Karališkas ženklas – taikos vardan
Beveik prieš 500 metų delimituojant sieną, ginčas kilo dėl valstybės sienos ruožo tarp Elko ir Grajevo miestų.
Ginčas užsitęsė iki 1545 metų, kol galiausiai Lietuvos karalius Žygimantas Augustas nusileido, ir valstybės siena buvo pastūmėta į pietryčius Prūsijos naudai.
Ant naujai suformuotos valstybės sienos linijos kaip taikos tarp dviejų valstybių simbolį Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto ir Prūsijos hercogo Albrechto I įsakymu nuspręsta pastatyti valstybės sienos ženklą.
Vieta prie Elko upės pasirinkta neatsitiktinai – čia kirtosi pagrindiniai prekybiniai keliai, beje, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, XVI šimtmetyje čia ribojosi jotvingių ir mozūrų žemės.
1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas valstybės sienos ženklas, kuris pavadintas arčiausiai esančios gyvenvietės, esančios kitoje Elko upės Prostken (lenkiškai Prostki) vardu. Šis ženklas išliko iki šiol nepakitęs.
Ant ženklo iš Lietuvos (rytų) pusės juodo marmuro plokštėse buvo išgraviruoti Lietuvos ir Prūsijos herbai bei užrašas lotynų kalba.
Spėjama, kad šio teksto autoriumi galėjo būti Georgijus Sabinus Šuleris (Schuler), pirmasis Albrechto karališkojo universiteto Karaliaučiuje rektorius, filologas, poetas, diplomatas.
Užrašo vertimas:
Kai Žygimantas Augustas valdžią vykdė tėvo valstybėje, o (kartu) magistras Albertas I-asis valdė, pirmasis – du Jogailos senuosius sostus, o pastarasis Prūsų krašte taikiai valdžią vykdė, 1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas šis stulpas, kuris turėjo žymėti abiejų šalių sienos liniją bei atskirti abiejų valdovų teritorijas. (Vertėja Inga Tuliševskaitė).
Vokietijos ir Rusijos paskutinė sienos apžiūra ir šio ženklo remontas buvo atlikti 1904–1907 metais.
Vienintelis reikšmingesnis pakeitimas šio remonto metu – ant ženklo neliko anksčiau jį puošusios juodo marmuro plokštės, kurią 1907 metais prūsai demontavo ir išvežė į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje.
Jos vietoje buvo pritvirtinta kopija iš smiltainio, ant kurios smulkiu šriftu vyčio ženklo apačioje. Atliktas plokščių pakeitimas.
Tuo metu ženklas žymėjo valstybės sieną tarp Vokietijos ir Rusijos. Atkreiptinas dėmesys, kad po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo Rusija per pakankamai ilgą laikotarpį, net keičiant plokštes, nepakeitė heraldikos ant ženklo, ir Lietuvos vytis išliko iki šių dienų!
Vokietija, puikuodamasi šiuo ženklu, išleido daug nuotraukų, atvirukų, pašto ženklų ir kitokių suvenyrų su jo atvaizdu.
Iki šiol Vokietijos, Lenkijos internetiniuose puslapiuose galima rasti daug šio ženklo nuotraukų, darytų XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.
XIX amžiuje Vokietija savo sienas sausumoje pradėjo ženklinti sausgrioviais tarp sienos stulpų. Dar iki šių dienų išlikę jų liekanos, vienur matomos miško proskynose, kitur – apaugusios medžiais.
Abipus ženklo taip pat matomi išlikusių griovių pėdsakai.
Sienų patriarcho migracija ir jo reikšmė
XX amžius prasidėjo audringais įvykiais: I-asis pasaulinis karas, Rusijos imperijos krachas, naujų valstybių „paradas“, kurie lėmė ir valstybių sienų perbraižymą.
Mūsų nagrinėjamoje teritorijoje susikūrė/atsikūrė Lenkija ir Lietuva, turėjusios pretenzijų į senąsias sienas ir tuo pačiu į Prostken sienos ženklą. Iš kitos sienos pusės liko Vokietija.
Sovietinė Rusija desperatiškai bandė susigražinti prarastas teritorijas, o Lenkija, suvaidinusi derybas su Lietuva, bandė atkurti/įkurti naują/senąją valstybę su sostine Varšuvoje.
Lietuvai labiau rūpėjo atgauti Vilniaus kraštą, negu Suvalkų žemes, o ženklas liko ant Vokietijos–Lenkijos sienos. Įgyvendinant 1939 metais Maskvoje pasirašytą Vokietijos–SSRS draugystės ir sienos sutartį, Lenkija buvo okupuota ir ženklas atsidūrė Vokiečių okupuotoje teritorijoje.
Jaltos ir Potsdamo konferencijose buvo perbraižomas Europos politinis žemėlapis. Lenkijos egzilinė vyriausybė reziduojanti Londone per Britaniją ženkliai prisidėjo prie Lenkijos teritorijos kūrimo, kai Lietuvos atstovų pastangos įtakoti šį procesą buvo bevaisės.
Ir taip Potsdamo konferencijos pasekmėje Prostken ženklas buvo priverstas „migruoti“ į Lenkiją.
Jei Vokietijai šis ženklas turėjo valstybinę reikšmę, tai Lenkijoje jis įtrauktas tik į Varmijos–Mozūrijos vaivadijos lankytinų vietų sąrašą.
Vėlesnio laikotarpio Lenkijos šaltiniai aiškina, kad tai ženklas, žymėjęs LDK, Prūsijos ir Lenkijos valstybių sienų sankirtą, kiti – kad tai Lenkijos sienos su Prūsija ženklas, tačiau ženkle pavaizduotas vytis sumažina įvairių interpretacijų galimybę.
Mums lietuviams šis beveik 500 metų senumo ženklas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės brandumo simbolis.
Jis byloja, kad jau tuomet Lietuva net šių dienų bruožais buvo išmani valstybė, turėjusi diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu ir kaimyninėmis valstybėmis bei nustatytas valstybės sienas.
Tokiu simboliu gali pasididžiuoti ne visos Europos valstybės, turinčios ne mažiau turtingą istoriją.
Jei važiuosite Augustavo–Grajevo–Elko keliu, pervažiavę tiltą per Elko upę priešingame krante nuo Prostki gyvenvietės pamatysite kvadrato formos koplytstulpį, iš viršaus uždengtą raudonų čerpių stogeliu.
Stabtelėkite, kad pajustumėte didingos Lietuvos istorijos dvelksmą, ir nusifotografuokite. Įsiamžinsite su neįkainojamu mūsų valstybės istoriniu paveldu.
Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius. Dalyvavo atkuriant ir nustatant Lietuvos sienas 1990–2015 metais eidamas valstybės sienų ir jų sankirtų delimitavimo ir demarkavimo komisijų pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas.
