Z. Kumetaitis. Karalių miestas politiniame ir geografiniame užribyje                         

Senovėje miestai kūrėsi prie jūros arba prie upių, kurios pelkėtose ir miškingose Baltų gyvenamose vietovėse buvo pagrindine transporto arterija. Kadangi senovėje šioje erdvėje tiltai nebuvo statomi, tai upes kirsdavo seklesnėse vietose, kur dažnai ir kūrėsi gyvenvietės, vėliau išaugusios į miestus. Tarp tokių miestų galima paminėti Vilnių, Kauną, Gardiną, Vitebską, Brastą, Gomelį ir kitus. Svarbiausias Lietuvos miestas buvo sostinė Vilnius.

Kitas ne mažiau svarbus ir reikšmingas LDK miestas buvo Gardinas, kuris buvo įkurtas XII a. II pusėje. Gardino neaplenkdavo Lietuvos kunigaikščiai, o kai kurie net jame rezidavo. LDK laikais Gardinas buvo Trakų vaivadijoje, kuri buvo antra pagal svarbą po Vilniaus vaivadijos.

XIV a. antroje pusėje jame kurį laiką gyveno kunigaikštis Vytautas. Spėjama, kad jo nurodymu buvo perstatyta senoji Gardino pilis, kurią vėliau grąžino kiti Lietuvos kunigaikščiai. 1496 metais Gardinui suteiktos Magdeburgo miesto teisės, sumūryta renesansinė Gardino bažnyčia, vėliau vadinama „Vytauto bažnyčia“, kuri sovietmečiu buvo susprogdinta.

1430 metais mirus Vytautui ir jam nepalikus įpėdinių bei testamento, susidarė komplikuota politinė situacija. Lietuvą valdyti pretendavo Žygimantas ir Švitrigaila, o lenkai siekė inkorporuoti ją į Lenkijos karalystę. Pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sutartį, sudarytą 1432 Gardine, LDK leista turėti savo kunigaikštį, išrinktą bendrai su Lenkija, o po valdovo Žygimanto mirties LDK turėjo pereiti į Jogailos ir jo įpėdinių jurisdikciją.

Gardine vyko Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovų pasitarimai, posėdžiavo Ponų Taryba, kas trečias ATR Seimas ir  Vyriausiasis tribunolas, buvo pastatyti Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai. Miestas tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine. Gardine mirė karaliai Kazimieras Jogailaitis ir Steponas Batoras.

Liūdniausi įvykiai, susiję su ATR valstybingumo praradimu taip pat įvyko Gardine. 1793 Rusija su Prūsija pasirašė Abiejų Tautų Respublikos antrojo padalijimo aktą, kurį turėjo patvirtinti neeilinis seimas, įvykęs Gardine. Seimas panaikino gegužės 3-iosios konstituciją ir pritarė dalies teritorijų perdavimui Rusijai ir Prūsijai.

Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir T. Kosciuškos sukilimo 1794 metais numalšinimo Rusija, Austrija ir Prūsija 1795 m. Peterburge pasirašė konvenciją dėl trečiojo ATR valstybės padalijimo. Netrukus caro administracija ėmėsi aneksuoto Šiaurės vakarų regiono administracinės reformos.  Jau 1801 metais buvo įsteigta Gardino gubernija, kurios teritorija dar buvo išplėsta 1842 metais prijungus Balstogės guberniją.

1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos padalijimų aktus, tačiau valstybė dėl prasidėjusio karo su bolševikais taip ir neatsikūrė. Dalyje jos teritorijos susikūrė Lietuvos Respublika, Lenkija ir Latvija. Kitose ATR priklausiusios teritorijos dalyse, Sovietų Rusijai remiant, buvo įsteigtos Baltarusijos SSR, Ukrainos SSR. Likusi teritorijos dalis liko Rusijos sudėtyje.

Po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo miestą valdė carinė Rusija. 1918–1919 m. Gardinas priklausė Lietuvai. Juridiškai jai šis miestas  atiteko 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos, bet faktiškai jo valdyti neteko dėl Lenkijos įvykdytos aneksijos.

Ir taip Gardinas per aprašomąjį laikotarpį „paviešėjo“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Abiejų Tautų Respublikoje, Rusijos imperijoje, bet jo plėtrai netrukdė administracinės ribos. Ir tai tęsėsi iki 1939 metų, kai rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta  Vokietijos – SSSR sienų ir draugystės sutartis.

Tuo metu Sovietų Sąjunga neturėjo bendros sienos su Vokietija, bet Hitleris su Stalinu Vokietijos – SSSR sienų ir draugystės sutartimi nustatė tarpusavio sieną, nepaisant kad tarp jų buvo Lietuvos ir Lenkijos suverenios valstybės. Agresoriai iš abiejų pusių bendromis pastangomis okupavo Lenkijos valstybę ir ją pasidalino pagal iš anksto sutartimi nubrėžtą liniją. 1939 m. lapkričio 2 d. SSSR vienpusiu įstatymu prijungia Rytines Lenkijos žemes prie Baltarusijos. Taip Gardinas atsidūrė Sovietų Sąjungoje, o prasidėjus karui – Vokietijoje.

Karui baigiantis, Krymo ir Potsdamo konferencijose buvo sprendžiamas Lenkijos sienų klausimas. Sąjungininkai siūlė nustatyti Rytinę Lenkijos sieną pagal Kerzono (Curzon) liniją. Stalinas neprieštaravo Kerzono linijos taikymo sienai tarp SSSR ir Lenkijos principui, bet ją savaip argumentavo: – „ …tarp mūsų ir Lenkijos turėtų būti 1939 metų siena, nustatyta sovietinės konstitucijos!“ Taip Stalinas bandė įteisinti sieną, nustatytą 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos – SSSR sienų ir draugystės sutartimi, kurią netrukus integravo į sovietinę konstituciją, o apie sutartį, kurią iki šiol bando neigti Rusija, Sąjungininkams nebuvo net užsiminta.

Formaliai siena tarp Lenkijos ir SSSR buvo nustatyta 1945 m. rugpjūčio 16 d., nors  dar buvo tikslinama apie 20 metų. Ir taip Gardinas buvo atkirstas nuo savo vakarinių apylinkių geležinės užkardos. Kadangi administracinė linija tarp Lietuvos ir Baltarusijos nevaržė gyventojų bendravimui, tai bent iš dalies kompensavo šį praradimą. 1996 m. balandžio 26 d., nustačius valstybės sieną tarp Lietuvos ir Baltarusijos, Gardino sritis buvo apribota ir iš šiaurės.

Dabartinė Gardino sritis (google.com/maps):

Baltarusijos valdžia, siekdama kompensuoti dalies Gardino srities teritorijos praradimą, prie jos prijungė Vilniaus vaivadijos teritorijos dalį, atitekusią Baltarusijai. Šiaurinė srities riba yra keliolika kilometrų nuo Švenčionių! Vietiniams Astravo rajono gyventojams, norint kreiptis į srities valdžią Gardine, tenka įveikti beveik dviejų šimtų kilometrų atstumą, kai iki Minsko atstumas nesiekia net šimto. Teritorijos plotu Gardino sritis nelabai nukentėjo, o nemaža dalis srities gyventojų?

P.S. Pokalbiuose su buvusios Vilniaus vaivadijos gyventojais iš jų lūpų sklinda nostalgija Vilniui, kuris buvo jų administracinis ir traukos centras. Jame vyko prekyba, švenčiami atlaidai, mokėsi jaunimas, nemaža dalis susirasdavo darbą. O dabar…

Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius. Dalyvavo atkuriant ir nustatant Lietuvos sienas 1990–2015 metais eidamas valstybės sienų ir jų sankirtų delimitavimo ir demarkavimo komisijų pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas.