T. Baranauskas. 2017-ųjų Lietuvos istorijos jubiliejai

Prasidedantys 2017-ieji metai, kaip ir visada, primins mums keletą svarbių istorinių datų, kurioms šiemet sukanka jubiliejinės sukaktys. Priminsiu, kad tikru jubiliejumi turi teisę vadintis tik kas 50 metų minimos sukaktys, o ne tai, ką jubiliejais vadina, pavyzdžiui, LRT laida „Istorijos detektyvai“, nevengianti „jubliejais“ vadinti ir 5 metų sukakčių.

Solidžiausia 800 metų sukaktis šiemet sukanka nuo pirmojo kryžiaus žygio prieš prūsus paskelbimo. 1217 m. kovo 3 d. popiežius Honorijus III įgaliojo pirmąjį Prūsijos vyskupą Kristijoną rinkti kryžininkus ir suteikti jiems tokius pačius atlaidus, kaip vykstantiems į Palestiną. Pats šia ir vėlesnėmis bulėmis paskelbtas kryžiaus žygis buvo surengtas 1222–1223 m., jau pasibaigus Penktajam kryžiaus žygiui prieš musulmonus (1217–1221), kuris buvo organizuojamas ir vykdomas lygiagrečiai. Kryžiaus žygyje dalyvavo svarbiausi to meto Lenkijos kunigaikščiai – Krokuvos ir visos Lenkijos kunigaikštis Lešekas Baltasis, Silezijos Henrikas Barzdotasis, Mazovijos Konradas I, Pamario Sventopelkas. Žygis baigėsi nesėkme bei prūsų keršto žygiais į Lenkiją. Tai pastūmėjo lenkus kreiptis pagalbos į Vokiečių ordiną, kuris nuo 1231 m. pradėjo Prūsijos nukariavimą ir ėmė pats organizuoti kryžiaus žygius bei kurti Prūsijoje savo valstybę. Galiausiai jis tapo sunkiai išsprendžiama problema bei mirtinu priešu ir pačiai Lenkijai, o prūsus šie nukariavimai privertė ne tik krikštytis, bet ir tapti vokiečių vergais, suvokietėti bei ilgainiui visai išnykti.

750 metų sukanka nuo Mindaugo sūnaus Vaišalgo (Vaišelgos) nužudymo Volynės Vladimire 1267 m. (galbūt gruodžio 9 d.). Ši nevienareikšmiška ir mūsų istorijoje vis dar deramos vietos nerandanti asmenybė yra susijusi su gan reikšmingomis mūsų istorijos paslaptimis. Mindaugo Lietuva, galima būtų sakyti, suskilo į tris Lietuvas – pagonišką Almino Lietuvą – Žemaitiją, katalikišką Mindaugo karalystę ir stačiatikišką Vaišalgo Lietuvą. Vaišalgas, gavęs iš tėvo valdyti nukariautą Naugarduką stačiatikiškose žemėse, pats susižavėjo stačiatikybe, tapo ne tik krikščionimi stačiatikiu, bet ir vienuoliu bei nesutarė su tėvu dėl religinės politikos. Įstojęs į vienuolyną jis buvo pasitraukęs iš politikos, atsisakęs Naugarduko kunigaikščio titulo ir iškeliavęs į piligriminę kelionę, tačiau vėliau grįžo ir įkūrė Naugarduko žemėje pirmąjį Lietuvos valstybėje krikščionišką vienuolyną Laurušave, prie Nemuno, „tarp Naugarduko ir Lietuvos“. Šio vienuolyno kultūrinė reikšmė tik dabar pradedama atrasti. Ją pastaruoju metu ypač akcentavo literatūrologas Algimantas Bučys, atskleidęs, kad jame jau Mindaugo laikais buvo kuriama literatūra, įskaitant pirmąją Lietuvos valstybėje sukompiliuotą pasaulio istoriją – 1262 m. chronografą, į kurį įrašytas ir lietuviškas Sovijaus mitas. Nepaisant įstojimo į vienuolyną, kas teoriškai reiškė galutinį ir negrįžtamą pasitraukimą iš politinio gyvenimo, po Mindaugo nužudymo Vaišalgas atidėjo savo vienuoliškus įžadus trejiems metams ir 1264–1267 m. užėmė valdžią Lietuvoje, tapdamas vieninteliu istorijoje stačiatikiu Lietuvos valdovu. Atėjus metui grįžti į vienuolyną, Vaišalgas bandė atiduoti sostą savo sesers vyrui Švarnui Danilovičiui, tačiau Lietuvoje valdžią užėmė Traidenis, o Volynėje pats Vaišalgas buvo nužudytas Švarnui Lietuvos sosto pavydėjusio pastarojo brolio Levo Danilovičiaus.

700 metų sukanka nuo pirmųjų žinių apie Gedimino katalikiško krikšto projektą ir Lietuvos stačiatikių metropolijos įsteigimo. 1317 m. vasario 3 d. popiežius Jonas XXII pirmą kartą kreipėsi į Gediminą su siūlymu krikštytis. Gediminas iš tiesų tęsė dar jo pirmtako Vytenio 1298 m. pradėtą sąjungos su Ryga bei Rygos arkivyskupu politiką. Bendrai kovodamas prieš Vokiečių ordiną sąjungoje su Rygos arkivyskupu, nei Vytenis, nei Gediminas negalėjo apsieiti be pažadų krikštytis, tad tą pažadėti turėjo ir 1316 m. valdžią perėmęs Gediminas. Tačiau rimčiau dėl to buvo deramasi tik 1322–1324 m., kuomet pats Gediminas siuntė laiškus popiežiui ir priėmė Vilniuje jo legatų pasiuntinius. Tuo pačiu metu Gediminas rūpinosi sutvarkyti ir jam pavaldžios Rusios bažnytinio valdymo reikalus – 1317 m. buvo pirmą kartą įkurta atskira Lietuvos stačiatikių metropolija. Lietuvos stačiatikių metropolitas pirmą kartą paminėtas 1317 m. rugpjūtį, kuomet jis dalyvavo sinode Konstantinopolyje. Lietuvos stačiatikių vyskupo įšventinimas irgi galėjo būti dar Vytenio pradėto darbo tąsa ir užbaigimas.

Prieš 650 metų, 1367-aisiais, Lietuva patyrė skaudų smūgį kovose su kryžiuočiais. Lemiamu tų kovų laikotarpiu, 1291–1367 m., stipriausia pilis prie Nemuno, į kurią suduždavo kryžiuočių antpuolių bangos, buvo Veliuona. 1367 m. rugpjūčio 8 d. kryžiuočių didysis magistras Vinrichas Kniprodė su didelėmis pajėgomis vėl pasirodė prie Veliuonos. Lietuvių įgula, nepajėgdama priešintis daug gausesniam priešui, buvo priversta pilį sudeginti ir atsitraukti. Sekančiais metais kryžiuočiai Veliuonos vietoje pasistatė savo pilį, kurią pavadino Marienburgu. Tik 1412 m., jau po Žalgirio mūšio, Vytautui pavyko atsiimti šią teritoriją ir atstatyti Veliuonos pilį. Dėl jos dar 10 metų vyko aršūs ginčai su kryžiuočiais.

600 metų jubiliejų minės Žemaičių vyskupystė. 1417 m. ji buvo įkurta Konstanco bažnytinio susirinkimo sprendimu, kas jau savaime buvo išskirtinis reiškinys, nes paprastai naujas vyskupystes steigdavo popiežius. Žemaičių vyskupystės įkūrimas buvo ne tik religinio gyvenimo įvykis, bet ir Vytauto diplomatinės kovos dėl tarptautinio Žemaitijos pripažinimo Lietuvos valstybei dalis. Tam aršiai priešinosi kryžiuočiai. Tad Vytautas 1416 m. organizavo žemaičių delegacijos atvykimą į Konstancą, kur patys žemaičiai deklaravo esantys krikščionys ir perskaitė išsamų skundą apie kryžiuočių piktadarybes. Sprendimą dėl Žemaičių vyskupystės įkūrimo bažnytinis susirinkimas delegavo Lvovo vyskupui Jonui ir Vilniaus vyskupui Petrui. Šie 1417 m. vasarą atvyko į Žemaitiją ir įkūrė vyskupo katedrą Medininkų žemėje. Tikrasis vietovės, tuo metu nedidelio kaimelio, pavadinimas buvo Varniai, tačiau oficialiai vyskupystės centras ilgą laiką vadintas žemės vardu – Medininkais. Vis dėlto oficialusis pavadinimas per ilgus šimtmečius taip ir nenurungė Varnių vardo. 1417 m. spalio 23 d. pats Vytautas paskelbė Medininkų vyskupijos fundacijos aktą, o bažnytinio susirinkimo pasiuntiniai spalio 24 d. užbaigė vyskupystės steigimą, įšventindami pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Ne visiems žemaičiams patiko šios permainos: 1418 m. buvo net kilęs jų maištas…

550 metų sukanka Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam (valdė 1506–1548). Jis gimė per pačius Naujuosius metus – 1467 m. sausio 1 d. Kozenicuose (Lenkija, Mazovijos vaivadija), kur tuo metu buvo apsistojusi karališkoji pora – Kazimieras Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta Habsburgietė. 1518 m. Kazimiero gimimo vietoje buvo pastatytas obeliskas su marmurinėmis lentelėmis, skirtomis šiam įvykiui paminėti. Jis išliko iki šiol ir laikomas seniausiu pasaulietinio turinio paminklu Lenkijoje. Na, o paties Žygimanto Senojo valdymas buvo kūrybingiausių laikotarpių LDK istorijoje, kuomet buvo rašomi Lietuvos metraščiai, sukurta legendinė Lietuvos istorija nuo Palemono laikų, priimtas pirmasis Lietuvos statutas, pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai Vilniuje, užbaigta Vilniaus miesto siena, pergale Oršos mūšyje sulaikyta Rusijos ekspansija, likviduotas Vokiečių ordinas Prūsijoje, pačią Prūsiją paverčiant pasaulietine kunigaikštyste, kuri tapo Lenkijos vasale, o jos viduje kūrėsi lietuviška Mažosios Lietuvos ir lenkiška Mozūrų etnokultūrinės sritys.

Reikėtų paminėti ir europinės reikšmės įvykio – reformacijos – 500 metų jubiliejų. Ji turėjo nemažą įtaką ir Lietuvai bei aplinkinėms šalims. 1517 m. spalio 31 d., Martynui Liuteriui prie Vitenbergo pilies bažnyčios vartų iškabinus savo 95 tezes, kilo reformacijos sąjūdis. 1525 m. Prūsija tapo pirmąja liuteroniškąją reformaciją oficialiai priėmusia valstybe – tai ir buvo katalikiško Vokiečių ordino valdžios likvidavimo Prūsijoje priežastis. Savo ruožtu, tai nulėmė, kad netrukus čia buvo parengti ir išspausdinti pirmieji liuteroniški katekizmai prūsų (1545 m.) ir lietuvių (1547 m.) kalbomis – tai yra, apskritai pirmosios knygos baltų kalbomis.

1517-ieji bus svarbūs ir mūsų kaimynams baltarusiams – 1517 m. Pranciškus Skorina, kilęs iš Polocko, Prahoje išspausdino Psalmyną rusėnų kalba – pirmąją iš jo išleistų 23 „Rusėniškos Biblijos“ knygų (1517–1519 m.). Tai svarbus įvykis ir apskritai LDK kultūros istorijoje, nes knygos buvo skirtos LDK rusėnams, o ir pats P. Skorina, vėliau persikėlęs į Vilnių, tapo knygų spausdinimo pradininku Vilniuje ir apskritai to meto Lietuvos valstybėje.

Prieš 450 metų, 1567 m. liepos 21 d. Lietuvos kariuomenės būrys, vadovaujamas kunigaikščio Romano Sanguškos, prie Čašnikų (Ulos) netikėtai užpuolė ir sumušė Rusijos kariuomenės dalinius, saugojusius naujos Rusijos pilies, Sušos, Polocko žemėje statybą. Tuo pačiu metu buvo sutelkta didelė Lietuvos kariuomenė ties Lebedevu, Krasnoje Selo ir Radoškovičiais, į kurios apžiūrą vėliau buvo atvykęs ir valdovas Žygimantas Augustas. Laukta palankių aplinkybių atsiimti Rusijos užimtas LDK sritis. Tačiau didesnio žygio nesurengta. Iš to meto išliko čia iš visos Lietuvos sutelktos kariuomenės surašymo duomenys žinomi kaip trečiasis Lietuvos kariuomenės surašymas (po 1528 ir 1565 m. surašymų), kuris buvo didesnis ir išsamesnis, nei ankstesni, nors ir turintis spragų. Jo metu surašyti 27 776 raiteliai.

Su tais pačiais neramiais metais ir jų metu sudarytu mokesčius mokančių miestų sąrašu savo pradžią sieja ir vienas Lietuvos miestas – Radviliškis, ketinantis šiemet švęsti savo 450 metų jubiliejų.

Prieš 400 metų, 1617 m. balandžio 6 d. iš Varšuvos prasidėjo karalaičio Vladislovo Vazos, būsimo Lenkijos ir Lietuvos valdovo, žygis prieš Maskvą, mėginant atsiimti prarastą Maskvos caro sostą. 1617 m. rugsėjį jis pasiekė Smolenską, kuris 1613–1617 m. buvo apgultas Rusijos kariuomenės, ir tik prieš pat ateinat Vladislovui, priešo kariuomenę pavyko atstumti toliau nuo tvirtovės. Atvykus Vladislovui Vazai ir susijungus su Lietuvos didžiuoju etmonu Jonu Karoliu Chodkevičiumi, spalio 11 ir 18 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei pasidavė Dorogobužo ir Viazmos tvirtovės, tačiau tolesnis žygis sekėsi sunkiau. 1618 m. lietuviai ir lenkai pasiekė Maskvą, tačiau jos paimti nepavyko. Vis dėlto žygio rezultatas buvo ilgo ir sunkaus karo pabaiga – 1618 m. pabaigoje sudarytos Deulino paliaubos. Lietuvai liko Smolenskas ir 1617 m. žygio metu užimtas Dorogobužas. Tais pačiais metais Lietuvai iš esmės pavyko atmušti ir Švedijos antpuolį į tuo metu Abiejų Tautų Respublikos valdomą Livoniją: apginta Ryga, atsiimtas laikinai prarastas Ventspilis. Tad 1617-ieji atmintini kaip pergalių iškart dviejuose frontuose metai.

Prieš 350 metų, 1667 m. sausio 30 d., Andrusove (prie Smolensko) buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos, užbaigusi pačių sunkiausių Lietuvos istorijoje karų laikotarpį, žinomą ir Tvano vardu. Lietuva ir Lenkija išėjo iš to karo nusilpusios, netekusios Smolensko bei Kijevo, tačiau tik per stebuklą apskritai išlikusios. 1655 m. Rusijos ir Švedijos naudai buvo prarastos abiejų valstybių sostinės ir beveik visa teritorija. Toje kritiškoje situacijoje Lietuvos ir Lenkijos bajorija vis dėlto sugebėjo sumobilizuoti paskutines jėgas ir išvyti priešą iš didžiosios valstybės dalies. Vis dėlto iki galo valstybė neatsigavo – prasidėjo paskutinis jos šimtmetis, pasižymėjęs valstybės, visuomenės ir kultūros nuosmukiu bei krizės gilėjimu. Faktiškai nebebuvo ir ankstesnei epochai taip būdingų karų su Rusija, nes nusilpusi ATR nebebuvo pajėgi juos kariauti.

Tolesnį šio nuosmukio etapą žymi kita nelinksma šių metų sukaktis, menanti lygiai 50 metų vėlesnį įvykį, – prieš 300 metų, 1717 m., taip pat sausio 30 d., Varšuvoje įvyko Nebylusis Seimas, kuris be diskusijų patvirtino nutarimus, kuriuos padiktavo Rusija – pastarosios kariuomenės apsuptyje ir vyko seimas. Jis faktiškai pripažino Rusijos teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus ir perpus sumažino kariuomenę.

Prieš 250 metų, 1767-aisias, įvykęs simbolinis įvykis, mena, kaip Rusija vairavo Abiejų Tautų Respublikos gyvenimą, kad ji nepajėgtų atsigauti. Tų metų birželio 23 d. Radome paskelbta generalinė konfederacija, nukreipta prieš vadinamąsias Čartoriskių reformas, kuriomis bandyta sustiprinti karaliaus valdžią ir išvesti šalį iš krizės. Konfederatai nesibodėjo Rusijos parama, o Rusija, suprantama, kurstydama reformoms priešiškus konfederatus, siekė neleisti sustiprėti savo kaimynei, kuriai, kaip žinome, žvelgdami iš laiko perspektyvos, jau nebeilgai bebuvo likę gyventi… Betgi negalima būtų sakyti, kad Radomo konfederatų lozungai būtų buvę negražūs – viskas buvo daroma, kaip ir šiandien, laisvių ir teisių vardan… užmirštant pareigas bei valstybės interesą.

Šiemet sukanka ir 200 metų nuo paskutinio Abiejų Tautų Respublikos pasipriešinimo neišvengiamai žūčiai vado – Tado Kosciuškos – mirties (1817 m. spalio 15 d.). Jaunesnioji gi Lietuvos bajorų karta tais pačiais 1817 m. kreipėsi į Rusijos carą ir kėlė valstiečių baudžiavos naikinimo idėjas, suvokdama, kad ši santvarka neturi perspektyvų, ką dar sunkiai suvokė ir Kosciuškos karta.

Prieš 150 metų, 1867 m. sausio 13 d. Rusijos imperijai priklausančioje Lenkijos karalystėje, reorganizuojant ankstesnę Augustavo guberniją, sudaryta nauja gubernija su centru Suvalkuose. Ji apėmė Lietuvos Užnemunę ir davė pretekstą atsirasti iki šiol gyvam Suvalkijos pavadinimui. Dabar daug diskutuojama dėl šio pavadinimo tinkamumo šiuolaikinės Lietuvos etnografinio regiono įvardijimui, juo labiau, kad jis turi ir kur kas senesnį ir šiuo metu ne mažiau žinomą pavadinimą – Sūduva, kuriam, jeigu skaičiuosime nuo pirmojo sudinų genties paminėjimo Ptolemėjaus „Geografijoje“ (apie 150 m.), artėja jau 1900 metų sukaktis.

Prieš 100 metų, 1917 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri rugsėjo 21 d. išrinko Lietuvos Tarybą – vienintelę lietuvių tautos atstovybę. Po bemaž 5 mėnesių šioji Lietuvos Taryba, įgyvendindama Lietuvių konferencijos nutarimus, paskelbė Vasario 16-osios aktą, kuriuo deklaruotas Lietuvos valstybės atkūrimas. Ši sukaktis tik primena, kad sekančiais metais mūsų laukia kur kas reikšmingesnis jubiliejus – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis…

Nereikėtų tačiau užmiršti ir kito 1917-ųjų įvykio, kurio reikšmės tuo metu dar negalėjo įvertinti niekas – 1917 m. kovo 9 d. Tuloje, karo pabėgėlių lietuvių šeimoje, gimė Algirdas Julius Greimas (1917–1992), būsimasis žymus lietuvių semiotikas, mitologas, eseistas, kaip mokslininkas pagarsėjęs Prancūzijoje, bet niekada nenutraukęs ryšių su savo tauta.

Galiausiai, prisimindami naujausią istoriją, šiemet galime minėti 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos „pusinį“ – 25 metų – jubiliejų. Jei neskaitysime daugybės pataisų ir įstatymų leidybos funkciją nevengiančio prisiimti Konstitucinio teismo „išaiškinimų“, tai būtų ilgiausiai galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija.