A. Matulevičius. Jau egzistuoja ir trečioji krizė

Pastaruoju metu be žymiausių krizių COVID -19, pandemijos ir nelegalių pabėgėlių kamputyje tūno matomai pati pavojingiausia. Tai jau permanentine tapusi mūsų susipriešinimo krizė. Ji jau virsta, kol kas dar žodiniu, bet jau karu. Visi pykstasi ir kariauja su visais.

Galima į tai numoti ranka arba pasakyti, kad tai Kremliaus arba Minsko priešiška veikla. Taip pasakyti galima, bet deja tai situacijos nekeičia. Padėtis šiame fronte ne tik, kad negerėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį. Darosi panašu į buvusį sovietinį socialistinį lenktyniavimą, kas daugiau bulvių prikas ar plieno išlydys. O čia kas skaudžiau oponentui įgels. Pasiskaitykime daugelį, su nedidelėmis išimtimis, straipsnių ar kaip dabar madinga ,,postų“ socialiniuose tinkluose ir jautresniam žmogui nemiga garantuota.

Dar vyksta niekur neskelbtos, bet ne mažiau azartinės, varžytuvės tarp rašančių. Kokių tik pravardžių nesurasi, kokių naujadarų prikurta. Tačiau labiausiai stebina tas lengvumas su kuriuo, vardus turintys profesionalai, lyg ,,pletkų bobutės“  tiesiog pasigėrėdami savo sąmojumi į kairę ir į dešinę grupuoja mus visus į šio pasaulio teisiuosius ir jo atstumtuosius – suprask ,,atmatas“. Deja pastarųjų susidaro gana daug. Matomai į protingųjų, o tiksliau prisitaikiusiųjų luomą ne taip lengva pakliūti. Kaltas tas nelemtas liežuvis, kuris ima ir ,,leptelna“  tai ką galva tyliai mąsto. Ir lai mąstytų sau tyliai. Bet ne, dar nuo Sąjūdžio laikų (kada tai buvo?) kaip kokią mantrą kartoja ,,laisvas žodis“, ,,laisvas žodis“ ir ect. Deja pamiršome, kad iš principo negali egzistuoti tas ,,laisvas žodis“ kai egzistuoja ,,privati žiniasklaida“.

Pasvarstykime blaiviu protu, kaip gali rašyti ar demonstruoti ką užsimano privataus laikraščio, internetinio portalo ar televizijos bei radijo darbuotojas. Nori jis to ar ne, bet privalo atsižvelgti į tų žiniasklaidos priemonių savininkų interesus, jų pomėgius, jų kontaktus o svarbiausia reklamos užsakovus. Kokia ta laisvė jeigu net socialiniame tinkle esi apribotas tam tikrų taisyklių. Jų nesilaikant tave tiesiog užblokuoja. Ir matomai kitaip ir būti negali. Juk tai yra lai specifinė tačiau verslo sritis. Jos paskirtis ne labdaros tikslais  mus šviesti, o sugebėti uždirbti savininkams pinigą. Ir dar ne visiems suprantama paskirtis. Tai didžiulės įtakos formuojant plačiųjų masių t.y. mūsų nuomonę, įvairiais gyvenimo klausimais. Išskirtiniai yra du: pirma ką privalome pirkti, o antra kaip turėtų dirbti politikai. Ir mūsų žiniasklaida gan sėkmingai su šiomis sritimis tvarkosi. Tie kurie nesugebėjo tvarkytis jau dingę t.y. bankrutavę, kas garsiau o kas tyliai nunyko ir tiek žinių.

Tai kas parašyta aukščiau akivaizdžiai įrodo kokį galingą instrumentą valdo mūsų žiniasklaidos savininkai ir dalinai joje dirbantys. Tada kyla logiškas klausimas, teisingiau net ne vienas o keli.

Pirma turint tokią galingą įtaką visuomenės raidai ir ypač jaunų besiformuojančių asmenybių brandai, logiška paklausti, o kur ATSAKOMYBĖ UŽ REZULTATUS. Juk suprantama, kad nuomonės  formavimą galima pakreipti tiek teigiama tiek neigiama kryptimi. Galima pakylėti, o galima ir sugniuždyti žmogų. Ne be reikalo sakoma, kad …žodžiu galima užmušti… Suprantu iš tėvų bei mokyklos ta pati žiniasklaida reikalauja teigiamų jų veiklos rezultatų. Ir labai koneveikia jei kas atsitinka negero. Teisingai daro.

Tada logiškas antras klausimas: o kas tas teisėjas, kuris įvertina pačios žiniasklaidos veiklos padarinius tiek gerus tiek negatyvą? Suprantama yra savireguliacija. Ir tai gerai. Yra dar skaitytojų ar žiūrovų vertinimai. Tik ar to pakanka? Kas gali paneigti, kad esamomis privilegijomis nepiktnaudžiaujama. O tada čia jau įsijungia ir nacionalinio saugumo interesai. Ar tikrai mūsų spec. tarnybos gali garantuoti, kad patyčios sklindančios iš dalies žiniasklaidos, lai išoriškai ir lietuviškos, ne priešų minkštųjų galių veikla. Juk supriešinta Tauta, tai silpna valstybė.

Nes tada kyla logiškas trečias klausimas. Tai kodėl turint tokias galias vis tik nesugebame sutaikyti visuomenės, jos suvienyti, sutelkti bendrų negandų ištikusių mūsų mažą kraštą įveikimui. Čia peršasi negeras klausimas Ar to norime? Ir ar to siekiame?

Gal esu atsilikęs ir nesuprantu šiuolaikinių madų. Gal įžeidinėti oponentą, kabinti jam keiksmažodžiams artimas etiketes yra gero tono šiuolaikinės manieros? Jaučiu, kad jei šie pamąstymai bus kurioje nors žiniasklaidos priemonėje paviešinti susilauksiu pylos ir gal net kokią etiketę užsitarnausiu. Tegul, kad tik nors kas nors išgirstų ir susimastytų, kad jau laikas baigti per ilgai užsitęsusius eksperimentus su visuomenės pykdymu, mūsų tautiečių skirstymu į ,,elitą“ ir ,,runkelius“.

Ponai rašantys ir skaitantys, nepamirškime, jog už tai, kad gyvename Nepriklausomoje valstybėje turime būti dėkingi tiems mūsų Dvasios milžinams, kurie neleido mums tais gūdžiais nelaisvės metais sustabarėti ir prarasti Žmogiškumą. Jie visą laiką kurstė Laisvės Vilties aukurą. Tik jie tai darė ypatingai nuoširdžiai, išmintingai ir su didele Meile artimam. Todėl atsirado Sąjūdis, todėl buvo nebepakartojamas Baltijos Kelias, todėl įvyko kovo 11-oji.

Be paminėtų krizių valstybėje – darbų masė. Krizės juos papildomai komplikuoja. Šiandien kaip niekada politikams ir visiems piliečiams atvirai būtina pasakyti, kad gyvename gan sudėtingame pilname iššūkių pasaulyje. Jame  jau nebetinka visa eilė anksčiau išbandytų veiklos būdų. Daug kur reikia visiškai naujoviško problemų suvokimo o juo labiau jų sprendimo būdų. Juos surasti ne taip paprasta. Ir ne tiek svarbu, kas pirmas tai pasiūlys. Svarbu, kad bus padarytas geras darbas. O garbė savo didvyrį visuomet suras, ypač jei jis kuklesnis.  Iš klaidų reikia mokytis, jų nebekartoti. O oponentams jų nenaudoti piktam. Politikai, kaip niekada visu rimtumu, pradedant nuo seniūnų iki Prezidento privalo įsisąmoninti, kad tik susitelkusi tauta gali šią valstybę ne tik apginti, bet ir paversti klestinčia. Tautos Vienybė tai galinga jėga ji gali ne tik griauti, bet ir Kurti. Tam reikia labai nedaug. Tiesiog valdžia turi suprasti, kad mes esame vienoje valtyje ir arba kartu nuplauksime arba kartu nuskęsime. Išmokime kalbėtis atvirai ir be pykčio. Esame tik žmones ir suklysti žmogiška, tik reikia klaidas pripažinti ir jas taisyti. Valdžios vaidmuo mus telkti, taikyti ir gerbti visus vienodai, nes visi mes Lietuvos vaikai.

Matomai pats metas įvardyti mūsų visų tykantį pavojų, tai  trečiosios – Patyčių ir mūsų Supriešinimo –  krizės egzistavimas. Nuo jos nebepadės nei kaukės, nei galimybių pasas, nuo jos nėra ir nebus vakcinos. Nuo šios baisios Tautą apimančios ligos yra tik vienas vaistas. Baigti ieškoti ir kurti priešus tiek savo valstybėje, tiek svetur. Pradėkime skleisti gėrį visur ir bandyti kiekviename žmoguje surasti ką nors gero ir per tai pasibelsti į jo širdį. Pyktį paverskime šypsena. Priešus darykime draugais. Mažiau karingumo, o daugiau taikaus sambūvio. Tiesiog pradėkime gyventi žmogiškai, o nesipjauti kaip žvėrys dėl grobio. Nes yra perspėjanti liaudies išmintis, kur du pešasi trečias laimi. Neleiskime jam laimėti.

Autorius yra Regionų partijos pirmininko pavaduotojas