A. Matulevičius. Kodėl tautiečiai myli amoralius politikus?

Nuo pat „Sąjudžio“ susikūrimo buvo kalbama ir žadama būti moraliais, atsisakyti privilegijų, elgtis kukliai ir svarbiausia politiką padaryti skaidrią ir atvirą. Deja po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų negalime pasigirti nei vienu nei kitu.

Tačiau mane stebina ne netesėti pažadai. Tam yra objektyvių ir gan suprantamų priežasčių. Žmones norintys pakliūti į valdžią dalinasi kaip minimum į dvi ktegorijas: pirma, kurie veržiasi ten siekdami patenkinti savo ego ir pasinaudoti valdžios suteikiamomis galimybėmis; antra mažesnė, bet realiai egzistuojanti grupė tai žmones, kurie irgi turi ambicijų, bet jos nukreiptos į veiklą. Į tokią veiklą iš kurios turi naudos pirmiausia bendruomenė –valstybė, o po to ir asmuo, kuriam malonu, kad jo idėjos, jo sugebėjimai,  siekiai išsipildė ir gavo visuotinį pripažinimą.

Antros kategorijos politikų daugiausia buvo Aukščiausioje Taryboje. Jų yra ir dabartiniame Seime, bei kitose valstybės institucijose. Jeigu tokių nebūtų-neegzistuotų valstybė. Ne be reikalo yra sakoma, kad pasaulį kuria idealistai. Jie išjuokiami, net niekinami, trypiami, bet jie eina tuo sunkiu akmenuotu keliu. Jų darbai ar idėjos dažniausiai pripažystamos tik jiems palikus šį pasaulį. Džiugu, kad jų yra. Gaila, kad deja jų mažuma. Apmaudu, kad  tauta jų nevertina. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti.

Kodėl amoralūs net nusikalsti linkę politikai turi gan didelį žmonių palaikymą. Apie juos daugiausia rašo žiniasklaida, kalba politologai, juos dažniausiai kviečia į TV laidas.Juos mato ir į juos lygiuojasi auganti karta. Ką išmoksta? Manau aiškinti nereikia.

Nesinori tikėti paprasta diagnoze, kad dabartinėje Lietuvoje tampa nebemadinga būti moraliems, doriems ir visiškai nevertinamas intelektas, bei išmintis. Juk be šių savybių gerai tvarkyti valstybės reikalus neįmanoma. Net paviršutiniškai žvelgiant į mūsų partinės sistemos ir reitingų kelrodes „žvaigždes“ bei žiniasklaidos numylėtinius truputį mastantis savo galva turi kuo stebėtis. Net pačių partijų „vadai“ teisti arba yra abejotinos t.y. toli gražu ne skaidrios reputacijos.

Trečioje vietoje reitingų lentelėje besipuikuojančios LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas ne tik, kad nesugeba pateikti vertų dėmesių idėjų bet yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jam einant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovo pareigas. Ir nors formliai jis bausmę atliko, bet ar kas gali paneigti galimybę, kad žmogus paslydęs kartą to nepakartos vėl gavęs atsakingas pareigas. Be to juk kalba eina apie partijos vadovą, tai reikia suprasti, kad tokios abejotinos moralės lyderį išsirinkę partijos nariai arba nesupranta arba tiesiog nusispjauna į viešai tos pačios partijos deklaruojamas skaidrumo, nepriekaištingos reputacijos vertybines nuostatas.

O topinis politikas, ypač mėgstamas žiniasklaidos, darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas. Matomai retas Lietuvoje gali atskirti, kada šis žmogus sako tiesą, o kada meluoja. Kartais susidaro įspūdis, kad jis pats jau nebeatsimena. Pradedant nuo neaiškios kilmės aukštojo mokslo diplomo ir baigiant vėl eiliniu jo dosniai dalijamu pažadu, kad tapęs Lietuvos premjeru jis litovcus (čia jo terminas) padarys laimingais.  Jis beje viešai buvo pažadėjęs nebegrįžti į politiką. Tik vėl eilinį kartą pamelavo. Jis elgiasi taip ciniškai ir kalba su mumis taip lyg mes būtume avinų banda, kuri moka tik bliauti… viktoriukai ateiki ir mus išgelbėk… Elgiasi taip lyg visi pamiršo baudžiamąją bylą, trukusią  daugiau nei dešimt metų. Ir nors ir labai keistomis aplinkybėmis (kas vėl gi imtųsi paneigti, kad ne be aukštesnių galių įsikišimo) Lietuvos Apeliacinis teismas (kuriame STT berods rado neaiškios reputacijos teisėjų) panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį uždaryti poną Viktorą 4 metams į belangę, jį sušvelninant iki piniginės baudos. Teistumas vis tiek yra. Tarp kitko ši mūsų “teisingumo“ abrakadabra, kada nors taps, teisės mokslus studijuojančių studentų, antiteisingumo nagrinėjimo pavyzdžiu. Bet dabar jis eina į premjerus ir kas ypač keista, kad jam į porą siūlosi tiek konservatoriai, tiek valstiečiai-žalieji.

Ponai ar nepriėjome liepto galo su garsiomis kalbomis apie aukštus moralės standartus? Juk jis ir jo partija buvo teisiami už daugiau kaip 24 milijonų litų nelegalių lėšų panaudotų Lietuvos politinei sistemai užvaldyti. Ir, pagal VSD turimą medžiagą, kas galėtų imtis ir garantuotai paneigti, kad minimos lėšos atkeliavę per ofšorinius bankus į vieną Latvijos banką, nebuvo siųstos Rusijos specialiūjų tarnybų. Tokias prielaidas leidžia daryti ir  iki dabar viešai nepaneigti tik keli pono V. Uspakicho biografijos faktai. Jis buvo nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs į Rusiją. Kai Maskvos policijos buvo sulaikytas, Lietuvos valstybės teisėsaugos prašymu, jį iš areštinės išlaisvino būtent Rusijos spec.tarnybų atstovai. Negana to jis pats LNK TV  laidoje prisipažino, kad būdamas Rusijoje prašėsi politinio prieglobsčio. Tačiau pikantiški faktai tuo nesibaigia. Apie jo ryšius su Rusijos specialiomis tarnybomis esu girdėjęs būdamas Seimo NSGK pirmininku atliekant parlamentinį tyrimą mums apie tai liūdijo VSD aukšto rango pareigūnai. O buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas viešai sakė, kad jis gaudavo gan daug informacijos apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Keista, bet V.Uspaskichas net nepabandė tai viešai paneigti ar ginti savo garbę ir orumą teisme. Matote jam to ir nereikia.

Kaip nebūtų keista jį Lietuvos žmones „myli“. Tik jis pareiškė, kad grįžta į politiką ir staiga Darbo partijos reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas, nors atrodė, kad ši partija jau numirusi. Matote kokie tolerantiški mūsų žmones. Ką žmones. Tolerantiški ir visi kaip vienas mūsų politologai, kurių priedermė būti nešališkiems ir apšviesti mus neišmanėlius, kam geriau pavesti tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Teistiems, neskaidrios reputacijos, amoraliems ar padoriems politikams.

Mūsų politologai savo dažnuose benefisuose net nesumurkia, kad tokios moralės ir teistam bei susikompromitavusiam veikėjui, kuris ne tik Maskvoje bet ir Briuselyje keikė Lietuvą, kad joje nėra teisybės net nedera bandyti vėl dalyvauti politikoje. O jei aš naivus ir nesuprantu šio amoralaus aukštojo pilotažo, kai ne tik Saulius Skvernelis, bei Gabrielius Landsbergis, bet ir visiškai „išsilaisvinusi“ Aušrinė Armonaitė nori su ponu V. Uspaskichu būti vienoje kompanijoje. Tai ponai ir ponios, kam išvis kalbame apie moralią politiką šioje valstybėje?

Tai tik pora pavyzdžių, o jų gana daug. Juk nepamirškime, kad dabar teisiamas Eligijus Masiulis irgi turėjo aukštus reitingus ir buvo gan realus kandidatas į premjerus. O teisiamos partijos kaip Liberalų sąjūdis ir, suskubusi susilikviduoti, Tvarka ir teisingumas irgi nemažais reitingais puikuojasi. Ir vėl tai nagrinėdami politologai nieko amoralaus, nedoro čia nemato. Dažnai apie tai net neužsimena. Tai toks mažmožis, kuris net jų dėmesio nevertas. Kaip niekas nei politolgai, nei žiniasklaida nemato nieko blogo, kad TS-LKD lyderio G. Landsbergio šeima per gan trumpą laiką, iš valstybės dotuojamo verslo, susikrovė milijoninius asmeninius turtus.

Tikrai nepavydžiu. Bet jeigu reikalaujame iš vienų, kad būtų moralūs ir skaidrūs, tai kodėl iš jų ne. Beje ponas G. Landsbergis ir jo senelis Vytautas labai mėgsta kitus moralės ir etikos pamokyti. Tai būkite malonūs ir patys viską viešai atskleiskite. Pasakykite rinkėjams o kiek gi iš tų milijonų gauta tiesiogiai iš valstybės? Jeigu tai moralu ir galima, tai nieko čia tokio. Prašome tik aiškumo. Tikrai a priori nekaltinu, gal taip ir reikia elgtis kapitalizme, jei yra galimybės? O be to kaip matosi iš reitingų ir žiniasklaidos tylos, bent dalis Lietuvos žmonių tokiam praturtėjimui pritaria.

Esu įsitikinęs, kad viską paaiškinti ir atskleisti privalo kiekvienas viešas asmuo vienodai. Tai liečia ir valdančiosios daugumos lyderį Ramūną Karbauskį dėl jo per „Agrokoncerną“ valdomų virš 20 000 ha žemės sklypų. Juk įstatymas leidžia tik 500 ha. Tai kaip su likusiais – 19 500 ha.? Manau, kad turime teisę žinoti ar tai teisėta. Matote neturi būti tai kaip yra šiandien Lietuvoje. Jeigu tu manęs nelieti aš neliečiu tavęs. Pagal LR Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Deja, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių taip nėra. Lietuvoje jeigu esi įtakingas ir turtingas gali elgtis kaip tinkamas.

O apie moralinę mūsų valstybės sveikatą galime tik padūsauti. Moralė, kaip taikliai (deja) pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ne šio pasaulio dimensija. Jį perfrazavus būtų… moralė ir padorumas, ne Lietuvos politikos ir viešo gyvenimo norma… Gaila, bet kaip po to galime kalbėti apie kovą su korupcija, teisingumą vienodai visiems socialinį solidarumą ir drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Viešame gyvenime mes pamiršome, kas yra moralu ir amoralu, kas apgaulė ir melas. Viską bandome pateisinti tik teisinėmis kategorijomis. Bet juk nuo seno žmones žino ir supranta kas dora o kas niekšinga. Ir kad niekšingai elgtis bei meluoti – GĖDA! Ir tai smerktina. Deja pasklaidžius rinkiminius sąrašus matome visai kitą vaizdą.

Tikrai nesuprantu kas atsitiko su mano Tėvyne, bet žinau vieną ji sunkiai serga. Ir tai baisiau už koronovorusą. Ji serga lėtine labai sunkiai gydoma liga – ABEJINGUMU. Abejingumu moraliai, dorovei, šeimai, artimam, skurstančiam, vargšui ir svarbiausia savo ir savo vaikų Namams mūsų vienintelei Tėvynei – Lietuvai.

Supraskime brangūs tautiečiai, kad be dvasingumo, moralės, padorumo, teisingumo vienodo visiems mes nesukursime bendro geresnio gyvenimo. Nes gyvenimas ne tik pinigai tai visų pirma žmogiškumas. O ši sąvoka mano supratimu apima viską apie ką čia bandžiau pasakyti. Atėjo laikas, gal gi dar galime, susiimti ir vėl pasistengti susigrąžinti iš mūsų įvairiomis apgaulėmis atimtą paprastą (prašau nepainioti su prastu…), nuoširdų žmogišką gyvenimą. Tai mūsų  apsisprendimo reikalas, norime to ar ne…?

Autorius yra ekonomikos mokslų daktaras, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas