Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotojas Aleksandras Milaševičius-Ruonis.
Kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, jog jis yra gimęs 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose, tačiau remiantis patikslintais duomenimis gimimo vieta vis dėlto yra Liepoja Latvijoje.
Šią versiją patvirtina Barboros Vileišytės disertacijos duomenys apie tai, kad Otonas Milaševičius, būsimo Lietuvos partizano tėvas atvyko dirbti į Seinų „Šaltinio“ spaustuvę 1907 m. iš Liepojos.
Minėta autorė rašo: „Otonas Milaševičius, mašinistas, mašinų skyriaus vedėjas (anot administracijos) latvis iš Liepojos.
Sklandžiai kalbėjo latviškai, lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir vokiškai. Šeima buvo lietuviška. Dirbo labai gerai ir rūpestingai. Buvo draugiškas, tvarkingas.
Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vertėju pas vokiečius“. Kad šeimoje buvo kalbama lietuviškai, galbūt lėmė motinos Natalijos tautybė.
Otonas ir Natalija Milaševičiai iš viso susilaukė penkių vaikų, tačiau tik jauniausias iš jų Albinas Vytautas 1916 metais gimė Seinuose.
Be abejo, Seinų kultūrinė aplinka, lietuvybės puoselėjimas šiame krašte 20 a. pradžioje padarė didelę įtaką Milaševičių šeimai.
Tikėtina, kad čia vaikai bus lankę ir lietuvišką pradžios mokyklą, bet šį faktą patvirtinančius ar paneigiančius duomenis surasti dabar jau būtų sunku.
Užsidarius „Šaltinio“ spaustuvei, o vėliau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Milaševičių šeima išvyko gyventi į Lietuvą.
1924 metais Aleksandras Milaševičius, baigęs Veisiejų progimnaziją, išėjo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Baigęs Kauno karo mokyklą ir įgijęs kavalerijos leitenanto laipsnį, 1927 m. pradėjo tarnauti Pirmajame ulonų pulke.
Netrukus vedė Stasę Nešokočiūtę, o 1931 metais šeima susilaukė pirmagimio sūnaus Aleksandro Vytauto. Nuo 1939 m. pradžios kapitonas A. Milaševičius buvo mokomojo eskadrono vadas.
1940–1941 metai buvo tragiški ne tik Lietuvai, bet ir trims karininkams broliams Milaševičiams: Otonui, Aleksandrui ir Albinui, dėl istorinių aplinkybių priverstiems tarnauti okupacinėje kariuomenėje.
1941 m. pradžioje Aleksandras Milaševičius atleidžiamas iš sovietinės kariuomenės, vėliau areštuojamas brolis Albinas ir išgabenamas į tremtį Kazachstane, iš kurios taip ir nebegrįžo.
Brolis Otonas gyvybės siūlą ryžosi nutraukti pats. Tai įvyko prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. birželio mėnesį, kai Raudonoji armija traukėsi į rytus.
Istorijos tyrinėtojai Aras Lukšas ir Dalius Žygelis apie paskutines Otono Milaševičiaus gyvenimo valandas rašo: „Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės į Rusiją traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių.
Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt karių ištrūko ties Švenčionimis. <…> Kai kurie kariai, matydami, kad ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį.
Pasiekus Adutiškį, Otonas kreipėsi į karius. „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutiniai kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto O. Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, kad atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė.“
1942 m. Aleksandras Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir išsiųstas į Rytų frontą. Tais pačiais metais džiova pakirto jo sesers Viktorijos sveikatą ir šeima neteko dar vieno nario.
Aleksandro ir Stasės Milaševičių dukra Birutė tikriausiai bus gimusi 1943 metais (tikslių duomenų nepavyko rasti). 1944 m. A. Milaševičius su žmona, vaikais ir tėvais pasitraukė į Vakarus.
Netrukus jie patyrė baisųjį Drezdeno bombardavimą, vykusį 1945 m. vasario 13–15 d. Apie tų dienų įvykius Genovaitė Perminaitė-Kalkienė, gyvenusi netoli Drezdeno ir bendravusi su Milaševičių šeima, pasakoja, kad „vieną naktį, pažadinta sirenų kaukimo, Milaševičių šeima kartu su daugybe kitų miestelėnų nuskubėjo į slėptuvę.
Žmonių čia prisirinko tiek daug, kad ėmė trūkti oro. Mėgindamas padėti nelaimės draugams, A. Milaševičius ėmė ieškoti ventiliacijos angos.
Pamatęs, kad virš slėptuvės esantis namas skendi liepsnose, buvęs karininkas nusprendė, jog vienintelis išsigelbėjimas – veržtis į lauką.
Čiupęs į glėbį mažąją dvejų metukų dukrelę Birutę ir liepęs kitiems šeimos nariams neatsilikti, šiaip taip ištrūko iš liepsnos žiedo“.
Deja, išgelbėti visų šeimos narių jam nepasisekė – pasibaigus oro antskrydžiams, surasti žmoną ir sūnų tarp išlikusių gyvųjų nepavyko.
Milaševičiams nesuspėjus pakankamai nutolti į Vakarus, jie pateko į Raudonosios armijos užimtą Vokietijos dalį ir 1945 m. rudenį buvo atgabenti į Minsko filtracijos lagerį.
Aleksandras Milaševičius sovietiniams pareigūnams teigė, jog buvo išvežtas darbams į Vokietiją, bet suprato, kad saugumiečiai anksčiau ar vėliau išsiaiškins tikruosius šeimos narių biografijos faktus.
Atidavęs sargybiniams dar užsilikusius vertingus turėtus daiktus, A. Milaševičius su šeima iš filtracijos lagerio paspruko ir grįžo į Kauną.
Tėvams reikėjo skubios medicininės pagalbos dėl patirtų nudegimų, bet Milaševičiai netrukus pasitraukė į Žemaitiją, nes pajuto, jog mieste yra nesaugu likti dėl kai kurių čia gyvenančių pažįstamų, ėmusių bendradarbiauti su sovietiniu saugumu.
Kaune pasiliko tik Natalija Milaševičienė, kuri savo vyro Otono, sūnaus Aleksandro, anūkėlės Birutės daugiau jau neišvydo.
Atvykęs į Žemaitiją, A. Milaševičius su tėvu ir dukrele apsistojo Požerės kaime, kuris dabar priklauso Šilalės rajonui. Jie visi apsigyveno pas tėvo brolio žmoną Domicelę Milaševičienę, gyvenusią su dviem dukromis Irena ir Kleofa.
Pusseserė Kleofa Milaševičiūtė tapo patikima Aleksandro Milaševičiaus pagalbininke ir ryšininke, padėjusia jam slapstytis, užmegzti ryšį su Žemaitijos partizanais.
A. Milaševičiaus dukrelė Birutė nuolat sirguliavo, jai dažnai reikėjo medikų pagalbos, todėl buvo surasti Šiauliuose žmonės, sutikę priglausti mergytę.
Tačiau 1948 m. artimuosius pasiekė žinia apie mažylės mirtį. Tais pačiais metais už pagalbą Lietuvos partizanams buvo suimta Kleofa Milaševičiūtė, kuri į Lietuvą sugrįžo tik 1956 metais.
Aleksandras Milaševičius Lietuvos laisvės kovotojų gretose išbuvo beveik dvejus metus – nuo 1947-ųjų pabaigos iki žūties 1949 m. rugsėjį.
Nors jo kovinė biografija nėra ilga, tačiau gana įspūdinga. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, matydamas, kad gretimoje Žemaičių apygardoje dėl vadų žūties yra užsitęsusi kritinė padėtis, 1948 m. vasario mėnesį pasiūlo vado pareigas perimti profesionaliam karininkui Aleksandrui Milaševičiui.
1948 m. gegužės 5 d. visų trijų Žemaitijos partizanų apygardų (Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių) vadai pasirašė bendrą deklaraciją dėl Vakarų Lietuvos partizanų srities įkūrimo.
Jos vadu tapo J. Žemaitis-Vytautas, o vado pavaduotoju A. Milaševičius-Ruonis. Po mėnesio srities vado pareigos buvo perduotos A. Milaševičiui, nes J. Žemaitis-Vytautas ėmėsi veiklos, kad būtų sukurta visos Lietuvos partizanus vienijanti organizacija.
Istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo: „1949 m. sausį A. Milaševičius-Ruonis pietinėje Skaudvilės valsčiaus dalyje (apie Adakavą, Petkaičius ar Sniegoniškę) susitiko su laikinai Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vado pareigas einančiu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu, kurie vyko į partizanų vadų susitikimą prie Radviliškio.
Atstovauti Jūros sričiai ir dalyvauti visos Lietuvos partizanų vadų susitikime A. Milaševičius įgaliojo V. Gužą“. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas buvo kilęs iš Lietuvos šiaurės rytuose esančio Rokiškio krašto, išgyvenęs ir nepalūžęs po didžiulės netekties (jam vadovaujant Kęstučio apygardos vado apsaugos būriui, mūšyje žuvo vienuolika jo bendražygių, tik jis vienas liko gyvas).
Taigi, įpareigotas A. Milaševičiaus-Ruonio V. Gužas-Kardas nulydėjo Dainavos ir Tauro apygardų vadus į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Minaičiuose.
Juos ne tik atvedė į Jono Žemaičio-Vytauto būstinę, bet ir savo gyvybe užtikrino, jog tai tikrieji Pietų Lietuvos partizanų vadai. Archyvuose yra saugomas V. Gužo-Kardo laiškas A. Ramanauskui-Vanagui.
Laiške, rašytame prabėgus nedaug laiko po suvažiavimo, V. Gužas-Kardas, užsimena apie jam išryškėjusius džiovos požymius. Vis dėlto mirė šis laisvės kovotojas ne ligos pakirstas, bet žuvo išduotas 1949 m. birželį.
1949 metų rugpjūtį į Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabą atvyko Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, kurio tikslas buvo susitikti su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu-Vytautu.
Vienas iš Jūros srities štabo narių pasiūlė į susitikimą iškvieti netoli apsistojusį J. Žemaitį-Vytautą, tačiau, laimei, prityręs visos Lietuvos partizanų vadas, kažką nujausdamas, susitikimo atsisakė.
Aleksandras Milaševičius-Ruonis žuvo Karoblio kaime (Šilalės rajone) 1949 m. rugsėjo 9 dieną. Jo buvimo vietą išdavė štabo narys, tiksliai nurodęs sovietiniams saugumiečiams Jūros srities vado bunkerio ypatybes.
Prasidėjus paskutinei kovai, A. Milaševičius-Ruonis išlipęs iš slėptuvės bandė ginklu prasiskinti sau kelią, bet buvo greitai nukautas.
Saugumiečiai ilgai ir aktyviai persekiojo šį vadą, net buvo atsiuntę jam laišką, siūlydami pasiduoti ir nutraukti pasipriešinimą.
Tačiau A. Milaševičius nesutiko su okupantų pasiūlymais ir parašė griežtą atsakymą, kurio nespėjo išsiųsti, ir tą dokumentą saugumiečiai surado po vado mirties.
Sovietiniams pareigūnams Jūros srities vadas rašė, kad jeigu jo štabas ir toliau bus taip aktyviai persekiojamas, bus pradėti be pasigailėjimo šaudyti sovietinio saugumo agentai.
Žuvus A. Milaševičiui-Ruoniui, ištikimiausi jo bendražygiai Jūros srities štabo nariai Vaclovas Ivanauskas-Gintautas ir Antanas Liesys-Idenas dėjo daug pastangų, kad štabo veikla nenutrūktų.
Jie surado agentus, kurie išdavė vadą ir kitus bendražygius, pakeitė Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadovybės darbą ir tęsė kovą.
Kiti Jūros srities vadai: Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Antanas Bakšys-Klajūnas, Povilas Morkūnas-Rimantas, užtikrino sklandų štabo darbą, per kurį ir vėliau buvo palaikomas LLKS vadovybės ryšys su Pietų Lietuvos (Nemuno) sritimi.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę laisvės kovotojo Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio nuopelnai buvo deramai įvertinti. „1997 m. gruodžio 22 d. A. Milaševičiui-Ruoniui buvo pripažintas kario savanorio statusas.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu ir suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties)“, – rašoma Povilo Gaidelio knygoje, skirtoje šimtui iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų atminti.
1999 m. Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio žūties vietoje pastatytas tipinis atminimo paminklas, kuris vėliau buvo perkeltas prie Žemaičių plento, vedančio į Kryžkalnį, kur stovi paminklas visos Lietuvos partizanams.
Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vado atminimas yra įamžintas ir Šilalės centre pastatytame monumente, skirtame pagerbti šio Žemaitijos krašto laisvės kovotojus.
Požerės kaimo kapinėse, kur 1949 m. palaidotas spaustuvininkas Otonas Milaševičius, 2016 buvo pastatytas paminklas Milaševičių giminės atminimui.
Ant monumento pritvirtintos lentelės, skirtos Otonui Milaševičiui ir trims jo sūnums Lietuvos karininkams atminti. Artimiesiems tai ir simbolinis Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio kapas, nes jo palaikų užkasimo vieta iki šių dienų nesurasta.
Renkant medžiagą šiam straipsniui, buvo malonu sužinoti, jog Liudvikas Milaševičius, partizanų ryšininkės bei rėmėjos Kleofos Milaševičiūtės sūnus, aktyviai domisi giminės istorija, pagarbiai saugo išlikusias relikvijas.
Antras netikėtas atradimas padėjo įminti mįslę, kodėl spaustuvininkas Otonas Milaševičius taip didžiavosi sūnumis Otonu, Aleksandru, Albinu, tapusiais Lietuvos Respublikos karininkais.
Gintaras Lučinskas 2020 m. Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ rašydamas apie Lietuvos nepriklausomybės gynimą 1919 m. Lazdijų krašte cituoja dokumentą, kuriame rašoma: „Milaševičius Ottonas, Lazdijų nuovados milicijos viršininkas“.
Trečioji maloni likimo staigmena – tai pažintis su Petro ir Daliutės Buitkų šeima iš Jurbarko rajono. Šie žmonės 1991 sausio 13-osios rytą, sužinoję, kad kaimynystėje ruošiamasi sudeginti senoje sodyboje surastą partizanų nuotraukų archyvą, nuskubėjo jo gelbėti.
Vėliau P. Buitkus padovanojo tas fotografijas buvusiam laisvės kovotojui, sau pasilikdamas tik kopijas. Partizaninio laikotarpio Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio nuotraukos, iliustruojančios šį straipsnį, ir yra iš to, nuo ugnies išgelbėto, archyvo.
Literatūra:
Povilas Gaidelis „100 širdžių ant tėvynės laisvės aukuro“, Vilnius, 2019, p. 273.
Kęstutis Grigaliūnas „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, Vilnius, 2012, p. 81, 106.
Gintaras Lučinskas „Lazdijų „lenkų“ sukilimas 1919 m. rugpjūčio 22–23 d.“, Terra Jatwezenorum. Istorijos paveldo metraštis 2020 (12, 1 dalis), Punskas, p. 295.
Aras Lukšas „Karys iš Dievo malonės“. Prieiga internete.
Aras Lukšas, Dalius Žygelis „Karys iš Dievo malonės“, Karys, 2016, nr. 8.
Barbora Vileišytė „Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla (1906–1915)“, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Metraštis, IV tomas, Roma, 1968, p. 51–159.
Vykintas Vaitkevičius „Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas neatsiejamas nuo Šilalės krašto“, Šilalės artojas, 2019 m. rugsėjo 27 d.
