Benediktas Labėnas (Labenskas) gimė 1918 m. vasario 20 d. Staidarų kaime (Lazdijų vls., Seinų apskr.) siuvėjo šeimoje. Tėvas Jonas Labenskas, Lietuvos kariuomenės savanoris, pasibaigus laisvės kovoms gavo apie dešimt hektarų žemės, bet ūkininkauti nemėgo, todėl žemė greitai buvo perleista vyresniajam sūnui. Jaunesniuosius vaikus Benediktą ir Eugeniją tėvas maitino iš siuvėjo amato. Nors šeima nebuvo turtinga, tačiau sūnų Benediktą nusprendė leisti į gimnaziją. Dar besimokydamas Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose jis bendradarbiavo spaudoje: kūrė eilėraščius, rašė prozą, publicistiką, net ir literatūros kritiką. Nemažai jo straipsnių galima rasti prieškario periodinėje Lietuvos spaudoje – „Trimite“, „Kariūne“, „Jaunajame ūkininke“.
1939 m. Benediktas Labenskas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Joje betarnaudamas pasikeitė savo pavardę į labiau lietuvišką formą – Labėnas. Pirmosios sovietų okupacijos metais 1940 m. spalio 1 d. jis baigė Karo mokyklą, garsiąją XV atsargos karininkų laidą. Buvo paleistas į atsargą, karininko laipsnis nesuteiktas dėl politinių motyvų, kaip ir visiems tos laidos absolventams (tarp jų Antanui Baltūsiui-Žvejui, Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui).
Dėl vis smarkėjančių represijų B. Labėnas pirmosios sovietinės okupacijos metais pasitraukė iš Tėvynės. Lietuvos laisvės kovų tyrinėtojas Juozas Kuckailis teigia: „Kai kurie šaltiniai liudytų, jog tuo metu B. Labėnas gyveno vokiečių užgrobtos Lenkijos teritorijoje. Šią prielaidą patvirtintų ir B. Labėno eilėraštis „Be tėvynės“, datuojamas „Suvalkai, 1941 02 23“, 1942 m. išspausdintas laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Nacių okupacijos metais B. Labėnas tarnavo Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardoje, tačiau darbas jam nepatiko ir 1943 m. jis įstojo į 3-iąjį lietuvių statybos batalioną. Pasak sesers Eugenijos Sušinskienės, brolis fronte nebuvo – jis tiesė kelius, miške kirto medžius, dirbo kitus karo pionierių darbus. 1944 m. lietuvių batalionai buvo išformuoti. Tais pačiais metais Vokietijoje, Drezdeno mieste, buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas – tarp šių karininkų buvo ir B. Labėnas. 1944 m. gruodžio 7 d. kartu su 11 karininkų jis buvo pasiųstas į Liepojos (Latvija) apsupimą. Karui baigiantis, prie Tukumo Benediktas Labėnas pateko į sovietų nelaisvę ir kartu su vokiečiais belaisviais buvo išvežtas į Sibirą, į Komsomolską prie Amūro (Sevvostlagą) Chabarovsko krašte. Po pusantrų metų buvo paleistas, grįžo į Lietuvą.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. Lazdijų apylinkėse ėmė telktis Lietuvos laisvės kovotojai. Pirmasis partizaninio karo etapas, teikęs tiek daug vilčių ir pareikalavęs daugybės aukų, baigėsi 1946 m. viduryje. Benediktas Labėnas, grįžęs iš sovietinio lagerio, neberado gyvų daugybės savo kaimynų, pažįstamų, bendramokslių, žuvusių tėvynės laisvės kovose.
Parvykusį į gimtinę Benediktą Labėną Lazdijų sovietinio saugumo darbuotojai gana greitai ėmė verbuoti, nes žinojo apie jo poetinį talentą, aukštąjį karinį išsilavinimą. Norint ištrūkti iš saugumiečių nagų, Benediktui Labėnui, kaip ir daugeliui kitų, tenka pasirašyti sutikimą bendradarbiauti. Jam netgi suteikiamas agentūrinis slapyvardis Puškinas. Bet sovietiniai pareigūnai apsiriko – davę maištingojo rusų poeto vardą naujajam savo agentui, iš jo vertingų slaptų pranešimų nesulaukė. Benediktas Labėnas tapo Lietuvos partizanu Kariūnu. Iš pradžių B. Labėnas-Kariūnas kovojo savo krašte, į pietryčius nuo Lazdijų: Babrų, Šventežerio, Veisiejų, Seirijų apylinkėse, Vlado Stepulevičiaus-Mindaugo tėvūnijoje. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. Varėnos apskrities Marcinkonių valsčiaus miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje B. Labėnas-Kariūnas dalyvavo kaip Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamos Karininko A. Juozapavičiaus grupės 3-iojo būrio vadas. Šiame posėdyje nuspręsta A. Juozapavičiaus grupę prijungti prie Dainavos apygardos Šarūno rinktinės. Tų pačių metų spalio 20 d. Benediktas Labėnas-Kariūnas Dainavos apygardos vado A. Ramanausko-Vanago įsakymu buvo paskirtas Šarūno rinktinės vadu.
1948 m. lapkričio 10 d. B. Labėnas tampa Dainavos apygardos vado pavaduotoju. Tų pačių metų lapkričio 14 d. Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities vadas A. Ramanauskas-Vanagas, išvykdamas į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Vakarų Lietuvoje, B. Labėnui-Kariūnui laikinai perdavė Dainavos apygardos vado pareigas, o pavaduotojas buvo Vaclovas Voveris-Žaibas.
B. Labėnas-Kariūnas į apygardos štabo vadavietę atvyko žiemos pradžioje. Gyveno į rytus nuo Alytaus Kalesninkų miško bunkeriuose kartu su Dainavos apygardos štabo nariais ir 1948 m. rudenį į apygardos štabą infiltruotais dviem MGB agentais – Kostu Kubilinsku-Kapsu (agentu Varnu, būsimu garsiu sovietiniu vaikų poetu) ir Algirdu Skinkiu-Vilnimi (agentu Rytu). Visi drauge leido Dainavos apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, diskutavo apie rašytojo pašaukimą būti drauge su tauta. Kaip savo dienoraštyje pažymi vienas iš štabo narių Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, K. Kubilinskas jau anksčiau buvo pareiškęs, jog rašymas jam yra aukščiausias tikslas gyvenime. B. Labėnas-Kariūnas, nors irgi mėgo kurti poeziją, partizanų dainas, buvo nuolatinis laikraščio „Laisvės varpas“ korespondentas, tačiau kovą už tėvynės laisvę laikė svarbiausiu dalyku ir tai kovai negailėjo jėgų, nevengė pavojų. Sovietų agentai Varnas bei Rytas, įgiję visišką partizanų pasitikėjimą, sulaukė patogios progos, kada galės susidoroti su Dainavos apygardos vadais. 1949 m. kovo 7 d. jie lengva ranka nušovė drauge su jais viename bunkeryje miegojusį laikinąjį Dainavos apygardos vadą Benediktą Labėną-Kariūną.
Tą pačią dieną nuskubėję į Alytų sovietiniam saugumui pranešė apie Kalesninkų miške buvusią J. Kazimieraičio rinktinės vado, Dainavos apygardos vado pavaduotojo Vaclovo Voverio-Žaibo bunkerio vietą. Po atkaklios kovos ten žuvo Jonas Kazlauskas-Šermukšnis (Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadas), Viktoras Kazlauskas-Vanagas (Kazimieraičio rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas), Petras Šilanskas-Labutis ir Vaclovas Voveris-Žaibas. Iš viso dėl K. Kubilinsko išdavysčių žuvo 15 laisvės kovotojų, 3 buvo paimti į nelaisvę ir iškentėjo didžiules kančias. Už šiuos „nuopelnus“ sovietinė valdžia savo agentą Varną gausiai apdovanojo: išmokėjo daugiau kaip 7 tūkst. rublių premiją, paskyrė butą Vilniuje, jo knygas vaikams leido tūkstantiniais tiražais. Smarkiai įnikęs į alkoholį K. Kubilinskas 39 metų mirė Pamaskvėje, mirties aplinkybės nėra išaiškintos.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1997 m. gegužės 12 d. Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, 1999 m. gegužės 27 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Benedikto Labėno-Kariūno žūties vietoje Kalesninkų miške yra pastatyti 2 kryžiai bei tipinis atminimo ženklas, jo vardas įamžintas ir Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos pastatą puošiančioje lentoje, skirtoje Lietuvos laisvės kovose dalyvavusiems mokytojams ir mokiniams pagerbti.
2000 m. išleista B. Labėno-Kariūno jaunystės dienų poezijos ir prozos rinktinė „Žygiuojanti tauta“, kurią sudarė J. Kuckailis, o išleido Marijampolės leidykla „Ramona“. Lazdijų rajono savivaldybei parėmus, knyga išleista 200 egzempliorių tiražu ir dabar jau yra bibliografinė retenybė.
Šis pasakojimas bus užbaigtas partizanų dainos žodžiais. Jie buvo išspausdinti Jono Aisčio sudarytame ir Niujorke 1962 m. išleistame rinkinyje „Laisvės kovų dainos“. Į Vakarus už „geležinės uždangos“ partizanų dainas išgabeno Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Juozas Lukša-Daumantas, Kazimieras Pyplys-Mažytis. Dainavos apygardos partizanų dainas ir jų autorystę tyrinėjęs Bronius Kašelionis pateikė prielaidą, jog tai gali būti Benedikto Labėno-Kariūno sukurtas tekstas.
Čia amžinai skambės Jos vardas – Lietuva
ČIA amžinai skambės jos vardas – Lietuva,
O lygumos, laukai ir upės jį kartos.
Piliakalniuos užkeiktos karalaitės miega
Ir dūli kaulai milžinų tautos…
Žydės pavasariai, laukai ir lygumos,
Ir kiekvienam žiedely Lietuva žydės,
Rankas iškėlę kryžiai klūpos,
Rugpjūčio naktys snigs žvaigždėm.
Žydės rugiai, svyruos artojai dirvoj
Ir kaulus milžinų noragais jie išvers,
Vaivorykštės iš lėto links ant šilo –
Lig dugno ežerus melsvus išgers.
Ir amžinai skambės jos vardas – Lietuva,
O lygumos, laukai ir upės jį kartos…
Čia žydi smėly savanorių kraujas,
Piliakalniuose kaulai milžinų tautos.
Šaltiniai:
Jonas Aistis „Laisvės kovų dainos“, Niujorkas, 1962;
Bronius Kašelionis „Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų kovų atmintinos
vietos. Atlasas“, Vilnius, 2005;
Juozas Kuckailis „Ar tikrai Benediktas Labėnas-Kariūnas dalyvavo Sedos kautynėse?“;
Rūta Trimonienė „Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas“;
Ats. kpt. Vytautas Voveris „Poetas, nenorėjęs būti Puškinu“.
