1948-02-06 – J. Lukša, K. Pyplys ir J. Deksnys slapta keltu iš Gdynės atvyksta į Švediją.

1948-07-07 – J. Lukša, lydimas J. Deksnio, dalyvavo Baden Badeno susitikime Vokietijoje, kuriame buvo aptariama padėtis Lietuvoje ir kova už jos laisvę. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (pirmininkas kun. M. Krupavičius) ir Lietuvos diplomatinis korpusas buvo tikrieji buvusios Lietuvos Respublikos atstovai ir J. Lukša tai suprato, tačiau J. Deksnys su J. Markuliu Vilniuje įkūrę VLAK (Vyriausiąjį Lietuvos Atstatymo Komitetą) visą laiką stengėsi kiršinti įvairias lietuvių organizacijas užsienyje ir iš dalies jiems tai pavyko. Švedijoje K. Pyplys liko J. Deksnio įtakoje, jie vėliau kartu mokėsi desantininkų mokykloje. 1949 m. gegužės mėn. drauge vienoje grupėje jūros desantu grįžęs į Lietuvą, K. Pyplys pajuto, kam palankus yra J. Deksnys. Kazimieras Pyplys atsiskyrė nuo grupės ir savarankiškai pasiekė Pietų Lietuvą. Likusieji grupės nariai buvo suimti pajūryje.

1948 m. liepa – tarpininkaujant VLIK, J. Lukša užmezgė ryšius su prancūzų žvalgyba, Paryžiuje susipažino su Nijole Bražėnaite. Užsitęsus išvykimui atgal į Lietuvą, naudodamasis atsigabenta iš Lietuvos medžiaga pradėjo rašyti knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. Ją išleido pasirašęs Daumanto slapyvardžiu.

1948–1949 m. J. Lukša slaptais ryšių kanalais gaudavo ryšininkės Mortos Linkaitės-Jūros, Gėlės ir bendražygio J. Krikščiūno-Rimvydo laiškus tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos.

1949 m. – turėdamas ryšių su prancūzų, anglų, amerikiečių žvalgybomis įdėjo daug pastangų, kad iš Lenkijos į Vakarus būtų atgabentas Lietuvos laisvės kovotojų pasiuntinys Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, tačiau ši užduotis nepavyko, Rimvydas žuvo Lenkijoje, Punsko valsčiuje.

1949–1950 m. dėl Juozo Lukšos įžvalgumo iš Lenkijos į Vakarus nebuvo priimti keli sovietinio saugumo agentai.

1950-07-23 – Unterhausene, netoli Tiubingeno, kun. Mykolas Krupavičius sutuokė Juozą Lukšą ir Nijolę Bražėnaitę. Vestuvėse dalyvavo Karveliai, Brazaičiai, Prapuoleniai ir vienintelis Juozo draugas iš desantininkų mokyklos Juozas Kukauskas. Julijonas Būtėnas taip pat buvo kviestas, bet negalėjo atvykti. Po savaitės J. Lukša išvyko ruoštis grįžimui į Lietuvą ir su žmona daugiau nebesusitiko.

1950-10-03 – iš Visbadeno amerikiečių karinės bazės čekų lakūnai atskraidino į Lietuvą desantininkus Juozą Lukšą-Skrajūną, Benediktą Trumpį-Rytį ir Klemensą Širvį-Sakalą. Jie nusileido Tauragės rajone, Žygaičių apylinkėse, Tyrelio miške. Iki Kazlų Rūdos miškų, kur jie žadėjo nusileisti, buvo maždaug 100 kilometrų, be to, reikėjo persikelti per Nemuną. Žemaitijoje pagalbą jiems suteikė visai nepažįstami žmonės.

1950-10-10 ir vėliau – desantininkai Šakių rajone pasiekė Skirkiškės kaimą, apsistojo pas J. Lukšos pažįstamus Vaitkevičius. Po to susitiko su Pabalsupių kaime gyvenusiu mokytoju Jonu Zavadsku, kuriam šifruotus laiškus siuntė iš Vakarų. Tame pačiame kaime Juozo Palukaičio sodyboje susitiko su Tauro apygardos vadu Viktoru Vitkausku-Saidoku ir jo adjutantu Pranu Naujoku-Kiečiu. Kazlų Rūdos miškuose desantininkai apsigyveno Petro Jurkšaičio-Beržo bunkeryje. J. Lukša pasikeitė slapyvardį ir tapo Mykolaičiu.

1950 m. lapkritis – J. Lukša-Mykolaitis parašo LLKS Prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui „Pro memoria“, kurioje pateikia ataskaitą apie atliktus darbus ir ateities planus. Dokumentas buvo perduotas per Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadą Juozą Paliūną-Rytą. Lapkričio 14 d. Kazlų Rūdos miškuose įvyko J. Lukšos-Mykolaičio ir B. Trumpio-Ryčio susitikimas su LKKS Vyriausiuoju ginkluotųjų partizanų vadu A. Ramanausku-Vanagu, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadu S. Staniškiu-Litu, Tauro apygardos vadu V. Vitkausku-Saidoku ir U. Dailide-Tauru. Po pasitarimo J. Lukša iškeliavo į A. Ramanausko-Vanago štabą Jiezno-Butrimonių apylinkėse, B. Trumpys pasiliko. Be to, lapkričio mėnesį į Vakarus buvo pasiųsta 10 radiogramų.

1950-11-25 – LLKS Ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas paskyrė J. Lukšą-Mykolaitį laikinai eiti Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. J. Lukša turėjo rengti žvalgybinių žinių rinkimą bei perdavimą į Vakarus ir tuos uždavinius, kiek buvo įmanoma, vykdė.

1950 lapkričio pabaiga – iš Vakarų sugrįžęs sovietų agentas J. Vizbaras-Arūnas (buvęs Dzūkų rinktinės kuopos vadas, kuris išdavė Dainavos apygardos vado D. Jėčio-Ąžuolio slėptuvę Punios šile 1947 m.) parvežė dokumentus, įrodančius, kad į Lietuvą yra atskraidintas desantas. Anksčiau saugumiečiai neturėję apie tai žinių, dabar ėmė aktyviai veikti.

1951-02-02 – žuvus Tauro apygardos vadui V. Vitkauskui-Saidokui, į saugumo rankas pateko štabo dokumentai, iš kurių saugumiečiai sužinojo labai daug žinių apie atvykusį iš Vakarų desantą.

1951-04-19 Kazlų Rūdos miškuose, netoli Agurkiškės, nusileido dviejų desantininkų grupė, tai buvo Julijonas Būtėnas-Margis ir Juozas Kukauskas-Gardenis, Dzykis.

1951 m. gegužės mėn. – J. Lukša iškeliavo iš A. Ramanausko-Vanago slėptuvės ir atvyko pas Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadą Sergijų Staniškį-Litą, kuris buvo įsikūręs miškuose tarp Prienų ir Balbieriškio. Jie abu atvyko į Prienų šilą ir apsigyveno viename bunkeryje drauge su būsimuoju Dainavos apygardos vadu Vincu Daunoru-Kelmu, Unguriu ir Vincu Garmumi-Pavasariu.

1951-05-20 Tauro apygardos Žalgirio rinktinės teritorijoje, Altoniškių kaime, žuvo B. Trumpys-Rytis (drauge su juo J. Totoraitis-Čigonas, M. Žindžiuvienė-Tigrienė ir V. Liktaraitė-Danutė). Sunkiai sužeistas P. Vengraitis-Žilvitis paimtas gyvas, po žiaurių kankinimų pasakė kitų bunkerių vietas. Viename iš jų buvo partizanų, kurie gegužės 22 d. žuvo gindamiesi, tai: P. Jurkšaitis-Beržas, O. Guogaitė-Miškų Gėlė ir desantininkas J. Būtėnas-Margis. Gyvas paimtas desantininkas J. Kukauskas-Gardenis tapo sovietiniu agentu ir netrukus laiškais ėmė kviesti J. Lukšą susitikti.

1951-05-31 – MGB pajėgos atrado Prienų šile bunkerį, kuriame gyveno J. Lukša, bet laisvės kovotojų ten nebebuvo.

1951 m. birželis – yra liudijimas, kad J. Lukša kurį laiką slapstėsi Vaišvydavos miškuose Tauro apygardoje.

1951 m. liepa, maždaug iki rugpjūčio vidurio – J. Lukša veikė Dainavos apygardoje drauge su apygardos vadu Juozu Gegužiu-Diemedžiu Živulciškės ir Bestraigiškės miškuose. Gausūs agentų pranešimai ir saugumiečių protokoluose įamžinta medžiaga liudija, kad Juozas Lukša ieškojo galimybės susisiekti su Vakarais per Lenkiją, tačiau jam nepavyko.

1951 m. rugpjūčio vidurys – rugsėjo 4 d. – grįžęs į Tauro apygardą, J. Lukša apsistojo netoli Kauno, Mauručių ir Pažėrų apylinkėse. Intensyviai vyko susirašinėjimas su buvusiu bendražygiu J. Kukausku. Kadangi į visus klausimus apie gyvenimą Vakaruose buvo atsakyta teisingai, J. Lukša nutarė rizikuoti ir susitikti su J. Kukausku netoli Pažėrų, Pabartupio kaime, miško pakraštyje. Juozą Lukšą į susitikimą atlydėjo Vytautas Menkevičius-Spyglys, Bronius Petkevičius-Pipiras ir Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. Kai tarp susitinkančių grupių buvo likęs nedidelis tarpas, J. Lukša kreipėsi į Kukauską slapyvardžiu (Dzyki, čia tu?), neišgirdęs greito atsakymo, pajuto klastą ir atidengė ugnį. Nors čekistinės operacijos dalyviams buvo įsakyta Juozą Lukšą suimti gyvą, tačiau jiems nepavyko.

1951 m. rugsėjis – žuvusiojo laisvės kovotojo kūnas buvo ilgai laikytas Kauno saugumo kieme, fotografuotas, apžiūrinėjamas įvairių aukšto rango sovietinių pareigūnų. Iš lagerio Komijoje buvo atvežta jo buvusi ryšininkė Morta Linkaitė-Jūra, kad patvirtintų, jog mirusysis yra Juozas Lukša, tačiau Jūra net ir labai žiauriai kankinama bei luošinama atsisakė tai padaryti.

1957 m. Nijolė Bražėnaitė sužinojo apie savo vyro Juozo Lukšos mirtį. JAV tebegyvenanti moteris visą laiką dėjo daug pastangų, kad būtų deramai įamžintas jos vyro, laisvės kovotojo Juozo Lukšos ir jo bendražygių atminimas.

Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė.

Šaltiniai:

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis „Laisvės kryžkelės. Partizanų kelias į Vakarus“;

Tomas Čyvas „Nijolė Bražėnaitė (Juozo Lukšos žmona)“;

Juozas Daumantas „Partizanai“, Kaunas, 2005;

Antanina Garmutė „Išėjo broliai“, Kaunas, 1990;

Darius Juodis „Prieš 90 metų gimė“;

Bronius Kašelionis „Dainavos krašto partizanai“, Vilnius, 2018;

E. Merkytė „Keturi sūnūs išėjo į mišką…“;

Vykintas Vaitkevičius, Aistė Petrauskienė „Lietuvos partizanų valstybė“, Vilnius, 2019;

Aldona Vilutienė „Trečioji vėliavos spalva“, Vilnius, 1996;

Visuotinė lietuvių enciklopedija;