Jau daugiau nei savaitę žiniasklaida, centrinės ir vietos valdžios atstovai bando susigyventi su mintimi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuo 2015 metų vykusius tiesioginius savivaldybių merų rinkimus pripažino prieštaraujančius Konstitucijai. Iš esmės visi šio politinio diskurso dalyviai sutaria, kad Konstitucinio Teismo sprendimą priima, jį gerbia ir neabejoja jame išsakytais argumentais. Taip pat visi sutaria, kad iki 2023 metais vyksiančių vietos savivaldos rinkimų reikia papildyti Konstituciją ir joje numatyti tiesioginius savivaldybių merų rinkimus. Apie tai garsiai kalba visų Seimo frakcijų atstovai, o Seimo Pirmininkė su frakcijų seniūnais tariasi, kaip tai padaryti.
Tačiau tolimesnės kalbos pradeda krypti, mano manymu, gana pavojinga kryptimi ir apgaudinėti nereikalingais ir šiuo atveju netgi žalingais pasiūlymais, tokiais kaip merų kadencijų skaičiaus įvedimas, radikalus mero funkcijų peržiūrėjimas ir pan.
2017 metais buvau tiesiogiai išrinktas Jonavos rajono savivaldybės meru ir juo buvau daugiau nei du metus, taip pat beveik ketverius metus teko dirbti mero pavaduotoju, todėl šis klausimas man nėra tik politinė diskusija.
Nesenai atlikta Lietuvos gyventojų apklausa visiškai patvirtino tai, apie ką ir pats asmeniškai, ir daugelis Seimo narių, ir beveik visi Lietuvos merai sako: Lietuvos žmonėms tinka jau šešerius metus egzistuojanti tvarka, kai kiekvienos savivaldybės gyventojas tiesiogiai renka ir balsuoja už jam asmeniškai priimtiną politiką, kurį jis nori matyti savivaldybės vadovu. Ir atvirkščiai – Lietuvos gyventojams nepatinka ir būtų nepriimtinas grįžimas atgal, kai merus rinkdavo savivaldybių tarybos, o patys merai buvo politinių susitarimų ir kompromisų „rezultatais“, tiesiogiai neatstovaujantys pačių savivaldybių gyventojų ir dažnu atveju labiausiai besirūpinantys, kaip per ketverius metus išsilaikyti mero kėdėje.
Taigi, iš vienos pusės žinodamas vietos savivaldos politinę „virtuvę“, o iš kitos pusės įvertinęs ir gyventojų, ir didžiosios dalies politikų poziciją, balandžio 27 dieną Seime spaudos konferencijos metu pristačiau savo paruoštą ir kartu su Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariais suderintą Konstitucijos pakeitimą.
Mano siūlomas Konstitucijos pakeitimas nėra nei radikalus, nei siūlantis pertvarkyti esamą sistemą. Pagrindinė šio pasiūlymo mintis – įteisinti Konstitucijoje „mero“ kaip vietos savivaldos politiko ir pareigūno pavadinimą, statusą ir poziciją savivaldoje. Paprastai tokiu atveju vartojamas lotyniškas išsireiškimas status quo, reiškiantis faktinę arba teisinę padėtį, kurią norima išsaugoti arba atkurti. Jeigu Konstitucinis Teismas pasakė, kad dabartiniuose įstatymuose (Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų) nustatyta mero rinkimo, statuso ir pozicijos savivaldoje tvarka prieštarauja Konstitucijai, tai, mano giliu įsitikinimu, nereikėtų įsivelti į bevaises diskusijas, o kas gi yra tas „meras“, ką jis gali ar negali daryti, galbūt jis turi būti administracijos direktoriaus vietoje, o galbūt merui būti išrinktam galima ne daugiau dviejų kadencijų ir t. t. Tačiau realybė yra daug paprastesnė, suprantama ir, drįsčiau pasakyti – visiems priimtina.
Lietuvoje „merai“ yra daugiau nei du dešimtmečius. Daugiau nei šešerius metus ir jau du kartus iš eilės Lietuvos žmonės savo merus rinko tiesioginiuose rinkimuose ir tai nori daryti toliau. Daugiau nei šešerius metus merai yra ir savivaldybių tarybų nariais, tarybų pirmininkais, savivaldybių vadovais.
Pasikartosiu: Lietuvos gyventojams tokia tvarka yra priimtina. Tad kodėl dabar, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad nors ji ir prieštarauja Konstitucijai, ją reikėtų radikaliai keisti? Mano pasiūlymas paprastas: įteisinkime Konstitucijoje veikiančią, suprantamą, Lietuvos gyventojams priimtiną tvarką.
Tam iš esmės tereikia papildyti Konstitucijos 119 straipsnį ir jame įrašyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, renka savivaldybių merus – Lietuvos Respublikos gyventojus, o savivaldybės merai yra savivaldybės tarybos nariai, jų pirmininkai ir savivaldybių vadovai. Pritardami tokiam pakeitimui pagaliau išspręsime mano jau anksčiau minėtų įstatymų neatitikimą Konstitucijai.
Jau teko girdėti iš kolegų Seime priekaištus, kodėl nelaukiu Seimo Pirmininkės suburtos darbo grupės išvadų, kodėl tarsi bandau „bėgti prieš traukinį“? Atsakymas labai paprastas. Konstitucijos keitimas ir pats keitimo procesas nėra greitas. Netgi surinkus ne mažiau kaip 36 Seimo narių parašus ir taip įgavus galimybę pateikti atitinkamas Konstitucijos pataisas laukia ilgas svarstymo procesas ir ne mažiau kaip du balsavimai, o ir pritarti tokioms pataisoms turi ne mažiau kaip 94 Seimo nariai.
Ir nors atrodo, kad eiliniai vietos savivaldos rinkimai dar labai toli – tik 2023 metų kovo mėnesio pradžioje – tačiau laiko delsimui neturime. Kitu atveju, grįšime prie ankstesnės tvarkos, kai ne savivaldybių gyventojai rinkdavo savo merus, o merus jiems išrinkdavo savivaldybių tarybos. Dažnu atveju tokie merai būdavo tikra „katė maiše“, o visiems turbūt užtenka priminti įsimintiniausią atvejį, kai Kauno meru tokiu būdu tapo visiems žinomas anų laikų politinis veikėjas, dar kitaip vadinamas „ubagų karaliumi“. Nors tuo metu buvau tik studentas, studijuojantis Kaune, tačiau net man, vaikinui iš Jonavos, buvo gėda ir nejauku, kad Kauno miesto gyventojai turi tokį merą.
Todėl kviečiu visus Seimo narius nors trumpam pamiršti susiskaldymą, „kaires“ ir „dešines“, ir prisijungti prie mano siūlomų Konstitucijos pataisų. Jas patvirtinę pasiųsime labai aiškų signalą Lietuvos gyventojams, kad jų nuomonę girdime ir į ją įsiklausome.
Taigi, ar Seimui užteks politinės valios Konstitucijoje įrašyti žodį „meras“?
