B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (VI)

Lenkija kaltino Lietuvą, kad ji tarėsi su Sovietų Rusija, bet ji pati bendradarbiaudama su sovietais užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Bet, svarbiausia, Sovietų Rusija sprendimu dėl Lietuvos–Lenkijos sienos (kuri yra abiejų suinteresuotų valstybių vidaus reikalas) pasiliko sau galimybę daryti įtaką Lietuvai bei Lenkijai Vilniaus priklausomybės klausimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir toliau lenkų istorikai nenagrinėja sąsajų tarp Vilniaus „maišto“ rengimo ir Rygos derybose pasiekto susitarimo, kuris leido J. Pilsudskiui užtikrintai pradėti numatytą „maištą“. Mūsų istoriografijoje pirmasis tas sąsajas plačiau išnagrinėjo Č. Laurinavičius. Jis daro išvadą, kad „<…> nuo spalio 5 d. įvykių raida Suvalkuose nebedomino, regis, net paties J. Pilsudskio. Nes tos dienos vakare, tikriausiai, gavęs žinią apie pasiektą susitarimą Rygoje, jis paliko Balstogę, kur prieš tai atliko L. Želigovskio žygio paruošiamuosius darbus (rugsėjo 30 d. įvyko pirmasis pasitarimas su L. Želigovskiu – B. M.), ir išvyko į Varšuvą“^[1].Apie tai sužinojo ir Lietuvos vyriausybė, kuri suprato, kad Lydos apylinkėse telkiami daliniai netrukus gali virsti „maištininkais“ ir traukti į Vilnių. Spalio 7 d., dar tebevykstant Suvalkų deryboms, Lietuvos URM protingai vertino grėsmę Vilniui. Tačiau pervertino Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos galimybes sustabdyti lenkų puolimą ir Sovietų Rusijos požiūrį sienų klausimu Rygos derybose su Lenkija. Sovietų Rusija nepanoro traukti iš ugnies kaštonų Lietuvai.

Spalio 7 d. derybininkai Suvalkuose pasirašė sutartį, įtvirtinusią demarkacijos liniją ligi Bastūnų. Prasiskleidė Suvalkų derybomis pridengtas Vilniaus aneksijos laikas. Lenkai buvo linkę įgyvendinti tokį savų siekių atžvilgiu abejotiną poelgį tikriausiai dar ir todėl, kad jautė neigiamą tarptautinės bendruomenės, visų pirma, Didžiosios Britanijos, nusistatymą dėl atviros karinės jėgos prieš Lietuvą naudojimo. Tuo metu tarp Lenkijos kariškių buvo nenutrūkstamai rengiamasi Želigovskio akcijai, nors ir būta tam tikrų keblumų. L. Želigovskiui susvyravus, J. Pilsudskis jau buvo įsakęs gen. V. Sikorskiui vykti tvarkyti reikalų, bet persigalvojo (gavęs ne 1500, bet 14 000 karių „Lietuvai atstatyti“). Kadangi demarkacijos linija nėjo toliau į rytus nuo Bastūnų, kaip išsireikalavo Lenkijos delegacija, 2-ajai lenkų armijai buvo duoti įsakymai pro tą tarpą žygiuoti į šiaurę iki Latvijos sienos ir atkirsti Lietuvą nuo Rusijos, kaip su pastarąja buvo sutarta.

Galime savikritiškai ieškoti Lietuvos kariuomenės taktinių ar net strateginių klaidų, tačiau tai nekeičia galutinio rezultato – Lenkijos karinės galimybės, mestas prieš Vilnių (Lietuvą), ir dar laikomas rezervas Lietuvos pajėgoms buvo neįveikiamas, nepaisant jų pastangų ir laikinų laimėjimų. Želigovskis vadovavo 14 tūkstančių karių. Jo priedangą nuo Rytprūsių iki Varėnos sudarė gen. Vladislovo Sikorskio (Władysław Sikorski) 3-ioji armija (50 tūkstančių kareivių), 2-oji armija pridengusi Želigovskio veiksmus iš rytų pusės (15 tūkst.), suma summarum, 80 tūkstančių kareivių pajėgos užtikrino Vilniaus puolimo sėkmę ir… galimus tolimesnius veiksmus „Lietuvai atstatyti“.

Lietuvos vyriausybė nusprendė Vilnių ginti ribotomis pajėgomis ir iš jo pasitraukti prieš įžygiuojant į šį miestą Lenkijos daliniams, palikdama čia savo vyriausiąjį įgaliotinį Igną Jonyną ir laikinai valdžią mieste perleisdama Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Ši iš Želigovskio pareikalavo išvesti okupacinę kariuomenę iš Vilniaus. Generolas ne tik nepaklausė, bet dar įsakė Antantės misijoms per dvidešimt keturias valandas palikti šį miestą. Turėdamas visišką maršalo F. Fočo (Foch) pritarimą aneksuoti Vilnių, J. Pilsudskis neabejojo, kad diplomatiniai protestai („diplomatinis triukšmas“) nurims, o durys į Lietuvą, kad ir „koja“, jau buvo pravertos^[2]. Neabejoju, kad L. Želigovskis, su „Vilniaus ir Lietuvos mylėtojo“ palaiminimu gavęs pastiprinimą, dar pabandė jau po „Litvos Srodkovos“ vėliava „atstatyti Lietuvą“, pasiųsdamas savo dalinius į Lietuvos gilumą ir žadėdamas užimti Kauną. Lapkričio 19–23 d. Lietuvos kariuomenė prie Širvintų ir Giedraičių privertė Želigovskio pajėgas trauktis^[3]. Karinės kontrolės komisijai ir Santarvės diplomatijai paspaudus, lapkričio 29 d. Kaune Lietuvos, L. Želigovskio ir Lenkijos atstovai sudarė paliaubas.

Lietuva Tautų Sąjungai pateikė protestą dėl lenkų veiksmų užimant Vilnių, iškart ėmė vertinti tai kaip Suvalkų sutarties sulaužymą, reikalavo, kad tarptautinė bendruomenė energingai ir skubiai įsikištų. Tuo tarpu Lenkijos diplomatai lyg niekur nieko telegrama Lietuvos valdžiai spalio 9 d. pasiūlė pratęsti demarkacijos liniją nuo Bastūnų tolyn į rytus, taip pat, remiantis Suvalkų susitarimo punktais, spalio 13 d. pratęsti derybas. Atsakydama į tai Lietuvos URM spalio 12 d. pareiškė lenkams griežtą protestą dėl geros valios trūkumo ir pareikalavo iš Lenkijos pasiaiškinti dėl L. Želigovskio veiksmų, dėl to, kad karinės pajėgos būtų atitrauktos iš okupuotų Lietuvos teritorijų. Tą pačią spalio 12 d. Vilniuje L. Želigovskis išleido dekretą Nr. 1 dėl vadinamosios „Vidurio Lietuvos“ įkūrimo, kaip J. Pilsudskio „paskutiniosios vilties“ prisijungti Lietuvą.

Tarpukariu Rytų Europoje neatsirado stiprios politinės jėgos, kuri būtų tapusi mažesnių valstybių suverenumo saugotoja ir gynėja, tarptautinių santykių dorovine sergėtoja. Lenkija dėl daugelio priežasčių šio vaidmens nesugebėjo atlikti. Tie veiksmai teko ne šio regiono valstybėms, o tarptautinėms universalioms institucijoms – Tautų Sąjungai, Ambasadorių konferencijai, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Tačiau dėl skirtingų šių valstybių siekių ir tikslų ir joms nepavykdavo įvykdyti teisingumo. Ir vargu, ar jo buvo nuoširdžiai siekiama. „Gdansko koridorius“, „Vilniaus problema“, sienos su Ukraina – vieni iš pavyzdžių, kaip Prancūzija ir Didžioji Britanija, tenkindamos savus siekius, iš tikrųjų silpnino Vidurio Rytų Europos stipriausios sąjungininkės – Lenkijos – galimybes tapti šio regiono saugumo gynėja. O Lenkija, pervertindama savo galimybes, nepaisydama ar nesuprasdama naujųjų tikrovių ir iššūkių, geros kaimynystės su Lietuva santykį pavertė brangiai šiam regionui kainuojančia, Mykolo Riomerio (Michał Romer) žodžiais tariant, arlekinada.

Lietuva pasirūpino Suvalkų sutartį įregistruoti Tautų Sąjungoje ir tikėjosi panaudoti tolesnėms deryboms, lenkų diplomatinei klastai atskleisti ir Vilniui atgauti. Lenkija tikėjosi šia sutartimi nuraminti tarptautinę nuomonę ir pridengti savo agresiją prieš Lietuvą. Taigi tai, kaip ši sutartis nuvertinta (Lenkija) ir sureikšminta (Lietuva), mums po šimto metų tėra tik sudėtingos kaimynystės priminimas, dar viena skaudi istorijos pamoka.

Ironiška, kad lenkai, eidami į Lietuvą su Baltojo erelio vėliava, piktinosi, kad Vytis išskleistas Lietuvoje (Vilnius ir Seinai lietuvių rankose jau reiškė „lietuvių okupaciją“). Yra proga pamąstyti, kodėl vis dėlto J. Pilsudskis netapo Lietuvai Karlu Gustavu Emiliu Manerheimu^[4], o jo bendražygiai iš Lietuvos ir Lenkijos nesielgė kaip švedai suomių atžvilgiu. Šiandien mūsų rašiniai ir pamąstymai apie lietuvių ir lenkų santykius būtų kur kas patrauklesni. Ir mėgstamas lenkų šūkis „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ kitaip skambėtų ir veiktų lietuvių jausmus.

Tikėkime (contra spem spero), kad nauja Lietuvos santykių su Lenkija epocha, prasidėjusi 1994 metais, remdamasi kitais geopolitiniais imperatyvais, suteiks geresnių rezultatų negu mūsų ne visuomet sektinos patirtys ilgaamžės istorijos vingiuose, ypač tarpukario. Tačiau tai priklauso nuo mūsų mokslinio, kultūrinio ir politinio savo valstybės istorijos ir dabarties suvokimo, ryžto priimti sprendimus, stiprinančius mūsų tautą, piliečių supratimą, kad Lietuva yra ta šalis, kuri turėjo ir turės savo pamatinius požiūrius, kurios žmonių universalios vertybės iškyla ir iš maitinančių savo krašto gijų. Vienas iš to pavyzdžių – tarpukario Lietuva, kuri, praradusi savo sostinę su trečdaliu teritorijos, atskirta ir nurašyta į Europos paraštę, nenustojo pasitikėti savo tautos galiomis, išugdė europinio masto kultūros, mokslo visuomenę, pagal savo išgales sutvarkė šalies ūkį ir okupacijų išvakarėse jau lygiavosi į Skandinavijos kraštus. Neabejoju, kad, gavus ilgesnę taikios kūrybos galimybę, Lietuva su naujai subrenduse visuomene būtų pajėgi susitvarkyti ir su savo politinio gyvenimo negerovėmis. Taigi, „būkime stiprūs, būdami kartu“. Tada ir ateitis bus mūsų rankose, ir mus supantis pasaulis ne toks atgrasus. Tevienija mūsų piliečius Lukiškių aikštėje esanti didinga Vyčio skulptūra. Vyčio, dėl kurio Saulės, Žalgirio, Oršos, devynioliktojo ir dvidešimtojo šimtmečio nepriklausomybinėse kovose krito mūsų šalį laikančių sava piliečių galvos. Jos papėdėje tesužėri visų mūsų istorinės valstybės tautybių simbolika. Kad čia apsilankę jų įpėdiniai pajustų ryšį, siejantį praeitį su dabartimi. Taigi paminklas VINCTIS NON VICTIS – Pavergtiems, bet nenugalimiems – tebūna mūsų susikaupimo, rimties ir pamąstymų apie nuopuolius ir laimėjimus vieta. Kartu tebūna tai ženklas, siunčiamas pasauliui, kad Lietuva ėjo ir žengia laisvės ir kūrybos keliu.

^[1] Ten pat, p. 69.

^[2]    Iškalbinga yra Prancūzijos karinės misijos Lietuvoje vadovo plk. C. Reboulio reakcija. Jis, kaip Karinės kontrolės komisijos pirmininkas Lietuvoje, Antantės vardu pareikalavo L. Želigovskio dalinius, artėjančius prie Vilniaus, sustabdyti, bet šiems nepaklusus iš generolo pareikalavo atitraukti savo kariuomenę iš Vilniaus. Kaip ir Fochas, būdamas jungtinės Lietuvos–Lenkijos valstybės šalininkas, susidariusia situacija nusivylė ir jau spalio 20 d. savo raporte II Skyriui apgailestavo, kad lenkų žygis į Lietuvą buvęs tik dalinis, nepabaigtas. Matyt, to „pabaigimo“ jie tikėjosi. Žr. Schramm, T. Działalność francuskich…, op. cit., p. 280–281.

^[3] Tam rimtą prielaidą sudaro L. Želigovskio prisiminimuose praslydusi iškalbinga frazė iš jo pokalbio su J. Pilsudskiu 1920 m. rugsėjo 30 d. pastarojo vadavietėje Balstogėje. „Maršalas įvertino situaciją. Bolševikai atidavė Vilnių Kauno valdžiai (paryškinta – B. M.). Lenkija čia jau nieko negali padaryti, nes neleis koalicijos valstybės, ir, antra, Spa mieste lenkų valdžia atidavė Vilnių Lietuvai. Jei dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums nedovanos. Turime atstatyti Lietuvą (paryškinta – B. M.). Tai gali padaryti tik jos gyventojai – jos vaikai iš lietuvių–gudų divizijos…“ Taigi L. Želigovskis turėjo gauti iš savo vado aiškų nurodymą, kaip elgtis toliau, paėmus Vilnių. Matyt, J. Pilsudskis desperatiškai dar vylėsi „atstatyti Lietuvą“. Žr. Rukša, A. Kovos…, t. III, p. 244–245; Marczyk, W. 1987. Generał broni Lucjan Żeligowski, „Wojskowy Przegląd Historyczny“, Nr. 4 (122), p. 44–53; Fabisz, D. 2007. Generał Lucjan Żeligowski 1865–1947. Działalność wojskowa i polityczna, Warszawa.

^[4]    Švediškai – Carl Gustaf Emil Mannerheim.

(Pabaiga).

Terra Jatwezenorum, XII t. 2 d.