B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (II)

Lenkija, tikėdamasi ir Antantės valstybių paramos, siekė atkurti 1772 m. sienas inkorporuodama Lietuvą (Romano Dmovskio (Roman Dmowski) koncepcija) ar vadinamuoju federaciniu būdu sujungti ją su Lenkija (Belvederio grupės, siejamos su Juzefu Pilsudskiu (Józef Piłsudski). Pirmajai koncepcijai pritrūko jėgų ir aiškaus didžiųjų Lenkijos sąjungininkų pritarimo. Prancūzija iš esmės palaikė Lenkijos siekius, nors ne taip, kaip ši pageidavo, tačiau dėl Seinų ir Vilniaus ją rėmė^[1]. Didžioji Britanija Taikos konferencijoje Paryžiuje vadovavosi savo Foreign Office (Užsienio reikalų ministerijos atitikmuo) 1918 m. gruodžio 10 d. memorandumo koncepcija, kur tuomet dar palaikė „pajėgios ir glaudžios Lenkijos, apimančios „neabejotinai lenkiškas teritorijas…“, idėją, betgi teigė, kad pačios Lenkijos naudai „<…> reikia priešintis perdėtiems lenkų reikalavimams…“^[2]. Koncepciją sužlugdė Pilsudskio metodas su „pistoletu kišenėje“, pasireiškęs specialiųjų struktūrų ir manu militari priemonėmis, pateikiant išankstinę sąlygą, kad Lietuvos sostinė būtų pavaldi Lenkijai^[3].

Jaunos Lietuvos valstybės vyriausybė, palaikoma tautos ir jai lojalios visuomenės, nesirengė kapituliuoti prieš aneksijai besirengiančias kaimynines valstybes, nors Lietuva karine prasme negalėjo nei su viena iš jų lygintis. Nuo Lenkijos, kaip ir Sovietų Rusijos, aneksinių užmačių Lietuvai teko gintis diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Suprantama, Lenkija savo pretenzijas į Lietuvą grindė vienos visuomenės dalies – gente Lithuanus, natione Polonus – pageidavimais prisijungti prie Lenkijos, ir tai buvo susiję beveik be išimties su visomis politinėmis jėgomis Varšuvoje.

Iš paukščio skrydžio apžvelgiant Lietuvos ir Lenkijos santykius nuo jų atnaujinto nepriklausomybės laikotarpio iki Suvalkų sutarties, galima išskirti kelis etapus. Pirmas – laikotarpis prieš lenkams įsiveržiant į Vilnių nuo 1918 m. pavasario iki 1919 m. gegužės. Abi šalys oficialiai deklaravo ir bandė įgyvendinti principines savo nuostatas. Lietuviams buvo gyvybiškai svarbu įtvirtinti savo valstybės nepriklausomybę, suprantama, ir sienas, gauti pripažinimą iš Lenkijos, o lenkams rūpėjo Lietuvą sujungti su Lenkija inkorporaciniu ar „federalistiniu“ būdu. Intensyvėjančio konflikto ašis buvo Vilnius. Besidangstant, kad kovoja su bolševikais, lenkams okupavus Vilnių, jų laimėjimas pasirodė laikinas ir jis smarkiai apsunkino tarpvalstybinius santykius, nors buvo tikimasi, kad Lenkijai priklausantis Vilnius privers lietuvius daryti nuolaidas^[4].

Tiek Tautų Sąjungos, tiek atkuriančios ar kuriančios nepriklausomybę Europos valstybės neigiamai vertino bolševizmo plitimą Vakarų kryptimi. Vakarų (ypač Prancūzijos) padedama Lenkija turėjo daugiausia galimybių bolševizmui sulaikyti. Todėl lenkų skleidžiamos kalbos apie kovą su bolševizmu ir jų federaciniai planai su buvusios Lietuvos ir bendros Respublikos (ATR) tautomis Vakarams atrodė patrauklesni negu negausios tautos planai atkurti savarankišką, bet lengvai pažeidžiamą valstybę. Tačiau V. Vilsono Tautų apsisprendimo teisės deklaracija (vadinamoji 14 punktų deklaracija) silpnesniuosius moraliai stiprino, o galinguosius savotiškai varžė. Taigi Lietuva iš pradžių labiau pasitikėjo diplomatijos poveikiu, ir tik kiek vėliau – jau ir ginklu. Lenkai, turėdami nepalyginamai stipresnį ginklo argumentą, diplomatiją naudojo daugiau „įvykdytiems faktams“ pridengti, nors iš esmės veikė pagal vadinamąją mišriąją taktiką. Gerai Pilsudskio mąstyseną atspindi kelių jo pokalbių su premjeru Ignacu Paderevskiu (Ignacy Paderewski) metu (prieš 1919 m. balandžio mėn. žygį į Vilnių ir prieš pastarajam išvykstant į Paryžiaus taikos konferenciją) reiškiama nuostata. Abiejų politikų nuomonės skyrėsi dėl būdo, kaip „plėsti“ Lenkiją. Abu jie sutarė, kad, jeigu bus peržengta Bugo linija, tai Vakarų sąjungininkų bus laikoma aneksija. Paderevskis teigė, kad Lenkijai reikia taikytis prie Vakarų politinės strategijos ir mėginti steigti autentišką Rytų Europos valstybių federaciją (jungtines valstybes), kurią galbūt palaikysiąs ir JAV prezidentas Vilsonas. Tačiau skyrėsi jų pozicijos dėl priemonių, kaip tai pasiekti. J. Pilsudskis griežtai stojo už įvykusių faktų metodą, argumentavo, kad naudojant jėgą pavyko įsteigti Ukrainos Respubliką, ir replikavo, kad „<…> kai ateiname su ginklu, tatai prieštarauja federacijos pagrindams <…>“^[5]. Tad turime pakankamai įrodymų, kad Pilsudskis gerai išmanė, jog federalizavimas pagal klasikinį modelį be „specialiųjų priemonių“ neįmanomas, jeigu nesutinka šalys partnerės. Taigi Belvederio „federalistai“ ciniškai naudojo „Vilsono doktrinėlę“ kaip politinę priedangą karinei jėgai naudoti. Jie siekė papirkinėti Lietuvos politikus, leido žvalgybos ir sukarintų organizacijų POW (Lenkų karinė organizacija) bei Towarzystwo Straży Kresowej (Pakraščių sargybos draugija)^[6] nariams organizuoti „sukilimus“ ir perversmus, skatino pasinaudoti lietuvių kolaborantais ir vietiniais žmonėmis, už Lenkiją pasisakančiais dėl ekonominių bei politinių priežasčių arba dėl to, kad šie jautėsi esantys gente Lithuanus, natione Polonus^[7].

^[1] 1918 m. gruodžio 20 d. datuotas Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos memorandumas „Veikimo metodas Lenkijoje. Reikalingumas stiprios Lenkijos“. Jame teigiama: Vokietija nebus galutinai nugalėta, kol nepraras savo lenkiškų provincijų. Prancūzijos saugumui prie Reino reikia, kad už Vokietijos ribų būtų galinga valstybė. Bet kadangi Rusija susilpninta galbūt ilgam laikui ir nebeturės sienos su Vokietija, tai tokia stipri valstybė tegali būti Lenkija, sudariusi sąjungą su Čekija ir Rumunija. Lenkijai linkima, kad ji būtų didelė ir stipri kiek tik įmanoma, gerbianti tautų teises. Tačiau rytinės Lenkijos sienos buvo planuojamos siauresnės, negu lenkai numatė. Pagal memorandumą Lenkijai, be Lenkijos Karalystės (be šiaurinės Suvalkijos dalies – sic! – taigi Seinų okupavimui aiškiai pritarė Prancūzija – B. M. pastaba), rytuose ir šiaurės rytuose numatomas platus Gardino ruožas, vakarinė–vidurinė Vilniaus srities dalis su Vilniumi, kurį lietuviai galėtų gauti nebent sutikę sudaryti federaciją su Lenkija, Halyčina (Galicija) ir rytinė jos dalis, bet ši – kaip autonominė dalis. Iš to mums galima geriau suprasti J. Pilsudskio „užnugarį“. J. Pilsudskio federacijos varijavimas. In: J. Pajewski, Wokół sprawy polskiej. Paryż – Lozanna – Londyn. 1914–1918, Poznań, 1970, p. 228–238. Lenkijos istoriografijoje bene plačiausiai Prancūzijos santykį su Lietuvos ir Lenkijos konfliktu aptaręs J. Kukułka (Francja a Polska po traktacie wersalskim 1919–1922, Warszawa, 1970, p. 288–290), taip pat yra kitų aptariusiųjų.

^[2] Pakštas, K. 1950. „Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas“, Aidai, nr. 3, p. 123;
G. W. Prothero, Russian, Poland, Lithuania and White Russia, London, 1920, p. 60.

^[3]  Reikia kritiškai vertinti J. Pilsudskio vartojamą federalizmo tautų apsisprendimo sampratą. Pilsudskis, kurio veiksmus idealizavo ir propagavo jo šalininkai (ir Lenkijos istoriografijoje beveik be išimties jie propaguojami iki šių dienų), savo strategiją apibrėžė labai aiškiai, kaip taktinius veiksmus, t. y. prijungti buvusias Respublikos žemes (neatsižvelgiant į etnosociopolitinius pakitimus) prie kuriamos galingos, kaip buvo įsivaizduojama, Lenkijos. Ir jam tiko „doktrinėlių“ ir jėgos komplementarinis naudojimas. „Nenoriu būti nei imperialistas, nei federalistas, kol neturiu galimybės apie tai kalbėti kiek rimčiau – na, ir su pistoletu kišenėje. Kadangi šiame Dievo pasaulyje, kaip atrodo, pradeda laimėti šnektelės apie žmonių bei tautų brolystę ir amerikietiškos doktrinėlės, su mielu noru linkstu į federalistų pusę.“ Iš to galima geriau suprasti Lenkijos viršininko divizijomis vykdomą „federalizmą“ ir deklaracijas apie „tautų apsisprendimo teisę“, kaip „amerikietiškas doktrinėles“ (suprask – Vilsono doktriną). Žr. Piłsudski, J. 1989. Myśli, mowy i rozkazy, Wybrał i wstępem opatrzył Bohdan Urbankowski, Kwadryga, Warszawa, p. 53. Panašiai federalizmo, kaip priimtinesnio Vakarams, ypač Prancūzijai, ir „apsaugančio“ Lenkiją nuo kaltinimo imperializmu, pranašumą įrodinėjo prof. Antonis Sujkowskis (atstovavo Pilsudskio šalininkų grupei, atsiųstai iš Varšuvos ir kooptuotai į Lenkų tautinį komitetą (toliau – LTK). LTK posėdyje Paryžiuje 1919 m. kovo 2 d. buvo aptariama bendra su endekais platforma deryboms Taikos konferencijoje. In: Piotr Łossowski, Stosunki polsko-litewskie w latach 1918–1920, Książka i Wiedza, Warszawa, 1966, p. 67–72. Pagaliau šiandieninis požiūris į J. Pilsudskio politinę koncepciją išreikštas jo veiklos propaguotojo Vieslavo Vysockio (Wiesław Wysocki): „Pilsudskio įsitikinimu, nebuvo reikalo abiejų koncepcijų (federalistinės ir inkorporacinės – B. M.) supriešinti, nes viena neprieštaravo kitai“. In: Wiesław J. Wysocki, Powstanie sejneńskie 1919, Bellona, 2019, p. 67. Kalbant apie sienas, J. Pilsudskis galvojo: „ką tuo atžvilgiu galim gauti Vakaruose, priklauso nuo Antantės, kiek ji mažiau ar daugiau panorės suspausti Vokietiją. Rytuose čia jau kitas reikalas <…> čia yra durys, kurios atsiveria ir užsiveria, ir priklauso nuo to, kas ir kaip plačiai jėga jas atidarys (pabrėžiama – B. M.).“ Žr. Komarnicki, T. 1952. Piłsudski a polityka wielkich mocarstw zachodnich, „Niepodległość“ t. 4 (po wznowieniu), Londyn, p. 22–23; p. 29–30; taip pat Wasilewski, L. Józef Piłsudski jakim Go znałem, Warszawa, 1935, p. 172.

^[4]  Plačiau žr. Rukša, A. 1981. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvių–lenkų santykiai ir kovų pradžia, t. II, Cleveland; Wisner, H. 1938. Wojna nie wojna: Szkice
z przeszłości polsko-litewskiej, Warszawa.

^[5]  Jędrzejewicz, W. 1989. Kronika życia Józefa Piłsudskiego 1867–1935, t. 1, Warszawa,
p. 519; Rukša, A. Kovos…, op. cit., p. 183. Į Kijevą buvo pasiųsti Vakarų valstybių atstovai.

^[6]  Prieštaringa paskelbtam dvikalbiam kreipimuisi „Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams“ buvo tai, kad pats J. Pilsudskis paskyrė savo bičiulį Ježį Osmolovskį (Jerzy Osmołowski) Generaliniu Vilniaus krašto komisaru; jis jau rugpjūčio 14 d. išleido slaptą aplinkraštį, kuriuo administracijos pareigūnams aiškino Pakraščių sargybos (Straż Kresowa) tikslą organizuoti gyventojus Lenkijos valstybingumo dvasia („<…> w duchu Państwowości Polskiej“), tarp kitko, suorganizuojant liaudies suvažiavimus apskrityse, ir todėl ragino teikti organizacijai ir jos veikėjams visapusišką paramą. Tuoj pat buvo persekioti lietuviai dvasininkai, aktyvesni kaimiečiai ir inteligentai. Žr. Rukša, A. Kovos dėl Lietuvos…, op. cit., t. II, p. 242–243.

^[7]    Šiame straipsnyje dėl jo apimties nesigiliname į „federalistų“ šalininkų linijos vidinį varijavimą, kuris kartais peraugdavo, kad politinių oponentų (endekų) linija būtų įgyvendinama. Legenda apie J. Pilsudskiui besąlygiškai paklusnius federalistus buvo kuriama dar jam valdant valstybiniu lygmeniu, nors dar stiprus buvo oponavimas iš endekų pusės ir, ypač valstybės pirmoje atkūrimo atkarpoje, Pilsudskio politinė lyderystė pakibdavo ant plauko. Oponavimo Pilsudskio Rytų politikai faktų randame ir Lenkijos kariuomenės vyriausioje vadovybėje. Po Antrojo pasaulinio karo ir vadinamojoje Liaudies Lenkijos Respublikoje atminimas apie J. Pilsudskį buvo trinamas iš viešosios erdvės. Lenkijai atkūrus nepriklausomybę, Pilsudskis tapo kone kultine asmenybe. Objektyvų Pilsudskio šalininkų varijavimo vaizdą pristatė: Gierowska-Kałłaur, J. 2003. Zarząd Cywilny Ziem Wschodnich (19 lutego 1919 r. – 9 września 1920 r.), Warszawa, Neriton. Beje, negalime atmesti prielaidos, kad kai kurie veiksmai, prieštaraujantys Pilsudskio deklaracijoms, buvo su jo paskirtais Vilniuje pareigūnais (žr. nuoroda aukščiau) suderinti, ar bent Pilsudskis jiems neprieštaravo.

(Bus daugiau)

Terra Jatwezenorum, XII t. 2 d.