B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (V)

Lietuvių delegaciją sudarė Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis (atstovavo vyriausybei), fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: delegacijos vadovas – Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Miečislavas Mackievičius (Mieczysław Mackiewicz) ir rotmistras Adamas Romeris (Adam Romer), Užsienio reikalų ministerijos atstovai J. Lukasievičius (Juliusz Łukasiewicz) ir Vaclavas Pšesmickis (Wacław Przesmycki). Posėdžiuose be balso teisės (su pertraukomis) dalyvavo Antantės šalių atstovai: JAV atstovas Baltijos šalims M. Kelis (Kelly), Didžiosios Britanijos atstovai majoras Delajis (Dellahye) ir karo misijos viršininkas Lietuvoje majoras Paditeris (Padgitteris), Italijos karo misijos viršininkas Lietuvoje kapitonas Humbertas Sala. Nuo spalio 4 d. prisijungė Tautų Sąjungos Karinės priežiūros komisijos nariai, vadovaujami prancūzų pulkininko Augusto Čardignio (Chardigny), ir karininkai: anglų majoras Kynas (Keenen), italų plk. Bergeras, ispanų plk. Hersas (Herce), japonų kapitonas Janamakis (Yanamaki) ir sekretorius Lasičius (Lassicz) iš Serbijos^[1]. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp „remiančiųjų“ Lenkijos derybininkus buvo jau anksčiau čia atvykęs žvalgybos karininkas, vienas iš Seinų okupavimo rengėjų Tadeušas Katelbachas (Tadeusz Katelbach), ir Vaclavas Koščialkovskis (Wacław Kościałkowski) – turto Alnuose valdytojas, asmeniškai suinteresuotas, kad Seinų kraštas priklausytų Lenkijai^[2].

J. Pilsudskis rugsėjo pabaigoje Balstogėje aptarė su užsienio reikalų ministru E. Sapieha derybų klausimus ir taktiką. Rugsėjo 28 d. laiške M. Mackievičiui, atstovaujančiam Lenkijos vyriausiajai kariuomenės vadovybei, surašė derybų direktyvas^[3]. Lenkų delegacija laikėsi tų nurodymų. Pirmą derybų dieną, rugsėjo 30 d., buvo aptartas paliaubų klausimas. Lietuvių pusė siekė susitarimų, kurie užtikrintų Lietuvai jos teritorijos Vilniaus kryptimi apsaugą. Lenkijos atstovai priėmė delsimo būdą, reikšdami lietuviams priekaištus dėl praeities įvykių. Vėliau buvo nagrinėjamas skiriamosios linijos dešiniajame Nemuno krante nustatymo klausimas. Buvo diplomatine ir karine prasme susikirsta dėl Varėnos geležinkelio mazgo, kurį spalio 3 d. (taigi jau vykstant deryboms Suvalkuose) lenkai okupavo. Valdant Varėnos stotį, buvo galimybė lietuviams greitai permesti savo dalinius iš Suvalkijos link Vilniaus.

Varėnos priklausymo ir Lietuvos bei Lenkijos ginkluotąsias pajėgas skiriančios demarkacijos linijos nustatymas tapo Suvalkų derybų ašimi. Lietuviai siekė laimėti savo demarkacijos linijos pasirinkimą: kairėje Nemuno pusėje – gruodžio 8 d. linija, dešinėje pusėje – nuo dvarelio Uciecha, geležinkelio tiltu per Ūlos upę–Bastūnų stotį–Dieveniškes–Graužiškes–Ašmeną–Žiupronis–Ižą. Su šia linija teritorija buvo susiaurinta per 40–60 km lyginant su liepos 12 d. sutarties su Sovietine Rusija teritorija, tačiau iš pietų ir rytų pusės juosė Vilnių 50–80 km atstumu nuo sostinės. Susidarė įspūdis, kad Vilnius paliekamas lietuvių pusėje. Lenkai, vilkindami derybas, paprašė laiko papildomoms instrukcijoms gauti. Lietuvos vyriausybė, matydama, jog lenkai telkia pajėgas Lydos apylinkėse, kas sudarė pavojų Vilniui, savo derybininkams patarė protestuoti, bet, atsižvelgiant į Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos laikyseną, galų gale sutikti su lenkų siūloma atsiribojimo linija, neperžengiančia Bastūnų^[4]. Dėl Varėnos lenkams nenusileidus, o Kontrolės komisijai įsitikinus, kad lenkų iš čia neišprašys, lietuviams ji siūlė nusileisti. Varėna (geležinkelis ir stotis) liko lenkų rankose su tam tikromis lietuvių išreikštomis sąlygomis. Lenkai sutiko demarkacijos liniją pratęsti tik iki Bastūnų.

Okupuota Varėna – ženklas, kodėl demarkacijos linija apsiriboja Bastūnais ir kodėl vilkinamos derybos. Lietuvos vyriausybė dar turėjo vilties, kad Tautų Sąjunga bus pajėgi sustabdyti lenkus, besiveržiančius gilyn į Lietuvą. Tautų Sąjungos Kontrolės komisija spalio 5 d. ėmėsi sudaryti paliaubas Varėnoje. Apskritai, J. Pilsudskis nenorėjo, kad Tautų Sąjungos komisija atsirastų Suvalkuose. Vis dėlto lietuviams komisijos buvimas suteikė daugiau pasitikėjimo, taip padėtis tapo stabilesnė, delegacijos buvo labiau įpareigotos. Ir vargu, ar komisijai nedalyvaujant būtų pasiekta derybų pabaiga^[5].

Spalio 6 dieną atnaujintose derybose buvo deramasi dėl to, kad demarkacijos linija būtų toliau pratęsta į rytus nuo Bastūnų. Lenkai pasiūlė tą klausimą svarstyti lietuvių–lenkų derybose Rygoje. Buvo jaučiamas jų tikslas vilkinti derybas. Vis dėlto jau lietuviams spaudžiant, Tautų Sąjungos akivaizdoje, susitarta dėl redakcinės komisijos sutarties projektui paruošti. Kitą dieną, jau be Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos (išvyko į Varėną), buvo suredaguota sutartis. Abi delegacijos, gavusios savo vadovybių sutikimus (lenkai – J. Pilsudskio), sutarties tekstus pasirašė 1920 m. spalio 7 d. 24 valandą. Kiek anksčiau Lenkijos pusė pateikė pareiškimą, kuriuo pranešama, kad Lietuvos valdžia įsipareigojo neleisti sovietų kariuomenės dalims nesilaikyti neutralumo teritorijoje, pagal nurodytą demarkacijos liniją priklausančioje lietuviams, atkarpoje, kurioje Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės pasirašė paliaubas. To susitarimo nesilaikymas reikš, kad sulaužomos visos pasirašyti parengtos sutarties nuostatos^[6]. Lietuvos delegacija savo pareiškime jau spalio 8 d. užtikrino, jog perduos savo vyriausybei lenkų pasiūlymus dėl asmenų, kurie pabėgo į Lenkiją, repatriacijos. Buvo pasirašyti protokolai, apsikeista derybų metu pateiktais pareiškimais ir spalio 8 d. konferencija baigta. Sutartis susidėjo iš penkių straipsnių: „Apie demarkacijos liniją“, „Dėl karo veiksmų nutraukimo“, „Dėl Varėnos stoties“, „Dėl pasikeitimo karo belaisviais“, „Dėl sutarties termino“. Sutarties galiojimas numatytas nuo 1920 m. spalio 10 d. 12 val.

Nužymėta demarkacijos linija, „nekeičianti nė vienos iš susitariančių šalių teritorinių teisių“. Tai, kad ji nuvesta iki Bastūnų (tie paliekami lenkų pusėje), pasak P. Losovskio, neabejotinai reiškė, kad Vilnius paliekamas lietuvių pusėje^[7].

Pabrėžtina, kad Tautų Sąjungos Kontrolės komisija, spalio 8 d. grįžusi iš Varėnos, kur tikrino vietos padėtį, J. Lukasievičiui įteikė komisijos paruoštą rezoliuciją. Jos turinys buvo lenkams nenaudingas. Joje tvirtinama, kad lenkų–rusų karas nesudaro, kaip matyti, kliūčių tęsti demarkacijos liniją į rytus nuo Bastūnų. Jokio sovietinių ir lietuvių dalinių susimaišymo nerasta. Aptiktos nedidelės lietuvių pajėgos nesudaro grėsmės kairiajam lenkų flangui. Komisija kreipiasi į lenkų delegaciją, kad kuo skubiau pradėtų derybas su lietuviais dėl to, kad būtų pratęsta demarkacijos linija. Į tai, kad J. Lukasievičius prieštaravo dėl vienašališkų lietuvių šaltiniais paremtų žinių, komisijos pirmininkas Čardignis (Chardigny) griežtai atsakė, jog pasitiki šiomis žiniomis ir nemato reikalo tyrinėti praeities faktų. Gen. Katchė įteikė J. Lukasievičiui deklaraciją dėl lenkų dalinių puolamų lietuvių vietos Eišiškių–Bastūnų linijoje ir teritorijos Gerviškės–Benekainys užėmimo^[8]. Tokiais nerimą keliančiais įvykiais baigėsi Suvalkų derybos. Tuo metu, spalio 8 d. ryte, jau anksčiau čia sutrauktos, generolo L. Želigovskio vadovaujamos lenkų pajėgos judėjo Vilniaus link.

Dar vykstant Suvalkų deryboms, Rygoje spalio 5 d. tarp lenkų ir sovietų pasiektas susitarimas: Lenkija išsireikalavo sau koridoriaus su Latvija (vadinamojo Vilniaus koridoriaus), taip atkirsdama Lietuvą nuo Sovietų Rusijos, o tai lėmė, kad Lietuva pateko į Lenkijos įtakos sritį. Apie tai spalio 6 d. telegrafavo Lietuvos atstovas Rygoje, ragindamas gelbėti padėtį per Tautų Sąjungą^[9]. Sovietai, sutikdami su Lenkijos reikalavimais, atrodo, „nubaudė“ Lietuvą už jos gan tvirtą laikyseną Sovietų Rusijos–Lenkijos kare.

^[1]    Radziwonowicz, T. „Polsko-litewskie rokowania w Suwałkach (30 września – 8 października 1920 r.“, In: Suvalkų sutartis…, op. cit., p. 19–25.

^[2]  Katelbach, T. Spowiedź pokolenia…, op. cit., p. 105.

^[3]    Radziwonowicz, T. Polsko…, op. cit., p. 18–20.

^[4]    Matyt, tam įtakos turėjo ir bene spalio 2 dieną K. Žuką pasiekusi žinutė apie J. Pilsudskio ruošiamą Vilniaus puolimą, iš kito šaltinio tatai sužinojo ir B. Balutis. Žr. Žukas, K. 1992. Žvilgsnis į praeitį. Žmogaus ir kario atsiminimai. Medžiaga istorikams, antras leidimas, Vilnius, p. 213. Tas pats šaltinis, ko gero, anksčiau jau buvo informavęs Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, ir iš čia buvo duota instrukcija Lietuvos derybininkams Suvalkuose dėl lanksčios laikysenos. Plg. Laurinavičius, Č. Probleminiai Lietuvos…, op. cit., p. 68.

^[5]    Laurinavičius, Č. Probleminiai Lietuvos…, p. 69–70.

^[6]    Radziwonowicz, T. Lenkijos ir Lietuvos…, op. cit., p. 36.

^[7]  Łossowski, P. Stosunki polsko…, op. cit., p. 285. Tokią interpretaciją naudojo lenkai, pateisindami „maištą“, ja pasinaudojo lietuviai, kad sustiprintų moralinę lenkų atsakomybę už Suvalkų sutarties sulaužymą.

^[8] Łossowski, P. Stosunki polsko…, op. cit., p. 286; Rukša, A. Kovos dėl Lietuvos…, op. cit., t. III, p. 236.

^[9] Laurinavičius, Č. Probleminiai..., op. cit., p. 70.

(Bus daugiau)

Terra Jatwezenorum, XII t. 2 d.