Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vadai

Septintasis, paskutinysis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys gimė 1921 m. Giraitiškės-Žiūkų kaime (netoli Prienų) ūkininkų šeimoje. Šaltiniuose apie šio vado vaikystę, ankstyvą jaunystę – asmenybės kūrimosi laikotarpį – žinių nepavyko rasti, kaip ir tikslios jo gimimo datos. Tikėtina, kad baigė greta esančio Naravų kaimo pradžios mokyklą ir daugiau nesimokė, nes gimnazijoje mokslas buvo mokamas, o motina neturėjo lėšų tolesniam sūnaus lavinimui. Paaugęs, kaip ir visi to meto kaimo vaikai, greitai ėmėsi ūkio darbų, vėliau ėjo uždarbiauti pas svetimus. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, gyveno netoli Balbieriškio esančiame Žiegždrių kaime. Į partizaninę kovą Vincas Daunoras įsitraukė 1944 metais, o nuo 1945 m. pabaigos jis tapo Vaidoto grupės, veikusios Balbieriškio miške, nariu, slapyvardžiu Kelmas. Tai buvo Kazimiero Degučio-Raginio grupė, kurioje laisvės kovotojo kelią panašiu laiku pradėjo ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Vėliau Vincas Daunoras-Kelmas vadovavo šios grupės vienam iš būrių, o 1949 m. rudenį tapo ir iki 1951 metų spalio mėn. buvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės vadu. 1950 m. rugsėjo 5–6 d. Vaidoto grupės veikimo teritorijoje vyko Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovybės susirinkimas, o 1951 m. pavasarį šiose vietose buvo įsikūręs ir LLKS tarybos narys Sergijus Staniškis-Litas bei LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Lukša-Skirmantas.

Nemunas ties Balbieriškiu

1951 m. rugsėjo 27 d. žuvus Dainavos apygardos partizanų vadui Juozui Gegužiui-Diemedžiui, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis 1951 metų spalio viduryje pavedė V. Daunorui-Unguriui laikinai eiti Dainavos apygardos vado pareigas. Vėliau tais pačiais metais jis buvo paskirtas ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadu, kai žuvo ankstesnis jos vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, Tautmylis.

1951–1952 m. Dainavos apygardoje žuvo arba pateko į nelaisvę labai daug laisvės kovotojų. 1952 m. prieš Dainavos apygardos vadą Vincą Daunorą-Ungurį buvo surengta provokacija, pasitelkus agentą smogiką, saugumo užverbuotą buvusį partizaną Petrą Luizą-Šerną. Šiam priešų sumanymui nepavykus, pinklės rezgamos toliau. Laisvės kovų tyrinėtoja Rūta Trimonienė rašo: „1952 m. gegužės mėn. sovietinis saugumas įkūrė legendinį Dainavos apygardos štabą, inscenizuodamas Dainavos apygardos Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių vadų sąskrydį, kuriame dalyvavo saugumiečių suimti partizanų vadai, jų agentai. Šiame sąskrydyje paskelbta, kad V. Daunoras-Ungurys atleidžiamas iš užimamų pareigų ir jo vieton skiriamas Juozas Karpavičius-Medelis. Protokolai buvo nusiųsti Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadui S. Staniškiui-Vilčiai ir laikinai einančiam Dainavos apygardos vado pareigas V. Daunorui-Unguriui. Provokacija buvo sėkminga. 1952 metų rugpjūčio mėn. S. Staniškis-Viltis šį paskyrimą patvirtino. Taip nustojo egzistuoti Dainavos apygardos vadovybė“. Beje, Medelis į nelaisvę pateko likęs vienintelis gyvas, kai žuvo Dainavos apygardos vadas J. Gegužis-Diemedis ir drauge Šarūno rinktinės štabo nariai. Sovietiniai saugumiečiai sugebėjo priversti Medelį tapti agentu smogiku, dėl jo kaltės žuvo ne mažiau kaip 10 partizanų, o vienas iš jų – paskutinis Šarūno rinktinės vadas Alfonsas Petruškevičius-Rimvydas.

Dainavos apygardoje likę du tikrieji laisvės kovos vadai Sergijus Staniškis-Viltis, Litas bei Vincas Daunoras-Ungurys dar kurį laiką vadovavo Dzūkų rinktinei, bet ir čia kovotojų sparčiai mažėjo. Truputis žinių apie paskutinįjį Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadą, LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoją Sergijų Staniškį-Litą. Jis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Geležinių kaime (netoli Marijampolės). Tėvai buvo turtingi ūkininkai ir galėjo sūnų išleisti į mokslus. Sergijus Staniškis baigė Marijampolės gimnaziją, po to Kauno karo mokyklą. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. Iki pirmosios sovietinės okupacijos buvo Lietuvos kariuomenės kadrinis kariškis. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Ten sutelkė to krašto Lietuvos partizanus, 1945 m. vasarą jiems vadovavo Palių kautynėse. 1946 m. susitarus Tauro bei Dainavos apygardų vadams ir įsteigus Pietų Lietuvos partizanų (PLP) sritį, S. Staniškis-Antanaitis 1946 m. balandį paskirtas į šios srities štabą. 1947 m. rugsėjį paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku, o gruodį – Dzūkų rinktinės vadu.

1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyriausiąją vadovybę. 1950 m. sausio 19 d. iš Adolfo Ramanausko-Vanago perėmė Pietų Lietuvos partizanų (Nemuno) srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties. Nors ir sunkiai, tačiau iki 1952 m. vasaros padėtį srityje dar valdė. Per Tauro apygardą palaikė ryšius su Jūros srities vadovybe Žemaitijoje, gaudavo korespondenciją iš LLKS vadovybės, tačiau dėl sovietinio saugumo provokacijų ryšiai nutrūko. 1953 m. vasario 3 d. buvęs Dainavos apygardos štabo pareigūnas Albinas Stanaitis-Briedis, suimtas ir palaužtas tapo agentu Teisučiu ir atvedė MGB pajėgas prie S. Staniškio-Lito bunkerio Prienų šile netoli Naravų kaimo. Saugumiečiams pareikalavus pasiduoti, vadas sunaikino visus dokumentus ir nusišovė. Žuvusiojo kūnas buvo nuvežtas į Kauno MGB, iš abiejų pusių apstoję prie sienos atremtą auką, nuotraukoje įsiamžino čekistinės operacijos dalyviai, tarp jų ir buvęs bendražygis, išdavęs vado bunkerį.

Vincui Daunorui-Unguriui buvo skirta ne tik paskutiniojo Dainavos apygardos vado, bet ir paskutinio apygardos laisvės kovotojo dalia. Jis suprato savo užduotį – išsaugoti ateinančioms kartoms laisvės kovų archyvą ir tą sumaniai padarė, paslėpdamas dokumentus Birštono apylinkėse.

KGB archyve surastame dokumente apie paskutiniųjų Dainavos apygardos partizanų – Vinco Daunoro-Ungurio ir jo bendražygio Jurgio Palionio-Dobilo žūtį rašoma:

Arch. Nr. 7518 (ag. byla „Travlenyje“), 1. 106

1030

23/ VIII-54 KGB PRIE LTSR /CM/ PIRMININKUI

PULKININKUI drg. LIAUDIS Vilnius

SPECPRANEŠIMAS

Šių metų rugpjūčio 13 d. man patikėto aparato oper. įgaliotiniui l-tui RASIMAVIČIUI daviau užduotį įeiti į banditų „Ungurio“ ir „Dobilo“ veiklos rajoną ir susitikti su agentu „Boevoi“ ir kita agentūra.

Apie 16 val. Rasimavičius su dviem liaudies gynėjais atvyko į sutartą vietą, agento ten nebuvo, o po kelių minučių „Boevoi“ ant dviračio pavijo grupę ir pranešė, kad banditai „Ungurys“ ir „Dobilas“ šiuo metu yra Naudžiūnų gyventojos Monikos Milašauskienės, gimusios 1915 m. sodyboje. Rasimavičius grupei, susidedančiai iš trijų žmonių, priėmė sprendimą apsupti Milašauskienės sodybą, tuo pat metu vairuotoją Maksiutą pasiuntė atsiųsti jam pastiprinimą.

Milašauskienės sodybos apsupties metu, apie 17 val. leitenantas Rasimavičius, būrio vadas Šlamiškis ir gynėjas Barišauskas, tuo laiku iš sodybos tvarto atsišaudydami link griovio pusės išbėgo du banditai.

Sekant banditus, vienas iš jų „Dobilas“ maždaug už 100 metrų nuo sodybos buvo nušautas gynėjo Barišausko automato ugnimi. Kitas banditas „Ungurys“ iš nušauto „Dobilo“ bandė paimti ginklą, Rasimavičiaus atvira ugnimi buvo sužeistas ir pasislėpė krūmuose, toliau atsišaudydamas iš pistoleto.

Į Rasimavičiaus pasiūlymą pasiduoti gyvu „Ungurys“ atsakė necenzūriniais žodžiais ir kategoriškai atsisakė. Nematydamas galimybės „Ungurį“ paimti gyvą, pastarasis buvo likviduotas nutaikyta ugnimi.

Nušautieji buvo:

1. Banditas Vincas Daunoras, Marijos s., gim. 1921 m., LTSR Prienų raj., Geraitiškių km., buvęs nacionalistinėje gaujoje nuo 1944 m., paskutiniu metu buvo „Dainavos“ apygardos „Dzūkų“ rinktinės vadas, veikė slapyvardžiu „Kelmas“, „Ungurys“, „Vincas“.

2. Banditas Jurgis Palionis, Antano s., gim. 1914 m., gimęs ir gyvenęs LTSR Prienų raj., Matiešionių km., iš valstiečių vidutiniokų šeimos, nacionalistinėje gaujoje nuo 1952 m. vasario mėn., iki įstojimo į gaują buvo aktyvus banditų ryšininkas ir „Ungurio“ pagalbininkas, gaujoje ėjo ūkio dalies viršininko pareigas, veikė slapyvardžiu „Dobilas“.

Po operacijos įvykdymo iš nušautųjų buvo paimta du užsieninės markės pistoletai ir 30 šovinių, dvi granatos, binoklis, portatyvinė rašymo mašinėlė ir įvairi banditų susirašinėjimo medžiaga.“

Paskaičius šį dokumentą, šypseną kelia saugumiečių pastebėjimas, jog į pasiūlymą pasiduoti, jiems buvo atsakyta necenzūriniais žodžiais. Dievas matė ir girdėjo, kokiais veiksmais ir žodžiais jie apdorodavo patekusius gyvus į jų rankas laisvės kovotojus… Kaip pažymėjo viename susitikime gyvi išlikę Tauro apygardos partizanai, paskaičius archyvinę medžiagą, išaiškėja, jog vyko tikra „Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio, Dainavos apygardos ir Dzūkų rinktinės vado, „medžioklė“. 1954 metais Ungurio paieškoms saugumo nurodymu paskirtas dvidešimties agentų būrys: Svajūnas – Albinas Nedzinskas (buvęs partizanas Jovaras), Vacys – Algirdas Šermukšnis (buvęs partizanas Žilvinas), Variagas – Albinas Valeras Bieliūnas (buvęs partizanas Kabelis), Teisutis – Albinas Stanaitis (buvęs partizanas Briedis), Tikutis – Jonas Šalčius (buvęs partizanas Šermukšnis), agentai: Panaktinis – Klemensas Stanaitis, Akmur – Juozas Vizbaras, kitų agentų žinomi vien slapyvardžiai: Eglis, Girėnas, Ona, Osenj, Lesnik, Aš, Vanagas, Rūta, Alytus, Rožė, Ania, Login… ir visa virtinė informatorių.“

Kaip prisimena tuo metu netoli Prienų gyvenusi Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė, žuvusių Dobilo ir Ungurio kūnų saugumiečiai į Kauną nevežė, niekino Prienuose ant grindinio, paskui užkasė netoliese esančio Šauliškių kaimo žvyrduobėse. Po metų abiejų partizanų artimieji sužinojo tą vietą ir palaikus palaidojo kapinėse. Jurgis Palionis-Dobilas atgulė Nemajūnų kapinaitėse. Vincą Daunorą-Ungurį slapčia senosiose Prienų kapinėse laidojo motina, prisiminimų autorė G. Starkauskaitė ir jos mama. Tačiau sovietinė valdžia po kurio laiko nutarė sumažinti senąsias Prienų kapines ir įsakė iš dalies kapinių teritorijos persilaidoti artimųjų palaikus į naująsias kapines. Vincą Daunorą-Ungurį į naująsias Prienų kapines perlaidojo žmona Aldona Danė Mankauskaitė, drauge perkeldama ir kitų savo artimųjų palaikus. Vincas ir Aldona susituokė Alytaus bažnyčioje 1951 metais. Tai buvo slepiama visą sovietmetį. Jai pačiai irgi teko slapstytis, nebeliko galimybės dirbti mėgstamą mokytojos darbą. Vis dėlto Aldona Mankauskaitė-Daunorienė sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, jai buvo suteiktas laisvės kovotojų ryšininkės statusas. Naujosiose Prienų kapinėse ji ilsisi šalia savo mylimo vyro Vinco Daunoro.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aukštai buvo įvertinti ir paskutiniųjų Dainavos apygardoje veikusių partizanų nuopelnai. Sergijui Staniškiui-Antanaičiui, Litui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu ir jam suteiktas pulkininko laipsnis. Žūties vietoje pastatytas paminklas, ant Prienų krašto muziejaus fasado yra atidengta jam skirta memorialinė lenta, o Kaune yra gatvė, pavadinta Sergijaus Staniškio-Lito vardu.

Vinco Daunoro-Ungurio bei Jurgio Palionio-Dobilo žūties vietoje Naudžiūnų kaime buvo pastatytas kryžius. Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio vardas yra įamžintas ir Birštone, Lietuvos laisvės kovotojams skirtame memoriale. Abiem kovotojams suteiktas kario savanorio statusas, 1999 m. krašto apsaugos ministro įsakymu Jurgiui Palioniui pripažintas vyr. leitenanto laipsnis, o Vincui Daunorui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis. 1999 m. gegužės 19 d. Vincas Daunoras apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu. Pagal V. Daunoro-Ungurio bunkerio laikytojo ir rėmėjo Antano Kalesinsko-Savalkiečio prisiminimus buvo surasti Birštono apylinkėse paslėpti Dzūkų rinktinės archyvai, kurie išspausdinti „Laisvės kovų archyve“ 1992 metais. Dviem autentiškais dokumentais tegul bus ir pabaigtas šis pasakojimas apie paskutiniuosius Dainavos apygardos partizanus ir vadą Vincą Daunorą-Ungurį.

Nr. 7

Kautynių aprašymas

1951 m……………..mėn. 13 d. apsistojus partizanams Žaibui ir Džiu(gui pas pi)lietį /M/ Mociškėnų km. Miroslavo val. Jiems bū(nant pa)stovyje anksti ryt, šeimininkas praneša, kad ateina (MVD-istai. At)si-traukimas buvo neįmanomas.

Atėję (MVD-istai) tuojau apsupo trobą. Įėję į prieangį ėmė………. ……….į lubas. Bebadant durtuvas atsimušė į prt………..MVD-istai sujautę durtuvo atsimušimą paleido………………….į tą vietą, kur buvo pasislėpęs prt. Žaibas ………………..MVD-istai pamatė kraują trykštant pro lubas. Bet jie nežinojo ką ten nušovė, ar civilį žmogų, ar ginkluotą. O ant stubos lipti bijojo. Tuomet pasigavę civilį žmogų varė ant stubos, kad nuimtų ką nušovė.

Žmogelis užlipęs ant stubos, pažėrė šiaudus ir pamatė negyvą part. Žaibą, net nušalo. Paėmė jį už rankos ir nuleido žemėje. Jau buvo bepradėjęs lipti nuo stubos, bet MVD-istai liepė ieškoti, ar nėra daugiau. Jis beklupinėdamas pamatė dar vieną partizaną laikantį pistoletą rankoje. Jis nė nepasijuto, kaip nusirito nuo stubos.

Partizanas Džiugas iššokęs iš palėpio pradėjo šaudyti nuo stubos į kambarį, kur buvo susirinkę MVD-tų būrys ir žiūrėjo ………………ito partizano Žaibo. MVD-istai nešdamies priedanga pa…………..mi išbėgo lauk. Dėl to iš ………………..sveika……………………………. partizanas Džiugas …………kęs……………………………………..rus neduodamas MVD-istams užimti geresnės pozicijos. Šaudy…………………………met partizanas Džiugas nušovė prieš duris gulintį prie kulkosvaidžio MVD-tą ir vieną sužeidė. Vėliau įbėgęs į kitą (kambarį), pamatė atbėgantį vieną MVD-tą, laikantį rankoje (pistoletą. Parti)zanas Džiugas išdūręs šautuvo (vamzd)žiu lan(gą) šovė į jį. MVD-tui šūvis pateko į ranką, kurioje jis laikė (gra)natą, jis pargriuvo ant žemės laukinio žvėries (balsu) pradėjo šaukti: „jobtvaju mat, ranil menia!“

Keli MVD-tai pradėjo šliaužti prie sužeistojo, suteikti pagalbos. Partizanas Džiugas vėl pradėjo šaudyti į MVD-tus priversdamas juos sugulti ir pasinaudojęs proga iššliaužė iš kambario.

Partizaną D ž i u g ą MVD-tai pastebėjo jau tik toliau bėgantį, pastebėję šaudydami pradėjo vytis. Bet ir čia partizanas Džiugas stipriai atsišaudydamas pasitraukė laimingai, tik lengvai sužeistas į dešinę ausį. Bet jam labiau už viską širdį skaudėjo, kad amžinai teko skirtis nuo partizano Ž a i b o.

/parašas neįskaitomas/’

Redakcijos komentaras:

Žaibas — nenustatytas. Džiugas — Česlovas Vabuolas.

Parengė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė

Šaltiniai:

Kazimieras Dobkevičius „Tarėsi Tauro apygardos partizanai“;

Vytautas Juodsnukis „Suvalkijos partizanų takais“, II d., Kaunas, 2011;

Laisvės kovų archyvas, 5 t., 1992;

Aras Lukšas „Sunaikinti, bet nepasidavę“;

Henrikas Rimkus „Vincas Daunoras“;

Vytautas Šeškevičius „Prisiminimai apie paskutinį Dainavos apygardos partizanų vadą Vincą Daunorą-Ungurį, Kelmą ir jo ryšininką Jurgį Palionį-Dobilą“;

Vytautas Šeškevičius „Jie kovojo už Lietuvos laisvę“;

„Tremtinys“, 2002-12-19  LGGTC naujienos;

Rūta Trimonienė „Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, Vincas“;

Visuotinė lietuvių enciklopedija.