A. Butkus: Tauta yra kalboje

Apie lietuvių ir latvių kalbas, jų savitumą ir svarbą, apie šiuolaikinės globalizacijos keliamus iššūkius šioms vienintelėms iki šių dienų išgyvenusioms kadai buvusios plačios baltų kalbų grupės narėms, Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas šnekina kalbininką, baltistą, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas” pirmininką prof. habil. dr. Alvydą Butkų.

– Gerbiamas Alvydai, kodėl pagrindiniu savo gyvenimo keliu pasirinkote kalbotyrą, baltistiką, o šiame kelyje ypatingą dėmesį skyrėte mūsų brolių latvių kalbai?

– Latvių kalbą norėjau išmokti dar paauglystėje. Mokyklines vasaras praleisdavau patėvio tėviškėje Biržų rajone netoli Latvijos sienos. Kaimynystėje buvo mano vienmetis, kurio močiutė buvo latvė. Toje šeimoje visi dažnokai šnekėdavo ir latviškai, tad mano ausį greit patraukė kalbų panašumas. Dar pastebėjau, kad kaimyno močiutė buvo kur kas labiau apsiskaičiusi nei jos vienmetės lietuvės, įsisegusios dažniausiai tik į savo maldaknyges.

Baigęs vidurinę, į aukštąsias studijas iškart nestojau, nes vedžiau, reikėjo dirbti. Ketinau stoti po metų, tad lankiau parengiamuosius kursus stojimui į Vilniaus universiteto Kauno vakarinį fakultetą (VU KVF). Buvau nusitaikęs į žurnalistiką. Bet viena kursų dėstytoja prasitarė, jog žurnalistai gauna bendrų paviršutiniškų žinių apie daug ką, o lituanistams yra dėstomi fundamentalūs dalykai, be to, dar ir lotynų bei latvių kalbos. Vertybės man apsivertė akimirksniu. Lituanistinių studijų metu mes klausėm ir baltų filologijos įvado. Suvokimas, kad iš gausios baltų šeimos likom tik mes su latviais paskatino latvių kalbos mokytis daugiau nei reikalavo programa. Vedė mintis, jog būtų gėda su etniniais broliais kalbėtis rusų, juo labiau tuometinių okupantų, kalba.

Didžiulis šuolis buvo stažuotė Latvijos universitete (LU) 1980 m. pavasarį. Tuo metu jau buvau VU KVF dėstytojas, o pagal tuometinę tvarką dėstytojams kas penkeri metai buvo privaloma stažuotė kitoje mokslo įstaigoje. Suprantama, Rygą ir Latvijos universitetą rinkausi neatsitiktinai – labai norėjau nušlifuoti savo šnekamąją latvių kalbą. Be to, rūpėjo pastudijuoti Latvijos istoriją, literatūrą, etnografiją. Dar vienas „be to“ – savo fakultete buvau subūręs studentų folklorinį ansamblį – norėjosi pasigilinti į latvių tautosaką, turėti draugų folkloristų Latvijoje, plačiau dalyvauti tame sąjūdyje, kuris buvo ir tam tikra prasme disidentinis.

Stažuotės rezultatai pranoko lūkesčius. Keturi nauji draugai – Albertas Sarkanis (Alberts Sarkanis), Valdis Muktupavelas (Valdis Muktupāvels), Martynas Boiko (Mārtiņš Boiko) ir Benedikta Mežalė (Benedikta Mežale) – man tapo kaip kertiniai akmenys, ant kurių stačiau savąją latvistiką. Visi keturi tuo metu buvo dar studentai. Mudu su Albertu mokėm vienas kitą gimtųjų kalbų – iš to vėliau Alberto iniciatyva susiklostė „Lietuvių-latvių kalbų vadovas“ – pasikalbėjimų knygelė, kurios pirmasis leidimas išėjo 1987 m., ketvirtasis – 2013 m. Valdis virtuoziškai grojo visais (!) liaudies instrumentais, buvo kelių folklorinių ansamblių dalyvis, Martynas ir Benedikta tuo metu vadovavo LU Filologijos fakulteto folkloriniam ansambliui.

Visi trys vaikinai keletą metų iš eilės dalyvavo mūsų rengtose vasaros ekspedicijose Kauno ir Jurbarko r., išmoko lietuviškai. Albertui Sarkaniui ateityje tai padėjo tapti diplomatu ir pirmuoju Latvijos Respublikos ambasadoriumi Lietuvoje, neapleidusiu ir kalbos mokslo (disertaciją iš dialektologijos 1993 m. apgynė Vilniaus universitete), Valdis Muktupavelas dabar yra LU profesorius, menotyros daktaras (1996), pasaulinio garso etnoinstrumentologas, o Martynas Boiko taip susižavėjo lietuvių sutartinėmis, kad, baigęs konservatorijoje studijas ir įstojęs į doktorantūrą, ėmėsi rašyti apie jas disertaciją, kurią 1995 m. apgynė Vokietijoje, Hamburge. Profesoriauja J. Vytuolo Latvijos muzikos akademijoje. Mūsų ekspedicijose dalyvavo ir A. Sarkanio kursiokė Ieva Viškerė-Uozuola (Ieva Višķere-Ozola). Dabar ji profesorė, Liepojos universiteto prorektorė.

Grįžęs savo studentams pasakiau: „Išvažiavau į Rygą kaip lietuvis, grįžau kaip baltas“. O kad gautųjų žinių nenešiočiau pats sau, 1990 m. išleidau knygą „Mūsų broliai latviai“. Kiek vėliau, 1995 m., išleidau papildytą jos laidą pavadinimu „Latviai“.

– Kuo svarbios pasaulio kultūrai, mokslui ir mums patiems mūsų baltų – lietuvių ir latvių kalbos?

– Pasaulis į mūsų kalbas atkreipė dėmesį XIX a., kai jo pradžioje atsirado istorinė lyginamoji kalbotyra ir kalbų panašumai pradėti aiškinti jų kilme iš buvusios bendros kalbos. Imta atkūrinėti išnykusias senesnes kalbų formas ir net pačią tų kalbų motiną, kurią kalbininkai pavadino indogermanų ar indoeuropiečių prokalbe, atsižvelgę į kraštines kalbų grupes: rytuose – indų, vakaruose – germanų. Kadangi germanų terminas yra dvireikšmis (juo vadinami ir vokiečiai, ir jiems giminiški anglai, danai, švedai, norvegai, islandai, olandai), įsigalėjo indoeuropiečių terminas.

Rekonstrukcijos netrukus leido pastebėti, kad jos sutampa ne tik su gerai pažįstamu Indijos liturginiu sanskritu, bet ir su dar gyvomis lietuvių bei latvių kalbomis, taip pat su mirusia, bet palikusia rašto paminklų prūsų kalba. Kalbininkus stebino ir džiugino tai, kad šiose kalbose mažai ką tereikia rekonstruoti, todėl nenuostabu, jog jas imta didžiai vertinti ir sykiu karštligiškai tyrinėti, užrašinėti jų duomenis, nes manyta, jog ypač lietuvių kalba Lietuvoje pasmerkta išnykti – visuomenė sparčiai slavėjo. Nuo tokios baigties, kaip žinom, mūsų kalbą išgelbėjo XIX a. antroje pusėje prasidėjęs tautinis atgimimas, savos inteligentijos atsiradimas ir galop 1918 m. atkurtas praeityje turėtas valstybingumas, tik nauju Lietuvos Respublikos pavidalu.

Baltų kalbų archajiškumą lėmė tai, kad baltai buvo (ir yra) indoeuropiečių arealo pakraštyje – už jų į šiaurę yra finai. Pakraščiai visada kinta lėčiau, o tai, kas atsiduria viduryje, suverda labiau. Todėl visos pakraštinės kalbos ar jų tarmės, jei nėra veikiamos kitų kalbų, išlieka archajiškos. Tokios yra ne tik baltų kalbos, bet ir hindi, įskaitant sanskritą, o iš germanų archajiškiausia yra islandų kalba. Verta paminėti klasikinę lotynų bei senąją graikų kalbą, tačiau abi jos yra mirusios, o lietuvių ir latvių kalbų unikalumas yra dar ir tai, kad yra jomis šnekančios tautos.

Turime dar vieną turtą – geriau išlikusią senąją indoeuropietiškąją ikikrikščionišką etnokultūrą. Taip atsitiko ne dėl vėlyvo krikšto, tai mėgsta pabrėžti kai kurie istorikai, o dėl vėlyvo sukrikščionėjimo. Lietuviai ir latviai valstiečiai sukrikščionėjo, tiksliau sakant, buvo sukrikščioninti tik tada, kai čia atsirado tankus bažnyčių tinklas, o tai įvyko XVII-XVIII a. slenkstyje. Jėzuitų pastangos sunaikinti senojo tikėjimo fizinius atributus nelabai pasiteisino, nes dvasinio paveldo žmonių sąmonėje jie neįstengė sunaikinti.

Tad baltų kalbų ir tautosakos vertę bei reikšmę kalbotyrai ir kitiems mokslams pirmieji pastebėjo ir paskelbė ne lietuviai, o kitataučiai mokslininkai – vokiečiai, prancūzai, rusai, suomiai. Neužmirškim, jog Lietuvoje to padaryti nebuvo kam, nes savų profesionalių kalbininkų ar etnografų iki pat XIX a. pabaigos dar neturėjome. Dvasininkų A. Baranausko ir K. Jauniaus kalbiniai darbai buvo taikomieji ir į indoeuropeistiką nepretendavo.

Mums patiems mūsų kalbos – lietuvių ir latvių – svarbios tuo, kad jos stiprina mūsų tautinę tapatybę, mus pačius. Nes kiekviena kalba kuria ir savitą pasaulėvaizdį. Tarp kalbos ir aplinkos yra grįžtamasis ryšys – jis išsiplečia ir į tos pat tautos žmonių santykius, lemia ir bendrina požiūrius, nuostatas, vienija bendruomenę. Pasak etnolingvistų, tauta yra kalboje. Pasauliui mes įdomūs ne kaip anglakalbiai, rusakalbiai ar lenkakalbiai, bet būtent kaip lietuviškai kalbantys lietuviai ar latviškai kalbantys latviai. Angliškų dainų geriau už britus ar amerikiečius mes nepadainuosime, todėl pastangos juos vaidinti ar jiems prilygti atrodo paprasčiausiai juokingos. Ir ne tik iš šalies.

– Kaip ir kodėl nutiko, kad plačiausiose dabartinės Europos erdvėse plytėjęs baltų kultūros kontinentas tartum legendinė Atlantida nugrimzdo į nebūties vandenis palikdamas tik dvi baltų salas – Lietuvą ir Latviją?

– Čia lazda su dviem galais. Senasis baltų arealas, sprendžiant iš senųjų vandenvardžių, driekėsi nuo Baltijos jūros iki Maskvos bei Okos upių aukštupių ir sudarė apie 860 000 kv. km. Dabar jis susitraukęs iki 130 000 kv. km. Tiesą sakant, lietuvių ir latvių kalbų dabartinis plotas dar mažesnis negu mūsų abi valstybės, nes rytiniai šalių pakraščiai yra gerokai apslavėję, o Lietuvoje tas slavėjimas dar ir, deja, valdžios palaikomas. Slavų migracija į Dniepro aukštupį prasidėjo V-VI amžiuje – nuo tada prasidėjo lėtas Dniepro baltų nykimas. Kaip jie vadinosi, nėra žinoma. Slavų kronikose yra paminėti tik galindai, gyvenę Protvos upės baseine į vakarus nuo Maskvos. Tiesa, dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad minimos rytų slavų gentys krivičiai, dregovičiai bei kiti irgi buvę baltai, iš kurių slavai perėmę ir jų pavadinimus.

Vakarinėje ploto dalyje istorija klostėsi daug margiau. Dalis čia gyvenusių baltų ištirpo giminaičių etnose: pietinius kuršius, žiemgalius ir sėlius asimiliavome mes, lietuviai, šiaurinius – latviai (latgaliai). Šiaurinė jotvingių dalis tapo jau lietuviškais sūduviais (suvalkiečiais) ir dainaviais (dzūkais). Visa tai vyko jau II m. e. tūkstantmetyje, Lietuvos valstybingumo laikais. Tuo metu ėmė kauptis ir lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos pakitimai, pagal kurių sankaupas mes kalbos plotą suskirstom į tarmes, šnektas. Dalis tų pakitimų atsirado ir dėl asimiliuotų minėtųjų genčių kalbų įtakos, nes asimiliacija niekur nesibaigia be pėdsakų. Asimiliuoti rytų baltai, pavyzdžiui, juk irgi pakeitė tą rytų slavų kalbos dalį, kuri vėliau pavadinta rusų kalba: vadinamasis akavimas (charašo, malako), pleofonija (rus. полногласие: голова / глава, сторона / страна) dalies kalbininkų laikoma baltų substrato padariniu. Baltarusių kalba apskritai yra baltizuotas slavų kalbos variantas (terminas baltarusiai su tuo nesusijęs), nes čia baltai suslavėjo vėliausiai.

Situacija į šiaurę nuo Lietuvos irgi įdomi. XII a. pabaigoje į šiaurės baltų ir finų žemes atsibastė vokiečiai krikščionybės misionieriai. Kadangi krikštas jiems sekėsi sunkiai, nuspręsta griebtis jėgos ir smurto: 1202 m. buvo įkurtas Kalavijuočių ordinas, vyskupo pagalbininkas skinti kelią krikščionybei kalaviju, ietimi ir strėle. Lįsta ir į Lietuvą ir net ne krikšto, o plėšikavimo tikslais. Čia 1236 m. Saulės mūšiu kalavijuočiai gavo tokį atkirtį, kad nebesugebėjo atsigauti ir 1237 m. jų likučiai susijungė su Prūsijos kryžiuočiais. Naujoji kryžiuočių atšaka – Livonijos ordinas visą XIII amžių buvo priverstas permainingai kovoti su kuršiais, o ypač su žiemgaliais. Ši mūsų brolių kova varžė kryžiuočių pajėgas, leido Lietuvai toliau stiprėti ir išvengti didesnių bėdų iš išorės per vidaus krizę, susidariusią po Mindaugo mirties 1263 m. Sunkiausios kovos su kryžiuočiais Lietuvai prasidėjo maždaug nuo XIV a. vidurio, kai kryžiuočiai Prūsijoje ir ypač Livonijoje nuslopino vidaus karus. Krėvos aktas ir susidėjimas su lenkais Lietuvai buvo ne iš gero gyvenimo.

Savo ruožtu Lietuva, ypač jos vakarinė dalis Žemaitija, užtvėrė vokiečiams kelią, kuriuo jie būtų galėję prigabenti į latvių ir estų žemes aibes valstiečių kolonistų iš Vokietijos, Austrijos ir kitur, dėl ko vietinėms Livonijos tautoms būtų iškilęs asimiliacijos pavojus.

Bet paradoksas – latvius (ir gal net estus) nuo asimiliacijos išgelbėjo ne tik Lietuvos užtvara, tačiau ir… Livonijos kryžiuočiai, sulaikę Lietuvos sienų stūmimą į šiaurę. Jei ne jie, vietoje latvių dabar ko gero turėtume tarmiškai kalbančius lietuvius ir jau tada būtume likę vieninteliai baltai pasaulyje. Be brolių ir jų valstybės.

Prūsų likimas liūdnesnis. XIII amžiuje pavergti kryžiuočių, jie laikėsi iki XVII a. Iki tol, t. y. iki XVI a. dar galime skaičiuoti prūsų kalbos paminklus (rankraščius ir knygas), vėliau tai nutrūksta, nes prūsiškai leisti knygas nebelieka prasmės – vokiškai kalbančių kolonistų gausoje skirti dėmesį vokiškai suprantantiems prūsams nebeatrodė tikslinga.

Prūsų ir lietuvių giminaičiai jotvingiai istoriniais laikais tapo vokiečių, lenkų ir rusėnų taikiniu. Daugelis jotvingių buvo išnaikinti fiziškai dar XIII a. Dabar buvusioje jų žemėje kalbama slaviškai.

Tad baltų arealas traukėsi dėl dviejų priežasčių – dėl gausesnių kolonistų apsupties bei su ja susijusios asimiliacijos ir dėl kaimynų vykdytos agresijos. Svarbu pabrėžti, kad vakarinės arealo dalies viduryje buvusi Lietuva giminaičiams tapo ir prieglobsčio šalimi: čionai bėgo kovas pralaimėję prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, o dar anksčiau, I tūkstantmetyje vakarų kryptimi traukėsi ir dalis rytų baltų.

– Baltų kultūrai ir kalbai kadaise didelį, o gal net lemtingą poveikį darė germanų ir slavų kultūros? O kaip yra dabar globaliame pasaulyje – kokie poveikiai, grėsmės ir pavojai iškyla mūsų kalbai ir mūsų tautoms? Ką turėtume daryti, kad jų išvengtumėme?

– Pradžiai kelios mintys apie lietuvių kalbą. Dažnai girdime teigiant, jog lietuvių kalba yra seniausia Europoje, o egzaltuoti lietuviai romantikai dar sako, kad ir visame pasaulyje. Nei viena, nei kita nėra tiesa, nes lietuvių kalba nuo baltų prokalbės atsiskyrė maždaug III-IV a. Tiesa yra tai, kad dabar ji yra senoviškiausia iš visų GYVŲJŲ indoeuropiečių kalbų. Ne seniausia, o senoviškiausia, konservatyviausia, mažiausiai nutolusi nuo prokalbės, mažiausiai pakitusi. Be to, šis titulas lietuvių kalbai atiteko tik po sesės prūsų kalbos mirties – prūsų kalba buvo dar senoviškesnė už lietuvių.

Tapatinti lietuvių kalbą su indoeuropiečių ar baltų prokalbe irgi neišeina, nes, kad ir mažiau nei kitos, lietuvių kalba irgi keitėsi ir keičiasi. Iš akivaizdžių naujovių, kurių nebuvo vienoje ar kitoje prokalbėje, galima paminėti dvibalsio ie atsiradimą iš ei (deina > diena), balsio o virtimą uo (dona > duona), dabartinio balsio o atsiradimą iš ilgojo ā (brālis > brolis; tarmėse ā dar išlikęs kalbos arealo rytuose, o vakarinė dalis – žemaičiai – vietoje jo taria net dvibalsį uo), balsio ė kilmę iš prokalbės ilgojo balsio ē (senovišką tarimą tevas, bernuželis išlaikė tik rytų aukštaičių rytinis pakraštys, o žemaičiai čia turi ie), č, dž atsiradimą prieš užpakalinės eilės balsyną iš tj, dj junginių (jautis, jaučio; briedis, briedžio), trumpųjų e, a pailginimą po kirčiu (plg. seni namai, bet sẽnas nãmas; tarmėse po kirčiu pailginami ir i, u), atvirų tvirtapradžių galūnių sutrumpėjimą (plg. gerà, bet geróji < geráji; gerù, bet gerúoju), priebalsių minkštinimą prieš priešakinius balsius, an, en, in, un suvienbalsinimą galūnėse ir prieš nesprogstamuosius priebalsius (plg. prūsų galininką rankan ir lietuvių ranką; dalis žemaičių šiuos dvigarsius išlaikė nesuvienbalsintus).

Lietuviai „sugalvojo“ būtąjį dažninį laiką (tarmėse jis reiškiamas ir kitomis priemonėmis, ne tik su priesaga –dav-), kalboje (spėjama, kad dėl finų įtakos) buvo atsiradę ir išnyko pašalio vietininkai (miškiep ‘būti prie miško’, miškop ‘artėti prie miško’; plg. dar M. Mažvydo raštų (XVI a.) lietuvinykump, žemaičiump, jūsump, kop, tavęsp, vienop). Tik tarmėse užsiliko tokie archaizmai, kaip dviskaita (žemaičių ir kiek mažiau vakarų aukštaičių kauniškių), siekinys (kupiškėnų, anykštėnų, uteniškių), o einamojo vidaus vietininko formos laukan, miškan, laukuosna, miškuosna bendrinėje kalboje jau laikomos tik prieveiksmiais, kaip ir buvusio einamojo pašalio vietininko skeveldros rudeniop, galop, velniop, vakarop. Iš buvusio dvejopo (šakninio ir galūninio) kirčiavimo lietuvių kalboje atsirado ketveriopas, kiekvienam buvusiam variantui išsiskaidžius į du. Naujovių esama ir daugiau, čia jų suminėta tik keletas.

Iš tikrųjų lemtingą poveikį kai kurioms baltų kalboms padarė ne slavai ar germanai, o finai. Be to, įtaka paprastai būna abipusė. Ryšiai su rytų slavais prasidėjo tik nuo I tūkstantmečio antrosios pusės (su lenkais – nuo XIII a.), ryšiai su germanais – nuo vikingų laikų (IX-XI a.). Bet šiaurės baltų ryšiai su finais buvo itin glaudūs ir truko kelis tūkstantmečius iki tol. Baltai buvo indoeuropiečių šiaurinis avangardas, susidūręs, susilietęs ir persipynęs su finais. Dėl finų įtakos labai pakito kuršių, žiemgalių, sėlių ir vėliau latgalių kalbos. Jos modernėjo, sparčiau kito, labiau tolo nuo prokalbės. Finų kalbos turėjo ir tiesioginę įtaką (leksikos skoliniai, fiksuotas kirtis ir kt.), ir veikė kaip katalizatorius, skatinęs kalbų kitimą jų viduje. Lietuvių kalbą finų įtakos banga pasiekė jau silpdama ir daugeliu atvejų ne tiesiogiai, o per lietuvių asimiliuotas kuršių ir žiemgalių kalbas. Todėl vertinant lietuvių kalbą tarmių požiūriu, senoviškesnės atrodo pietinės tarmės (suvalkiečiai ir dzūkai), o einant į šiaurę, naujovių vis daugėja. Žemaičių tarmė, ypač jos šiaurinė patarmė, nepaisant joje esančių archaizmų, yra labiausiai pakitusi. Ne be pagrindo Kretingos ar Telšių krašto žemaičiai dabar patys gerai nežino, kas jie tokie – žemaičiai ar aplietuvinti kuršiai.

Kalbant apie germanų ir slavų kultūrų įtaką – taip, jos būta. Tačiau ji vėlesnė, trumpiau trukusi ir daugiau susijusi ne su etnine, o su krikščioniškąja ar pasaulietine kultūra. Akivaizdesni tos įtakos pavyzdžiai Latvijoje išryškėja, kai Kuršas, Žiemgala ir Vidžemė imama lyginti su Latgala. Pirmosios trys Latvijos sritys nuo XVI, o ypač nuo XVII a. buvo veikiamos liuteroniškos germanų (vokiečių, kiek mažiau švedų) kultūros, latgaliečiams likimas nuo 1561 m. lėmė gyventi katalikiškos lenkų kultūros šešėlyje. Būtent nuo XVI a. prasidėjo intensyvus valstiečių krikščioninimas, susipriešinus katalikybei su naująja protestantiškąja konfesija. Skyrėsi šių konfesijų nuostatos. Protestantai katechizaciją vykdė vietinėmis kalbomis, katalikams atrodė, jog krikščionybės prioritetas yra, jei ne lotynų, tai bent jau lenkų kalba, nevengiant, žinoma, raštų ir „mužikiška“ vietine kalba. Ūkininkavimo požiūriu prioritetai taip pat skyrėsi liuteroniškų sričių naudai.

Latviškų žemių prijungimas prie Rusijos – 1721 m. Vidžemės su Ryga, 1772 m. Latgalos, arba Lenkų Infliantų, 1795 m. Kuršo kunigaikštystės – šių skirtumų ne tik nesumažino, bet dargi padidino. 1817 ir 1819 m. Kuršo ir Vidžemės (Lifliandijos) gubernijose panaikinta baudžiava, Latgaloje (Vitebsko gubernija) ji panaikinta tik 1861 m. Protestantiškose gubernijose prasidėjusi pramonės revoliucija Latgalos (Vitebsko gubernijos) neužliejo. Be to, sulenkėję Latgalos vokiečių dvarininkai 1831 ir 1863 m. įsitraukė į lenkų sukilimus (Latvijos istoriografijoje vadinamus lenkų maištais). Po antrojo sukilimo Latgaloje buvo uždraustas latgalietiškas raštas „lenkiškais“ rašmenimis. Latgaliečių kultūrinis ir ekonominis atotrūkis nuo kitų latviškų sričių padidėjo neįtikėtinai. Gyventojų raštingumas liuteroniškose gubernijose siekė 90-95 proc., katalikiškose (Kauno, Vilniaus, Gardino gubernijose ir Vitebsko gubernijos vakarinėje dalyje – tik apie 50 proc.).

Pirmasis laikraštis latvių kalba „Latviešu Avīzes“ (‘latvių laikraščiai’) išėjo 1822 m. Jelgavoje vokiečių pastorių rūpesčiu. Latvių tautinį atgimimą 1855 m. pradėjo Dorpato (Tartu) universitete studijavę latviai studentai. Rygoje ir kitur jie sėkmingai ėmė skleisti latvių tautinę savimonę, didžiavimąsi latvių tautosaka, paprotynu, kalba. 1856 m. pradėtas leisti tautinės krypties laikraštis „Mājas Viesis“ (‘namų svečias’). 1862 m. latvių atgimimo iniciatoriai ėmėsi leisti laikraštį „Pēterburgas Avīzes“ (‘Peterburgo laikraščiai’), 1868 m. ėmė eiti dienraštis „Baltijas Vēstnesis“ (‘Baltijos žinianešys’). Iš Baltijos vokiečių nusižiūrėta ir perimta tautinių švenčių tradicija, eitynės su deglais, chorinis dainavimas ir chorų steigimas, dainų šventės. Pirmoji latvių visuotinė dainų šventė įvyko Rygoje 1873 m. Kūrėsi latvių dramos rateliai, leisti literatūros vertimai, originalioji grožinė literatūra. XIX a. viduryje ir antroje pusėje ėmė rastis latvių profesionalių dailininkų, taip pat latvių architektų, įsitraukusių į Rygos centro gatvių projektavimą.

Tuo pat metu Latgala (ir Lietuva) darėsi tokios, iš kurių, perfrazuojant V. Kudirką, reikėjo „tamsumas prašalinti“. Negana to, per katalikų bažnyčią imtasi polonizuoti vietinius gyventojus, atvirai skelbiant, jog katalikų dievas nesuprantąs maldų, jei jos skaitomos nelenkiškai. Šiuo požiūriu ypač nukentėjo Lietuva, pirmiausia Vilniaus gubernija. Prasidėjus lietuvių atgimimui ir ėmus reikalauti lietuviškų pamaldų bažnyčiose, lenkai, išgirdę lietuviškai giedant, sukeldavę muštynes net bažnyčiose. Latviams tokie Lietuvoje dėjęsi dalykai yra sunkiai suprantami ir net neįtikėtini.

Latgalos situacija buvo kiek kitokia dėl to, kad čia dirbo daug lietuvių kunigų, bažnyčios hierarchų lenkų paskirti į nelietuviškas parapijas, nes į lietuviškas tada buvo stengtasi skirti kunigus lenkus. 1917 m. duomenimis, iš 123 Latvijoje dirbusių katalikų kunigų 76 buvo lietuviai, 30 latvių ir tik 17 lenkų. Latgaliečiams tai išėjo tik į naudą, nes, skirtingai nuo lenkų, lietuviai kunigai Latgaloje pamaldas laikė ir su parapijiečiais bendravo dažniausiai latgaliečių tarme, tęsdami ir stiprindami šios tarmės literatūrinę atmainą Latvijos katalikiškoje konfesijoje. Retas kuris iš lietuvių kunigų buvo polonofilas.

Štai jums ir skirtumai.

– Argi būdami vieninteliai pasaulyje didžios baltų kultūros paveldėtojai ir tęsėjai neturėtumėme vienyti atskirai paėmus menkas mūsų jėgas į vieną lietuvių ir latvių telkinį mokslo, kultūros o gal net politikos srityse? Kodėl mes tokie nevieningi? Ar matote galimybių ir būdų galinčių iš esmės pakeisti šią padėtį?

– Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, t. y. 1918-1940 m., tos vienybės matėsi daugiau. Bent jau visuomenės mastu, ne politiniu. Aktyviai veikė Latvių-lietuvių vienybės draugija Latvijoje ir Lietuvių-latvių vienybės draugija Lietuvoje. Abiejų draugijų veikloje dalyvavo garsūs to meto visuomenės veikėjai, literatai, menininkai. Draugijos rengdavo suvažiavimus, kurių nutarimus siųsdavo šalių vyriausybėms. Glaudžiai bendradarbiavo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitetas ir Latvijos universitetas. Latvių šiltą baltišką nuostatą mūsų atžvilgiu puikiai iliustruoja latvių studentų 1932 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo universitetui dovanota bronzinė plokštė su užrašu „Mūs vieno kopējs gars un vienas asinis. Latvijas studenti“ (‘Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas. Latvijos studentai’).

Tačiau bendradarbiauti ir tuometinei valdžiai trukdė Lenkijos įvarytas pleištas – pietryčių Lietuvos okupacija. Latvija buvo priversta politiškai laviruoti tarp etninės sesės Lietuvos ir strateginės partnerės Lenkijos. (Beje, Latvijos draugystė su Lenkija buvo ir trapi, ir atsargi, nes Lenkija nesivaržė šokdinti ir jos – priekaištavo dėl žemės reformos ir „nuskriaustų“ lenkų dvarponių Latgaloje, reikalavo išskirtinio lenkų švietimo. Būta net teritorinių pretenzijų – reikalauta šešių „lenkiškų“ apylinkių į pietus nuo Daugpilio, įskaitant ir Gryvą, Daugpilio priemiestį.)

1934 m. buvo įkurta Baltijos Antantė – Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatinė sąjunga, kurios tikslas buvo derinti bendrą užsienio politiką, teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Pakaitomis Taline, Rygoje ir Kaune buvo rengiamos konferencijos, dažniausiai po dvi per metus; iš viso iki 1940 m. imtinai jų buvo  surengta 11. Tačiau žymesnės politinės reikšmės jos neturėjo, o Lietuva Lenkijos (1938) ir Vokietijos (1939) ultimatumų atvejais iš partnerių sulaukė ne paramos, bet siūlymų paklusti reikalavimams. Šalių bendros gynybos, jei viena jų būtų užpulta, sąjunga, deja, nenumatė – buvo perdėtai stropiai laikytasi neutralumo politikos, kuri jas visas tris galop ir pražudė.

Sovietmečiu, kaip ir dabar, geriausiai bendravo atskiri uždari profesiniai „cechai“ ar „gildijos“ – kalbininkų, rašytojų, menininkų ir kt. Oficialiai Lietuva buvo stumiama į „socialistinį lenktyniavimą“ su Baltarusija, o Latvija – su Estija.

Atgimimo metais buvo atkurta Lietuvių ir latvių vienybės draugija Lietuvoje (Kaunas, 1988 m. spalio 1 d.), visai netrukus – Latvių ir lietuvių draugija Rygoje. Draugijų struktūroje ėmė kurtis latvių klubai Lietuvoje, o Latvijoje ilgainiui susibūrė Latvijos lietuvių draugija. Latvių bendruomenė Lietuvoje nebuvo didelė – apie 4000, lietuvių Latvijoje būta 30 000.

Suartinti lietuvių ir latvių visuomenes mėginta ir šiais laikais. Ir gana sėkmingai. 2000 m. Latvijos Saeimos nario lietuvio Romualdo Ražuko siūlymu abiejų šalių Seimų nariai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena, įprasminant lietuvių ir žiemgalių pergalę 1236 m. Saulės mūšyje.

2005 m. rugsėjo 21-22 d., talkinant Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, įvyko Lietuvos ir Latvijos forumo I suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir abiejų šalių prezidentai. Suvažiavimo rezoliucijoje buvo išvardyti pasiūlymai, ką reikia padaryti, kad šių dviejų baltų valstybių visuomenės galėtų geriau pažinti viena kitą. Po suvažiavimo įkurta Lietuvos ir Latvijos forumo asociacija, toliau rengusi suvažiavimus, lietuvių ir latvių jaunimo vasaros stovyklas, skatinusi antrosios baltų kalbos mokymą pasienio mokyklose.

2008 m. suvažiavimas vyko Agluonoje ir Rėzeknėje ir buvo skirtas abiejų šalių istorikams. Agluonoje mūsų istorikai gyvai išgirdo legendą apie čia rastą Mindaugo kapą ir Mortos bei Daumantienės kilmę iš šių vietų. Po kelerių metų legendos pagrindu Agluonos katedros šventoriuje latvių iniciatyva buvo pastatytas lietuvių autorių paminklas Mindaugui ir Mortai. 2012 m. abiejų šalių vyriausybės patvirtino „Pranešimą apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas“ (autoriai – ambasadoriai A. Sarkanis ir N. Germanas). Dokumentas parengtas daugiausia forumo suvažiavimų rezoliucijų pagrindu.

Suvažiavimų rezoliucijose ir minėtame „Pranešime“ yra siūlymas artimiau bendradarbiauti abiejų šalių žiniasklaidai, radijui ir televizijai. Siūlyta keistis programomis, subtitruotais TV filmais, kad antrosios baltų kalbos negožtų garsinis vertimas. Deja, šitos kinų sienos įveikti nepavyksta iki šiol. Atsikalbinėjimų turinys vienodas: niekas nežiūrės, neleidžia programų autorinės teisės, nesą lėšų, techninių galimybių ir pan. Liūdna! Lenkijos net penkioms televizijoms transliuoti atsirado ir lėšų, ir techninių galimybių, Latvijos televizijai jų „nėra“. Nesu sąmokslų šalininkas, bet toks atkaklus Lietuvos nusukimas nuo Latvijos man jau ima atrodyti sąmoningas.

– Jums teko nemažai versti iš latvių kalbos į lietuvių, vertėte ir senąsias latvių dainas ir, matyt, kitą tautosaką. Kaip trumpai apibūdintumėte mūsų kalbų bendrystes ir skirtumus ir ar nekilo jausmas, kad tai vienos tos pačios kalbos labai artimos atmainos? Man kartais atrodo, kad net įmanoma  būtų atkurti / sukurti iš jųdviejų vieną bendrą kalbą… Juk kalbėjome kažkada baltų prokalbės laikais viena kalba, ar ne?

– Latvių kalba yra modernesnė už lietuvių, t. y. daugiau pakitusi, daugiau nutolusi nuo prokalbės. Nutolimą, kaip minėjau, lėmė finų įtaka – juk šiaurės baltai gyveno pramaišiui su lyviais ir gal dar su kitais finais, kurių vardų nežinome. Kontaktai su jais buvo tiesioginiai. Lietuvoje turime dvi tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Latviai savo tarmes irgi kartais taip pavadina. Aukšzemniekų (latgaliečių) tarmė išvertus būtų ‘aukštaičių’, o viduriniąją tarmę jie dar pavadina lejzemniekų, arba žemaičių, tarme. Be šių dviejų, jie turi trečią, lyviškąją tarmę, kuria šnekama abipus Rygos įlankos. Tai latvių tarmė, kuriai didžiulę įtaką padarė ten baltų sustumti ir vėliausiai asimiliuoti lyviai.

Jei lietuvių bendrinė kalba būtų kilusi iš kurios nors palatvio tarmės arba dar geriau – iš pietų žemaičių, o latvių bendrinė kalba – iš latgaliečių tarmės, ko gero susikalbėtume be didesnio vargo, nes latgaliečiai yra „dūnininkai“ su kai kuriomis kupiškėnų šnektos ypatybėmis.

Latvių bendrinė kalba nuo lietuvių bendrinės kalbos skiriasi šiais pagrindiniais bruožais:

1. Fiksuotas kirtis žodžio pradžioje.
2. Mišrieji dvigarsiai an, en, in, un išversti atitinkamai į uo (rašte o), ie, ī, ū, pvz., roka (tarti ruoka) ‘ranka’, liekt ‘lenkti’, pīt ‘pinti’, sūkt ‘siurbti’ (plg. liet. sunkti). Žodžio gale šie dvibalsiai ir balsiai yra sutrumpėję (žr. 5).
3. Senieji minkštieji k, g išversti į c, dz: celt ‘kelti’, dzert ‘gerti’, prece ‘prekė’, palodze ‘palangė’.
4. Senieji š, ž išversti į s, z: siens ‘šienas’, ziema ‘žiema’. Dabartiniai latvių kalbos š, ž – šūt ‘siūti’, būšu ‘būsiu’, vācieši ‘vokiečiai’, vēži ‘vėžiai’, baloži [baluoži] ‘balandžiai’ – yra nauji, atsiradę iš priebalsių junginių su j.
5. Trumposios galūnės išnyko (išskyrus -us), o ilgosios – sutrumpėjo: vīrs ‘vyras’, nakts ‘naktis’, dod [duod] ‘duoda’, roku [ruoku] ‘ranką’, egle ‘eglė’, egli ‘eglę’, brāli ‘brolį’, lietu ‘lietų’, vīri ‘vyrai’, saku ‘sakau’, dari ‘darai’.

Čia suminėtosios ypatybės yra naujovės. Kad kokia moderni latvių kalba, joje esama ir archajiškų bruožų, kurių neturi lietuvių bendrinė kalba. Keli pavyzdžiai:

1. Išlaikytas (nesusiaurintas) baltiškasis ā: brālis ‘brolis’, āda ‘oda’, zināt ‘žinoti’.
2. Daugeliu atvejų nesusiaurintas baltiškasis ē: tēvs ‘tėvas’, bēda ‘bėda’, vētra ‘audra’ (plg. liet. vėtra).
3. Neilginami kirčiuoti trumpieji a, e: vasara, pasaka, egle, zeme (visi balsiai trumpi!).
4. Prieš priešakinį vokalizmą (e, i) neminkštinami priebalsiai. Pavyzdžiui, latviškai tariant žodžius alksnis, Valdis, balti, kliegt, visi priebalsiai tariami kietai. Jotinis ar skolinių priebalsių minkštumas žymimas atskirais rašmenimis, plg. brāļa ‘brolio’, dzeņi ‘geniai’, ģimene ‘šeima’ (< liet. giminė), ķieģelis ‘plyta’ (< vok. Ziegel).
5. Žodžio gale po lūpinių priebalsių prieš užpakalinį vokalizmą (a, u) išlaikytas j: kurmja ‘kurmio’, grāvja ‘griovio’, gulbju ‘gulbių’, upju ‘upių’.

Daugiau naujovių turi ir latvių kalbos morfologija. Bet kelis žodžius norėčiau skirti latvių kalbos leksikai. Paplitę anekdotai apie latvišką ežį – „adatų galvą“, gyvatę – „džiunglių šniūrą“ ir pan. neturi jokio pagrindo: ežys latviškai yra ezis, gyvatė – čūska  ir t.t.

Abi kalbos turi nemažą bendrų žodžių branduolį, plg.: akis : acs, anglis : ogle [uogle], aš : es, balandis : balodis [baluodis], baltas : balts, būti : būt, ežeras : ezers, diena : diena, Dievas : Dievs, drąsus : drošs [druoš], duoti : dot [duot], galva : galva, gimti : dzimt, epušė : apse, eiti : iet, ėsti : ēst, ežeras : ezers, gabalas : gabals, galva : galva, gegužė ‘gegutė’ : dzeguze, gulbė : gulbis, jūra : jūra, jūs : jūs, kanklės : kokle [kuokle], kitas : cits, koja : kāja, lapas : lapa, lapė : lapsa, ledas : ledus, lietus : lietus, lūpa : lūpa, mes: mēs, obuolys : ābols [ābuols], pasaka : pasaka, pavasaris : pavasaris, pelė : pele, pienas : piens, ranka : roka [ruoka], ruduo : rudens, saulė : saule, sliekas : slieka, stirna : stirna, sveikas : sveiks, šuo : suns, tu : tu, upė : upe, vanduo : ūdens, vasara : vasara, velnias : velns, vyras : vīrs, višta : vista, žemė : zeme, žiema : ziema, žolė : zāle ir kt.

Šią vienodų žodžių gausą dar papildo žodžiai, kurie vienoje iš kalbų (ar abiejose) turi tarmybės ar archaizmo statusą, plg.: blezdinga : bezdelīga ‘kregždė’, cyrulis : cīrulis ‘vyturys’, jeknos : aknas ‘kepenys’, kanduolas : kodols ‘branduolys’, krupis : krupis ‘rupūžė’, medžias : mežs ‘miškas’, notrė : nātre ‘dilgėlė’, pylė : pīle ‘antis’, spėkas : spēks ‘jėga’, vetušas : vecs ‘senas’.

Kaip ir kiekviena giminiškų kalbų ar tarmių pora, lietuvių ir latvių kalbos turi bendrų žodžių, kurių reikšmės skiriasi, pvz.: auglys : auglis ‘vaisius’, bernas : bērns ‘vaikas’, briedis : briedis ‘elnias’, debesis : debess ‘dangus’, elnias : alnis ‘briedis’, jautrus : jautrs ‘linksmas’, kuoka : koks [kuoks] ‘medis’, lėkti : lēkt ‘šokti’, mėlynas : melns ‘juodas’, mokslas : māksla ‘menas’, moša ‘vyro sesuo’ : māsa ‘sesuo’, smagus : smags ‘sunkus’, stabas : stabs ‘stulpas’, šokti : sākt ‘pradėti’, uola : ola [uola] ‘kiaušinis’, vanta : ota [uota] ‘teptukas’, vėdaras : vēders ‘pilvas’, veidas : veids ‘forma; būdas’, volė ‘statinės kaištis’ : vāle ‘vėzdas’, žambas ‘kampas’ : zobs [zuobs] ‘dantis’, žandas : zods [zuods] ‘smakras’, žilas : zils ‘mėlynas’, žirgas ‘gražus, puikus arklys’ : zirgs ‘arklys’.

Apie skolinius. Latvių kalboje daugiau yra finizmų ir germanizmų, lietuvių kalboje – slavizmų.

Ar verta atkurti rytų baltų prokalbę ir ja bendrauti? Tvirtai sakau: tikrai NE! Visų pirma todėl, kad baltų tėra tik dvi kalbos, tad daug lengviau ir prasmingiau išmokti tą antrąją, užuot konstravus kažkokią dirbtinę prokalbinę ir jos mokius dalį visuomenės. Tąja „prokalbe“ šnekančiųjų būtų mažuma, liaudis ja nešnekėtų, bendravimas būtų paviršutiniškas ir uždaras. Be to, ji būtų negyva, ribota, ja nebūtų prieinamas nei lietuvių ir latvių literatūrinis palikimas, nei mokslinė literatūra ar tautosakos, istorijos šaltiniai, nei senieji raštai. Lietuviui latvių kalba juk yra lengviausiai išmokstama užsienio kalba, latviams lietuvių kalba sunkesnė, bet jos latviai vis tiek noriai mokosi ir išmoksta! Latviškai išmoksta ir lietuviai – reikia tik pasiryžimo ir motyvo.

Suprasčiau tokią idėją, jei baltų kalbų būtų daug, kaip slavų, germanų ar romanų. Bet ir ten nekuriama bendra prokalbinė kalba. Net romanai bendravimui nevartoja kažkada buvusios bendros klasikinės lotynų kalbos.

– Ką dar norėtumėte pasakyti šiandien – įsibėgėjant XXI amžiui – mums bei mūsų broliams latviams ir ypač ant gyvenimo pakylos kopiančiai mūsų jaunajai kartai? Kokius priesakus išsakytumėte mūsų palikuoniams?

– Latviams linkėti reikia mažiau nei lietuviams, nes latvių tautinė savimonė yra daug stipresnė, tvirtesnis ir jų prisirišimas prie savos tautosakos, etnografijos. Latvijoje aš jaučiuosi laisviau ir jaukiau, nes latviai nekompleksuoja dėl savo baltiškos kilmės, tautosakos, ornamentikos, papročių. Visa tai atsispindi ir viešajame gyvenime, žiniasklaidoje, net prekybinėje reklamoje. Požiūris į valstybinę kalbą, jos vartojimą, rašybą Latvijoje visai kitoks nei Lietuvoje. Švietimo politika Latvijoje, įskaitant ir tautinių bendrijų švietimą, irgi skiriasi nuo Lietuvos – Latvijoje ji valstybiškesnė, nuoseklesnė, orientuota į šalies gyventojų bendrapilietiškumo, patriotiškumo ugdymą, o ne į kitakalbių ar kitataučių arealų formavimą. Latvija (ir Estija) yra Europos tautinės valstybės, tad vienintelis palinkėjimas jiems būtų tolesnės sėkmės, stiprinant savo šalies valstybingumą.

O dabar palyginkite situaciją Lietuvoje. Nenoriu daug šnekėti apie tai, kas ir taip akivaizdu – sostinėje reikia paieškoti viešųjų užrašų valstybine kalba, vidaus politikoje nesibaigiantys ginčai dėl Lietuvos piliečių (!) asmenvardžių rašybos kitų šalių valstybinėmis kalbomis, visuomeniniu transliuotoju apsiskelbęs LRT (Liberijos ar Liuksemburgo?) radijas ištisai transliuoja anglakalbius kūrinius, tarsi pasaulyje kitų tautų jau nebūtų likę. Konservatoriais besivadinusi partija nuliberalėjo, iš sovietinių politrukų stalčių ar iš Kremliaus ruporų ištraukti epitetai „nacionalizmas“, „neonacizmas“, „fašizmas“, kurie viešai lipdomi patriotiškiau nusiteikusiems asmenims bei partijoms.

Iš šalies visa tai atrodo kaip grynas provincialumas, svetimo identiteto mėgdžiojimas, gėdijantis savojo. Tad ir linkėjimas būtų vienas – pasiekime, kad į verslą ar žiniasklaidą įsitrynę lietuviai provincialai arba subręstų, arba užleistų vietą nekompleksuojantiems ir nesigėdijantiems savo tautybės lietuviams. Gal tada ir brolių latvių kalbą Lietuvoje girdėsime dažniau. Juk sakinys „mes / mēs esam viena tauta“ skamba abiem kalbomis beveik vienodai.