B. Jankauskas. 643 metai nuo karaliaus Kęstučio žūties

Parašiau ir dar šiais metais tikiuosi išleisti baigiamąją beveik 15 metų mano darytų senovės istorijos tyrinėjimus apibendrinančią knygą „Atnaujinta Žemaitijos ir Lietuvos senovės istorija“.

Š. m. rugpjūtį sukako 643 metai nuo karaliaus, mūsų istorikų vis dar vadinamo Didžiuoju kunigaikščiu, Kęstučio žūties. Skaitytojų dėmesiui teikiu tos knygos ištrauką.

Jogailaičių sąmokslas prieš Kęstutį

Jogaila, nepaisydamas duotų pažadų, siekė atgauti prarastą valdžią. Jis ėmė ruošti sąmokslą, įtraukdamas į jį buvusius savo pagalbininkus. Tai kryžiuočius, brolius Skirgailą ir Kaributą, Vilniuje veikusį pirklį, vokiečių bendrijos vadą Hanulą, svainį Vaidilą. Sąmokslu siekta iš Vilniaus ilgesniam laikui išvilioti Kęstutį.

Tuo tikslu Seversko Naugardo kunigaikštis Kaributas-Dmitras 1382 metų pavasarį¹ išprovokavo sukilimą^2.9.

Kęstutis, neįžvelgęs rengiamos klastos, Vilniaus apsaugai palikęs neseniai mūšyje prieš kryžiuočius pasižymėjusį (?) Vytautą, su kariuomene išskubėjo malšinti sukilimo.

Galimas daiktas, kad Kęstutis paragino į talką ir Jogailą, kuris, aišku, neprisidėjo. Pakeliui į Kęstučio rankas pateko Vaidila, kurį tučtuojau liepė pakarti^2,9.

Kęstučiui išvykus malšinti maištaujančio sūnėno Kaributo, Vilniuje įvyko perversmas, kurį suruošė Jogailos šalininkai (birželio mėn. 12 d.). Tai įvyko tuo metu, kada Vytautas su žmona ir motina buvo išvykęs į Trakus.

Tokia proga pasinaudodami, sukilėliai nakčia užpuolė pilį ir be didelio pasipriešinimo ją paėmė. Sukilėliams vadovavo Hanulas³.

Kai 1382.VI.12 d. iš Vitebsko atvyko į Vilnių Jogaila, Hanulas jam įteikė pilies raktus, ir Vytautas, atvykęs su savo kariuomene prie pilies mūrų, jau nieko nebegalėjo padaryti. Jogaila vėl užvaldė Vilnių ir vėl tapo didžiuoju kunigaikščiu (1382-92)¹. Gal tai buvo slaptas Jogailos sandoris su Vytautu!?

Po nepasisekusio mėginimo atsiimti Vilnių, Vytautas patraukė į Trakus, o iš ten, kai sužinojo atvykstant Ordino kariuomenę, bijodamas patekti į dviejų priešininkų vidurį, pasitraukė į Gardiną^2,9.

Veiksmai po perversmo

Vilniuje vėl įsitvirtinęs Jogaila siekė užimti Trakus, kurie priklausė Kęstutaičiams. Jo surengtas žygis į Trakus reiškė namų karo pradžią. Tam jo žygiui talkino su Skirgaila iš anksto susitarę kryžiuočiai.

1382 metų birželio mėnesio gale jie įsiveržė į Lietuvą ir užpuolė Eigulių pilį prie Kauno. Sunaikinę tą pilį, jie patraukė link Trakų, kur susitiko su jų laukusia Jogailos kariuomene.

Abipusių santykių sutvirtinimui Bražuolos kaime (netoli Trakų) liepos 6 d. buvo pasirašyta su Ordinu nauja sutartis, pagal kurią abi pusės pasižadėjo iki rugsėjo 8 d. viena kitos nepuldinėti ir nedaryti jokios žalos.

Be to, Ordinas pasižadėjo nei su Kęstučiu, nei su jo sūnumis neiti į jokius draugiškus santykius. Taip susitarusios, abi kariuomenės liepos 18 d. apsupo Trakus^2,9.

Apsuptieji atkakliai laikėsi. Skirgaila kryžiuočių vardu siūlė pasiduoti, žadėdamas prašyti kryžiuočių jų nebausti, bet jis nieko nepasiekė. Tada prie apsuptųjų prisiartino kryžiuočių atstovas, grasindamas pilį sudeginti, jei įgula nepasiduos. Apgultųjų atsakymo pažadėta laukti iki ryto.

Kitą dieną, nesulaukę atsakymo, kryžiuočiai ėmė artintis prie pilies. Pasirodęs Skirgaila pareikalavo atsakymo ir perdavė Jogailos pažadą visiems pilies gynėjams laisvą išėjimą.

Dėl to apsuptieji sutiko pasiduoti ir liepos mėn. 20 d. atidarė Trakų pilies vartus. Taip kryžiuočių padedamas, Jogaila užvaldė Trakus, kuriuos pavedė valdyti Skirgailai, o kryžiuočių kariuomenė tuojau grįžo namo^2,9.

Aišku, kad Ordino įsikišimas į šitą Lietuvos vidaus karą yra labai charakteringas. Jogailos ir Ordino sutartinis bendradarbiavimas, be abejo, parodo abiejų interesuotumą vienu ir tuo pačiu dalyku – atimti iš Kęstučio valdžią^2,9.

Sužinojęs apie perversmą, Kęstutis keliavo į Gardiną pas sūnų Vytautą, bet grįžo lyg ir be kariuomenės. Gal Kęstutis paliko ją maištaujančių rusų tramdymui, o galbūt, kaip teigė E. Gudavičius, ji buvo maištininkų nugalėta ir sunaikinta; neatmestina ir tai, kad vėliau grįžo: iš rytų žygio parsivestoji kariuomenė^2,9.

Kęstučio bandymas priešintis

Kęstutis saugumo sumetimais pasiuntė savo žmoną Birutę į Brastą, pasikliaudamas žentu Jonušu, kuris 1376 metų pabaigoje buvo vedęs jų dukterį Danutę-Oną, o pats per priešų užvaldytą teritoriją, slapta nuvyko Žemaitijon prašyti pagalbos.

Žemaičiai, anksčiau abejoję palaikyti Jogailą, jei šis atsisakys krikšto sumanymo, Kęstučiui tuojau suteikė pagalbą. Kronikininko Vygando (Wigando) žiniomis, Kęstutis gavęs 9000 vyrų¹.

Tokiam sudėtingam žygiui Kęstutis sugaišo nedaug laiko; jau 1382 metų rugpjūčio 3 dieną jis, subūręs Žemaičių žemės kariuomenę, traukia prie Neries, o Vytautas, sutelkęs kariuomenę iš savo tėvonijos Gardino kunigaikštystės eina iš Gardino pasitikti savo tėvo.

Jie susijungia prie Neries, dvi mylios aukščiau Kauno, Kęstučio kariuomenei persikėlus per Nerį, ir žygiuoja Trakų link, apgula Trakus⁴.

Netrukus išgirsta Kęstutis, kad didysis kunigaikštis Jogaila eina iš Vilniaus su kariuomene, o su juo pagalba – Prūsijos ir Livonijos kariuomenė, kuri anksčiau buvo ir Kęstučio, ir Jogailos priešas.

Buvo aišku, Livonijos kariuomenė jau trečią kartą eina su Jogaila: pirmą kartą – padėjo Skirgailai prie Polocko, antrą kartą – Prūsijos kariuomenė su maršalu padėjo užimti Trakus; trečią kartą – dabar jau abi žygiuoja su Jogaila. Tai jau buvo aišku, kad kryžiuočiai išvien su Jogaila, stoja prieš didįjį kunigaikštį Kęstutį^4,9.

Kariuomenėms suartėjus per 3 ar 4 šūvius, pasirodę kunigaikščiai ir bajorai nuo didžiojo kunigaikščio Jogailos į didžiojo kunigaikščio Kęstučio kariuomenę. Jie norintys pakalbėti su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, ir perduoda Jogailos prašymą sutaikyti jį su savo tėvu didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu.

Jie Jogailos vardu pasiūlę abiem pusėm likti prie savo pozicijų. Jie pakvietė Vytautą vykti pas Jogailą ir prisiekė, kad jam nebus kliūčių sugrįžti. Vytautas pareikalavęs atvykti Skirgailą ir taip pat prisiekti.

Atvykęs Skirgaila davė priesaiką. Tada Vytautas nuvykęs pas Jogailą. Jogaila įkalbėjęs Vytautą sutaikyti su Kęstučiu, kad „nebūtų kraujo praliejimo“. Vytautas pareikalavęs su juo vykti Skirgailą ir prisiekti Kęstučiui Jogailos vardu, kad abu „galės saugiai atvykti ir išvykti“. Skirgaila tai padaręs Kęstučio ir kariuomenės akivaizdoje^4,5.

Kęstučio įkalinimas ir žūtis

Tada Kęstutis su Vytautu nuvykę į Jogailos kariuomenę, pasitikėdami tomis priesaikomis. Jogaila tas priesaikas sulaužęs tardamas: Vykime į Vilnių ir ten susitarsime. Kariuomenės nepradėjusios mūšio išsiskirstė.

Atvykus į Vilnių Jogaila įsakęs Kęstutį sukaustyti grandinėmis ir išsiųsti į Krėvą, kur jis buvęs įkalintas bokšto rūsyje, o Vytautą palikęs dar Vilniuje. Penktąją naktį didįjį kunigaikštį Kęstutį pasmaugę Jogailos kambariniai tarnai: Proška, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio brolis [Bilgenis, Gedka kreiviškis ir Kučiukas, ir Lisica žibintojas]⁴.

Lenkų istorikas J. Dlugošas rašė

Kęstutis mirdamas šaukęs, kad žūsta nekaltai, kad laužoma tautų teisė ir priesaika patvirtinta santaika (iure gentium et feoderum violato)².

Anot K. Stadnickio (Stadnicki K.), tasai senelis pabaigė savo gyvenimą nužudytas įsakymu brolėno, kuriam jis norėjo būti tėvu ir globėju².

Po kelių dienų, t.y. 1382 m. rugpjūčio 15 d., atvykęs į Krėvą, Jogailos brolis Skirgaila įsitikino, kad Jogailos samdytas žudikas Proska Kęstutį nužudė.

Kęstučio sūnus Vytautas tėvo likimo išvengė tik vienos merginos pasiaukojimo dėka: ji pasikeitė su Vytautu drabužiais ir liko kalėjimo vienutėje jo vietoje. Vytautui, vilkinčiam moteriška apranga, pasisekė ištrūkti².

Didžiojo karžygio karaliaus Kęstučio, apie kurį garsas skambėjo per visą Europą, kuris įkūnijo savo pagoniškųjų tautų kovas su teutonais, palaikai buvo atgabenti į Vilniaus miestą.

Jo kūnas pagal senovės aisčių papročius buvo sudegintas su visais jo mėgstamais daiktais, ginklais, žirgais, šunimis ir sakalais. Tai buvo paskutinioji Vilniuje atšvęsta pagoniška apeiga.

Jogaila, apsimesdamas, kad labai myli savo dėdę, mirusiam rodė didelę pagarbą. Gyventojams buvo pranešta, kad jų mylimas karalius pats nutraukė savo gyvybę. Taip ryškiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė priėjo savo nepelnytai apgailėtiną galą².

Poetas-istorikas Jonas Mačiulis – Maironis knygoje Lietuvos istorija rašė, kad tarp Kęstučio ir kryžiuočių visą 1381–1382 metų rudenį ir žiemą ginklai be parstojo tarškėjo.

Tame laike pirmą kartą Lietuviai pradeda dėvėti armatas arba kanolius, o Kęstutis, nors pražilęs karionėse ir ant arklio, vienok ir ant senatvės, palikęs valdymėriu plačios Lietuvos, neieškojo atilsio, bet kaip galėdamas dangstė savo krūtine brangią tėvynę nuo neprietelių. Jo amžius vienok nebuvo ilgas: Jogaila laukė tiktai patogesnio pragumo atimti nuo dėdžio Vilnių⁶.

Nežiūrint to, kad: Niekada nėra gyvenęs kilnesnis riteris kaip Kęstutis². Lietuvoje randame lyg ir vienintelį karaliaus Kęstučio atminimui viešoje erdvėje pastatytą paminklą.

Daugelis šaltinių nurodo, kad Jogailos įsakymu buvo nuskandinta ir Kęstučio žmona Birutė, bet Lietuvos metraščio 223 puslapyje minimas įrašas: N. B. Birutė: ištekėjo 1343, našle tapo 1382, mirė 1416⁷.

Žinoma ir tai, kad lenkų ir lietuvių delegacija Konstancos bažnytiniame teisme pareiškė, kad Birutė po to dar ilgai ir garbingai gyveno, o po mirties jos kapas iki šiol yra laikomas pagarboje².

T. Narbutas rašė

Žuvus vyrui ir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, Birutė sugrįžo atgal į Palangą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais užbaigė gyvenimą⁸. Tad, galbūt, Birutės kapas Palangoje nėra pramanas, kaip dabar bandoma įtikinėti.

Panaudota literatūra

1. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.

2. Kučinskas A., Kęstutis Lietuvių tautos gynėjas, Vilnius, 1988.

3. Prasauskas J., Bortkevičienė V-E., Karalius Mindaugas ir karalius Gediminas – giminės. Lietuvos žinios, 2018-10- 8.

4. Lietuvos metraštis Bychovco kronika. Vilnius,1971.

5. Jankauskas B., Baltais pervadintų aisčių istorijos fragmentai žodynėlio forma., Kaunas, 2022. ISBN 978-609-475-963-5.

6. Maironis, Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu. Petrapilis, 1906.

7. Deniušas V., Palemono palikuonys (I). Alkas.lt 2019-01-02.

8. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija. 1 t. Vilnius, 1992.

9. Jankauskas B., (Ne)Populiarioji Žemaitijos ir Lietuvos senovės istorija. Kaunas, 2024. ISBN 978-609-080-470-4.