R. Žemaitaitis viešai pasišlykštėjęs A. Gelūno poelgiu – vėl sujudino koaliciją

„Nemuno aušros“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis vėl sukėlė audrą politinėje erdvėje. Šį kartą – dėl savo pasisakymų apie Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorių Arūną Gelūną, už kuriuos vėl sulaukė kaltinimų antisemitizmu… Pats Žemaitaitis teigia tokių ketinimų neturėjęs ir atsiprašė „tik dėl formuluočių“.

Iš provokacijos į krizę

Penktadienio vakarą socialiniuose tinkluose Žemaitaitis pareiškė, jog Gelūnas „yra pradėtų perversmų valstybėje organizatorius“ ir esą „pakeitė savo pavardę, išsižadėdamas šaknų“. Pasisakymas, pagrįstas abejotinais šaltiniais – senais interviu bei „YouTube“ laidomis – sukėlė pasipiktinimą tiek tarp politikų, tiek kultūros bendruomenėje.

A. Gelūnas šiuos teiginius pavadino šmeižtu ir antisemitizmu, pabrėždamas, kad „niekada nėra turėjęs kito vardo ar pavardės“ ir pridūręs,  esą „didžiuotųsi, jei turėtų žydiškų šaknų, tačiau jų neturi“.

Prezidento reakcija ir valdančiosios koalicijos griūties pavojus

Susierzinęs dėl R. Žemaitaičio komentaro apie A. Gelūną prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė netvirtinsiąs jokio „Nemuno aušros“ pasiūlyto kandidato į kultūros ministrus…Toks pareiškimas dar labiau įaudrino padėtį, mat būtent Kultūros ministerijos portfelis, po ilgų derybų tarp valdančiųjų, atiduotas Žemaitaičio partijai mainais už Energetikos ministerijos išsaugojimą socialdemokratų rankose, vis dar nesusilaukia tinkamo kandidato.

Valdančiosios koalicijos partneriai – socialdemokratai ir „valstiečiai“ – dabar viešai svarsto galimybę nutraukti bendradarbiavimą su „Nemuno aušra“. Ši įtampa nėra pirmoji – dar vasarą Žemaitaitis ne kartą piktinosi prezidento sprendimais, kritikavo Vyriausybės kadrų politiką ir kaltino koalicijos partnerius „prisitaikėliškumu“.

Ne pirmas kartas, kai Žemaitaitis balansuoja ant ribos

Žemaitaičio politinė istorija pažįstama iš daugybės konfliktų: jis jau yra pašalintas iš Seimo narių etikos komisijos dėl pasisakymų, vertintų kaip diskriminaciniai, o jo „Nemuno aušra“ formuojama kaip protesto nuotaikomis grįsta jėga. Būtent dėl šių bruožų dalis rinkėjų jį vertina kaip „žmonių balsą“, o dalis laiko neatsakingu politiniu provokatorimi.

Pastarasis atvejis dar kartą parodo, kad politinis dialogas Lietuvoje vis dažniau keičiamas į moralinių etikečių mūšį. R. Žemaitaitis – provokuoja, G. Nausėda – perdėtai jautriai atsikerta. Tarp šių kraštutinumų vis mažiau vietos lieka blaiviam pamatuotam padėties vertinimui, susitarimams ir išmintingiems sprendimams.

Ar šis skandalas taps lemiamu veiksniu valdančiosios koalicijos žlugimui ir rinkimus pralaimėjusių politikų taktine pergale – paaiškės artimiausiomis dienomis. Kol kas aišku viena: „Nemuno aušros“ vadovas dar kartą parodė, kad padėtis šalyje labai įtempta ir, kad bet kokie aštresni jo pasisakymai gali sukelti žemės drebėjimui prilygstantį politinį sukrėtimą.