Seimo Kultūros komiteto posėdyje pristačiau įsisenėjusią problemą dėl Jono Basanavičiaus premijos įteikimo aplinkybių. Praeitą kadenciją su Etninės kultūros globos taryba siekėme, kad būtų atstatytas Jono Basanavičiaus premijos statusas ir tai pavyko padaryti – ji buvo prilyginta nacionalinėms premijoms. Dabar dar liko svarbu atstatyti ir garbingą tradiciją, kai ši reikšminga premija įteikiama kartu su nacionalinėmis premijomis Prezidentūroje. Šią premiją įteikia šalies Prezidentas.
Klausimas, kodėl to reikia arba kodėl to nori garbingi visuomenės veikėjai? Galima sakyti, kad ir dėl paskelbtų Tautodailės metų 2020-aisiais. Bet pagrindinė to priežastis, kad ne vienus metus dėl visiškai neaiškių priežasčių ši garbinga tradicija buvo apmarinta ir nuleista į žemesnio lygio apdovanojimus bei vertinimus. Jono Basanavičiaus premija yra įteikiama „Tautos gyvasčiai“ atstovaujančių tautodailės, etninės kultūros sektoriaus žmonėms. Viena premija – kartą per metus.
Nemanau, kad didelis būrys garbingų visuomenininkų, kurie kuria Lietuvą ir jos įvaizdį, turi būti antrame plane, nes jie ir taip savo darbuose yra mažai matomi, pagerbiami. Jų darbai saugo, ugdo ir augina mūsų Lietuvos pamatines vertybes. Tai labai svarbu, nes XXI amžiaus kapitalizmas, materializmas vis labiau nustumia mūsų tikras ir įdomias Lietuvos pamatines vertybes, unikalias tradicijas, kuriomis domisi ne tik mūsų lietuviai, bet ir vis didėjantis užsieniečių skaičius. Labai svarbu būti įdomiems, kūrybingiems ir tuo pačiu labai svarbu gerbti, saugoti mūsų tuos žmones, kurie kuria Lietuvą.
Pagal Nacionalinės Jono Basanavičiaus Premijos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 644) 29 punktą: „Premijos laureato diplomas ir ženklas įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis.“ Jau daugelį metų Nacionalines kultūros ir meno premijas laureatams įteikia Prezidentas.
Ši garbinga nacionalinė Jono Basanavičiaus premija turi visišką moralinę teisę būti perkelta iš antro į pirmą, atgal į Prezidentūrą, kurioje jos įteikimo iškilmės vyko 1992–2000 metais.
***
Alkas.lt papildymas:
Dėl J. Basanavičiaus premijos įteikimo aplinkybių gruodžio 2 d. Seimo Kultūros komiteto posėdyje klausimą iškėlė Seimo narys R. Šarknickas. Pasisakė šio komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Lietuvos Respublikos prezidento atstovas. Po pasisakymų nutarta sulaukti naujos vyriausybės, kultūros ministro, Prezidentūros nuomonės:
Susiję straipsniai:
- J. Vaiškūnas. Kodėl Nacionaline tapusios J. Basanavičiaus premijos lauretų nenorima įsileisti į Prezidentūrą?
- Jono Basanavičiaus premija tapo nacionaline
- Nacionalinė J. Basanavičiaus premija paskirta tautodailės puoselėtojui Jonui Rudzinskui
- Nacionalinė J. Basanavičiaus premija paskirta rašytojui H. Gudavičiui ir fotomenininkui A. Černiauskui
- Henrikui Gudavičiui ir Algimantui Černiauskui įteikta Nacionalinė J. Basanavičiaus premija
- Mitologei N. Laurinkienei įteikta Nacionalinė J. Basanavičiaus premija (nuotraukos)
- J. Basanavičiaus premija įteikta Dainiui Razauskui (nuotraukos, video)
- Valstybinė Jono Basanavičiaus premija įteikta muziejininkei Elvydai Lazauskaitei (nuotraukos, video)
- Valstybinė J.Basanavičiaus premija paskirta Vaclovui Bagdonavičiui
- Valstybinė J.Basanavičiaus premija įteikta architektams Marijai ir Martynui Purvinams
- J.Basanavičiaus gimimo dienos išvakarėse bus įteikiama Valstybinė premija architektams Martynui ir Marijai Purvinams
- Paaiškėjo J.Basanavičiaus valstybinė premija
- Valstybinė J. Basanavičiaus premija paskirta Daliai Urbanavičienei
- J.Vaiškūnas. Kada nacionalinė ir etninė kultūros kartu švęs vasario 16-ąją?
- Kas siekia pažeminti Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos statusą? (tiesioginė transliacija)
- R. Šarknickas. Tegu Jonas Basanavičius pamiršta Tautos namų idėją? Neleisime!
- Etninės kultūros globos taryba siūlo kelti J.Basanavičiaus premijos prestižą
- Kultūros ministerija kviečia teikti paraiškas valstybinei J.Basanavičiaus premijai gauti
- 2015 metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laimėtoja – dr.doc. Dalia Urbanavičienė
- Kultūros ministerija kviečia teikti paraiškas Valstybinei Jono Basanavičiaus premijai gauti
- Etninės kultūros puoselėtojai ragina premjerą apginti Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos statusą
- Ar Lenkų rinkimų akcija jau užsimojo prieš lietuvišką kultūrą ir Lietuvos sostinėje? (video)
- Skirta Valstybinė Jono Basanavičius premija
- Tautinių vertybių puoselėtojai Nijolei Balčiūnienei skirta Signataro D.Malinausko premija
- Kultūros ministerija kviečia teikti pasiūlymus valstybinei Jono Basanavičiaus premijai gauti
- Signatarų namuose – pokalbis su 2011 metų J.Basanavičiaus premijos laureatu archeologu V.Vaitkevičiumi
- Aukštaitijos etnokultūrininkus užbūrė Paliesiaus dvaras (nuotraukos, video)
- Seime aptartos etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, jo raida ir reikšmė (video, nuotraukos)
- D. Urbanavičienė. Baigdamas kadenciją, Seimas priėmė etninei kultūrai svarbius teisės aktus
- Etninės kultūros globos taryba aptarė itin svarbius klausimus (nuotraukos, video)
Gerb. p R. ŠARKNICKAI.
Ačiū Jums nuoširdžiausiai. Atlikote šventą darbą. Daug metų sielojausi dėl tos premijos ir kartu dėl mūsų Tautos Patriarcho Jono Basanavičiaus nepakankamo vertinimo. Reikėtų dar sutvarkyti ir dr. Vinco <Kudirkos premiją už tautiškumo plėtrą ir lietuvybės stiprinimą Lietuvoje. ir nepadaryti, kad šios premijos nebūtų nuvertintos masiškumu, kaip atsitiko su rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija, kai vienu metu ji suteikiama 10-20 kandidatų. Ko gero, jau dabar Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nebūtų gavęs tos premijos. Toks masiškumas nuvertina pačią premiją, pažemina jos prestižą, Linkiu Jums sėkmės ir tikiuosi, kad įsigilinęs į premijų sistemą, Jūs ją sutvarkysite. Žinoma, būtų pageidautina, kad mūsų begalinio skurdo, ypač inteligentijos skurdo šalyje, kiekviena premija turėtų ir p;iniginę išraišką. Geriau jų tegul būna kelios, bet solidžios. Pagarbiai prof. habil dr. Ona Voverienė. 2020. 12.04
Už tai ir nužeminta, kad teikiama asmenims, atstovaujanties kultūros lauką artmiausiai susietą su tautos gyvasties palaikimu, jos unikalumu. Sorošiniai klapčiukai pasidarbavo. Savo valstybėje reikia kovoti net už tokius dalykus!!!
Kiek kainuos vien pono Š. pėdsakų, naikinant lietuvybės ženklus sostinėje, pašalinimas, iškuopimas?
Kaip apsaugoti Lietuvą, jos miestus ir miestelius nuo į pažangą vedančių ?originalų saviraiškos?
Darbavosi šia globalizmo kryptimi liberalmarksistai, kuriuos vėl išrinko mūsų neskaitlingi rinkėjai. Ačiū R. Šarknickui, lietuvių tauta palaikys Jūsų veiklą. Kas susiję su Tautos patriarchu J. Basanavičiumi turėtų būti Prezidento reikalas, o iniciatyva turi eiti iš Tautos atstovų – Seimo. Jokios vyriausybės ATSIKLAUSTI NEREIKIA, NES JI YRA VYKDOMOJI VALDŽIA. – NET KONTROLIUOJAMA SEIMO. Kai kurie Seimo nariai nesusipažinę su Konstitucija, o ten yra nustatyti valdžių atskyrimo principai.
Kada ji rašyta? Ką? Tokia seniena? Ji jau atgyvenusi, seniai ją išmest ir naują parašyti reikia.
Tada jūs parašėte, o dabar mes rašysime – kaip MUMS reikia, kad netrukdytų pažangiai gyventi. Irgi man, pagąsdino kons… , kons… … Kaip sakei?
Net Nobelio taikos premija teikiama karų kurstytojams. Nemanau, jog Lietuva atsiliks.
Klausimas komentatoriams – teisininkams: kas yra „Prezidentūra“? Kokiame LR galiojančiame teisės akte galima rasti atsakymą?
O kas yra Seimas parašyta?
Šiaip tai visos -tūros tai
arba BŪSTINĖ, kur vykdoma žodžio šaknies įvardyta veikla, pareigos,
arba pati VEIKLA.
Bet gal ir netrukdytų paaiškinimas.
ponia Žemyna, skaitykite Konstituciją 🙂 Ten rasite apie Seimą, bet nerasite nieko apie prezidentūrą.
Va dabar – nė už ką. Miegelio aisiu. Kategoriškai.
Tokius sakinius, kurių prasmę ir be skaitymo žinai, tiesiog praleidi, arba užmiršti, buvo ar nebuvo.
Žemyna, kap atsibusi, Tamstos laukiu su klausimėliu. Gal žinai , kodėl, kada lietuviai savo gyvenvietes pradėjo vadinti slaviškai; “miesto , miasto,” o ne gardas . Gali prisijungti ir kiti . Klausimas rimtas.
O už tai mūsų kaime Tvankstas su Zubinu atsakingi! Prisidirbo – lai ir aiškinasi. 🙂
Jei tamsta teigtumėte, kaip kai kurie lituanistai, jog mes iš slavų ,,nukosėjome” tokius žodžius, kaip galva, ranka, nosis, dėdė, anūkas ir kt., galėčiau ir į plaukus kibti. Slavai, baltų sūnai paklydėliai, nuo savo kalbų motinos atskilo su panaudai pasiimtu solidžiu žodyno kuparu. O tokia sena, kaip baltų prokalbė negyveno be gyvybiškai būtinų, svarbių sąvokų, be kurių neįmanoma nei žmogui apsieiti, nei genties gyvenimą, bendrus veiksmus, bendras tradicijas ar tikėjimo apeigas įtvirtinti, vadovauti, organizuoti. Taigi, ir minėtus žodžius slavai jau gatavus gavo, neteko patiems galvos sukti.
O ką – ar uošvė prieš Kalėdas varo miestan riestainių pirkti, kad miesto kilmė parūpo?
Kadangi mano sritis kita (baltistika tik vienas iš studijuotų kursų), o vyrų (ypač mano minėtų) galvos didesnės, tai atsiprašysiu… Bėgu paieškosiu, jei rasiu – namo atvarysiu. 🙂
Jei supykdžiau ,prašau dovanok. O atsakymas stiprus.
Ei , bernai , kur jūs? Padėkit kaimiečiui. Klausimas iškilo.
Kodėl turėčiau. Priešingai. Tik ciekavai Zosei įdomu, kodėl tamstai miestas parūpo. Gaila tik, kad šiuo klausimu net apytikriai nieko nežinau. Bet, kai aiškinsitės su vyrais, aš ausį prie durų priglaudus klausysiu ir irgi sužinosiu. Tik kur tie vyrai subatos vakarą prašapo?..
man atrodo, kad tik po suartėjimo su lenkais. Žiūrint į vietovardžius, tikrai dar galima jų atrasti su šaknimi “gard-” ar panašia (“aradn-“, “gradn-“, “garad-“). Įdomu būtų patikrinti ir įvairių “Daržininkų” istoriją – ar tikrai jie taip vadinosi ir 19 amžiuje? Paprastai tai – nedidelės gyvenvietės (išskyrus Gardiną, Naugarduką ir gal nebent Gardamą), kurios, nors ir galėjo susikurti kaip miestų užuomazgos (tik tokia prielaida), bet pasikeitus aplinkybėms toliau nebesivystė kaip amatininkų ir pirklių “gardai”, o tapo paprasčiausiais kaimais. Didesni “gardai”, kurie susidarė prie pilių, galėjo perimti tos pilies vardą, ir iš jų išsivystė dabartiniai miestai.
Aradnykai / Aradninkai Palenkėje. Gal ir
ir anglosaksiški bei germaniški GARDEN variantai?
nesu kalbininkas, bet Aradnykai-Ogrodniki yra lietuvių etninėse žemėse, tad nesinorėtų jų kilmės aiškinti tolimesnių kraštų kalba (beje, germaniškas variantas būtų “Garten” – su dusliuoju priebalsiu). Kitas dalykas yra apskritai žodžio “gardas” kilmė – gal ji ir bendra.
tiesa, dar ir šaknis “Gruod-“, “Gruož-” gali būti verta dėmesio. Taip, galima ją aiškinti per žmonių pavardes ar per gruodą, ar vandens graužimąsi, bet nederėtų visiškai atmesti ir galimo iškraipymo, atsiradusio dėl galimai buvusios sulenkintos formos “grūd-“, kuri vėliau įgavo dabartinį pavidalą.
O, “Gruod-“, “Gruož-” teisingai!
Taip, lietuvių etninėse žemėse, netoli mano a.a. Tėvo gimtinės.
O už pastabą dėl „Garten” ačiū – nuovargis savo padarė.
Gardinas, gardas atitinka rusų gorod. Tai kuom jis geresnis už miestą, kuris atitinka lenkų miasto, cekų miesto?
gal tuo, kad žodžio kilmė gali būti sava (ar bent jau anksčiau įsavinta į kalbą negu žodis “miestas”). Be to, tai reikštų ir tai, kad pats reiškinys, vystantis visuomeniniams santykiams, buvo savas, o ne įdiegtas “kultūros nešėjų” iš Vakarų, Rytų ar Pietų.
Iš istorijos žinome, kad su rusėnų, o vėliau – vokiečių, miestais lietuviai tiesiogiai susidūrė tikrai anksčiau negu su lenkų, tad ir vadinti turėjo ne lenkišku, o kitu žodžiu – arba savos kilmės, arba rusėnų. Kaip papildomą argumentą, be Gardino, čia, turbūt, reikėtų dar paminėti ir jotvingių Raigardą (kuris, net ir būdamas dabartinėje Lenkijoje netapo Rojmiastu, bet liko Rajgrūdu).
Ogi taip – matome priešingos krypties kismą – iš GARD į GRUD
įdomu, kad latviai miestus vadina “pilsetomis”, t.y. “pilsėdžiais” – pilies gyvenvietėmis, nors su rusiškais “gorodais” turėjo susidurti tuo pačiu metu, kaip ir lietuviai, ir tie kontaktai turėjo būti net glaudesni. Nepalyginamai glaudesni buvo ir kontaktai su vokiečiais.
Svarbu ir tai, kad gatvėms pavadinti irgi turime savo pavadinimą (“gatvė” – nuo “goti”, nors ir kaip panašu būtų į švedų “gota”), latviai – irgi (“iela” – nuo “iet”). Kaime būtų užtekę paprasto “kelio”, t.y. tai būtent miesto aplinkoje susiformavęs pavadinimas, kurį tik per ilgesnį laiką buvo išstūmusi lenkiška “ulyčia”. Todėl man ir susidaro toks įspūdis, kad ir miestas – tik anksčiau turėtą žodį išstūmęs lenkiškas pavadinimas.
Jei iki būsimų slavų atsiskyrimo baltai nelaikė jokių gyvūnų garduose, ar kitos paskirties gardais vadintų aptvarų nestatė, jokių ribų nei fiziškai nei žodžiu šiuo nežymėjo.