
Sausio 28 d. 9 val. Seime vyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės Irenos Andrukaitienės spaudos konferencija „Lietuvos nacionalinių premijų statuso klausimu“. Joje dalyvaus filosofas, Sąjūdžio kūrėjas, politikas, rašytojas, publicistas, visuomenininkas dr. Arvydas Juozaitis, Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas, Kultūros ir meno tarybos prie Kultūros ministerijos narys, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė dr. doc. Dalia Urbanavičienė, EKGT narė, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja habil. dr. prof. Daiva Vyčinienė.
Spaudos konferencijoje ketinama aptarti, kas ir kodėl nuolat daro kliūtis lietuvių etninės kultūros puoselėtojų pastangoms, kad valstybės mastu etninė kultūra būtų pradėta vertinti aukščiausiu valstybiniu lygių taip kaip to yra nusipelnę kitos Lietuvos kultūros ir meno sritys?
Nuo 1992 m. aukščiausias apdovanojimas už veiklą etninės kultūros srityje buvo valstybinė J. Basanavičiaus premija. Ši premija įsteigta 1992 m. ir iki 2000 metų buvo teikiama kartu su Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Bet vėliau Kultūros ministerijos valdininkų pastangomis J. Basanavičiaus premija buvo atskirta nuo nacionalinių premijų ir iš esmės paversta žinybine Kultūros ministerijos administruojama premija.
Jau 2003 m. EKGT narys, poetas Marcelijus Martinaitis siūlė atstatyti teisingumą ir J. Basanavičiaus premiją prilyginti nacionalinei: „Nuo pat įsteigimo pradžios (1992 m.) vis dar tebėra neaiškus Jono Basanavičiaus premijos lygmuo, keliantis nemažai ginčų bei neaiškumų“, – rašė M. Martinaitis. – „Tarsi nesurandant jai vietos, perrašomi nuostatai, stumdomos paskelbimo datos, keičiama skyrimo ir įteikimo ceremonijų tvarka ir pan. Tuo tarpu visuotinai pripažįstama, jog tai yra viena iškiliausių ir garbingiausių premijų, savo reikšmingumu turinti prilygti nacionalinėms kultūros ir meno premijoms. Tokio jos pagerbimo, kaip man žinoma, siekiama jau gana seniai.“
EKGT nuolat siekė sugrąžinti J. Basanavičiaus premijai aukščiausią nacionalinį statusą. Tam ilgus metus priešinosi kultūros ministerijos valdininkai, konkrečiai atsakingi už etninę kultūrą ministerijoje.
Pagaliau po didelių EKGT pastangų buvo parengtos ir 2016 m. Seime patvirtintos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisos, kurias įgyvendindama Vyriausybė 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarė vietoje anksčiau teiktos valstybinės J. Basanavičiaus premijos įsteigti nacionalinę J. Basanavičiaus premiją. Nacionalinėms premijoms buvo prilyginta ir piniginė šios premijos išraiška (800 bazinių socialinių išmokų). Vyriausybės patvirtintuose J. Basanavičiaus premijos nuostatuose taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad „Premijos laureato diplomas ir ženklas įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis“ (nuostatų 29 punktas).
Rodos ko daugiau reikia – pagaliau etninė kultūra sulaukė aukščiausio valstybės įvertinimo. Tačiau, aukščiausių kultūros aparato valdininkų pajėgos kovoje su etnine kultūra rankų nuleisti neketina. Nors Vyriausybės patvirtintuose J. Basanavičiaus premijos nuostatuose įtvirtinta aiški nuostata – premija įteikiama „kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis“, tačiau Etninės kultūros globos tarybai iš Prezidentūros buvo pranešta, kad Nacionalinė J. Basanavičiaus premija nebus teikiama kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis!

Būtent tokią žinią atsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Rūta Kačkutė savo rašte EKGT paaiškinusi, kad Nacionalinė kultūros ir meno premija ir Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija savo nuostatais yra dvi atskiros premijos. Todėl „Manome, kad dviejų atskirų premijų įteikimas tame pačiame renginyje nesudarys sąlygų tinkamai pagerbti abiejų premijų laureatų ir informuoti visuomenę apie abiejų premijų komisijų priimtų sprendimų reikšmę“, – dėstė laiške R. Kačkutė. Keistas Prezidentės patarėjos paaiškinimas. Nejaugi prie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų netinka dar du garbingi žmonės, kuriems šiemet paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija?
2018 metų J. Basanavičiaus premija skirta dviems kartu kuriantiems etninės kultūros atstovams: rašytojui, gamtininkui, kraštotyrininkui Henrikui Gudavičiui ir fotomenininkui Algimantui Černiauskui už sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kūryboje, Dainavos krašto savimonės ugdymą. Tačiau Prezidentės vyriausioji patarėja R. Kačkutė mano kitaip, ir į Nacionalinių premijų įteikimo ceremoniją etninės kultūros aukščiausią apdovanojimą pelniusių žmonių neįsileidžia?
Spaudos konferencijos dalyviams klausimus galima užduoti internetu ČIA (nuoroda veiks vykstant spaudos konferencijai).
Žiūrėkite tiesioginę spaudos konferencijos transliacija:
Matyt problema yra ta, kad lietuviai , nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, neturėjo kultūros ministro, todėl tokia
tragiška Letuviškos kutūros padėtis Lietuvoje. Ar Jūs žinote nors vieną šalį pasaulyje, kad valstybė sostinėje neturėtų paminklo- valstybės simbolio ? Kas valdo mūsų Tėvynę ? O , juk tautos ir valstybės naikinimui visos priemonės tinkamos. Gal naujieji ministrai supras ir ištaisys tas ir kitas niekšybes tautai.
Kas siekia? Tie patys, kur neigia tokią tautą apskritai esant, savo etninę teritoriją turint, neigia jos istoriją, jos tautos šviesulius, didvyrius, autoritetus, jos kalbą. Tad pluša, stengiasi dar ir dar rasti, ką galima suniekinti, į purvą įtrypti. Tuo tikslu ir dar dvi kaimynes pasitelkia. O ir čia, viduje, entuziastų, kur „vsegda gotov” randa, kad tik už „darbą” sumokėtų… Pasak vieno jų karininko, „Jei jau apsiėmei smogti, tai smok taip, kad nebeatsikeltų”. O mušti jie moka, ir kantrybė jų tam niekada neišsenka. Taigi, ir „vypolniat, ir perevypolniat” gautą zadaniją.
O visa tai, kas yra Lietuva, toms priešiškoms kaimynėms, tiems siekėjams lengvai paneigti išeina dėl to, kad Lietuvos valdžia nuo pat Nepriklausomybės laikė ir laiko visuomenę, Lietuvą istoriškai nešviečiama, savo buvusių šviesuolių, didvyrių, autoritetų nežinančia. Lietuviškos Lietuvos istorijos, kalbotyros, archeologijos, mitologijos, etnografijos ir pan. mokslai – valstybei svarbiausi jų klausimai, per tą Laisvės 30 -metį anė krust. Antai, dažnas yra girdėjęs, kad graikai turėjo teisingumo deivę Temidę, tačiau niekam nė į galvą…, kad lietuviai turėjo savo teisingumo deivę – Žvėrūnos, Medeinos, o panašu, kad ir trečiu – Vorutos vardu vadinamą. Kur visko to tyrinėjimai, kur konferencijų organizavimai tais klausimais, rezultatų nušvietimas, jų visuomenės įsisąmonimas. Kodėl atkūrus valstybę buvo paliktas jos pagrindas – istoriniai mokslai. Kas taip nevalstybiškai veikė?… Artėja rinkimai, ar kuri iš valdžiusųjų partijų ar konkrečiai valdžiose buvusių asmenų dėl to prisiims politinę atsakomybę ir nubaus save, pvz., – nusprendžiant 2 kadencijas nedalyvauti Prezidento, Seimo, savivaldybių rinkimuose arba grąžinti į biudžetą didesnę dalį per tuos dešimtmečius kaip Seimo partijų gautų milijonų iš valstybės biudžeto. Taigi dera partijoms deramai išsiprausti prieš rinkimus…
Ačiū už komentarą!
O aš tokių valdinykų nepripažįstu!