O. Voverienė. Vasario 16-osios akto signataras bajoras Jonas Smilgevičius

Minint Lietuvos Steigiamojo Seimo 100-metį

Jonas Smilgevičius gimė 1870 vasario 12 d. garsioje Žemaitijos bajorų šeimoje Užvenčio dvare Telšių apskrities (dabar Plungės). Jo tėvas turtingas bajoras vedė šoniškę Uršulę Ivanauskaitę ir įsikūrė jos dvare Šoniuose. Turėjo dvylika vaikų, bet užaugo tik aštuoni, tarp jų ir Jonas Smilgevičius. Kaip ir buvo tuo metu įprasta bajorų šeimose, Jonas Smilgevičius bazinį išsilavinimą gavo namuose. Vėliau buvo išsiųstas mokytis į Mintaują (dabar Jelgava) ir ten mokėsi Mintaujos gimnazijoje, po to ir Liepojos gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, įstojo į Karaliaučiaus universitetą ir ten studijavo ekonomiką. Po Karaliaučiaus studijavo Berlyno universitete irgi ekonomikos fakultete, ir 1899 m. tapo ekonomikos mokslų daktaru. Dar

studijų metais Jonas Smilgevičius aktyviai įsijungė į tautinį patriotinį judėjimą, bendravo su Jurgiu Zauerveinu, Ansu Bruožiu ir kitais Žemaitijos patriotais. Spaudos draudimo metais rašė patriotinius straipsnius, akinančius nutautėjusius lietuvius grįžti į savo gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos istorija. Straipsnius pasirašinėjo Kadagiliškio ir Berlyniškio spalyvardžiais. Bendradarbiavo su „Varpo“, „Lietuvos ūkininko“ ir „Vienybė lietuvininkų“, leidžiamu JAV, o Lietuvai atgavus spaudą ir „Vilniaus žinių”redakcijomis.  1904 metais „Vienybėje lietuvininkų“ paskelbė straipsnį, kaltinantį carizmą ir jo žandarus, nugriovusius 1886 metais Alsėdžiuose katalikišką bažnyčią. Dar studijuodamas kurį laiką gyveno Varšuvoje, čia įsitraukė į gamybinę veiklą, vadovavo Nobelio prekybos tinklui Varšuvoje.

Baigęs mokslus kurį laiką dirbo dėstytoju Sank Peteburgo Žemės ūkio aukštojoje mokykloje. Vėliau persikėlė į Varšuvą. Čia gyvendamas vadovavo minėtam Nobelio prekybos tinklui. Varšuvoje buvo gyvenimas ir darbas, o Lietuvoje – širdis, nuolat ir aktyviai sekė įvykius Lietuvoje. Dirbdamas Varšuvoje tapo Lenkijos lietuvių draugijos aktyviu narius, dalyvavo ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. 1905 metais dalyvavo lietuvių konferencijoje buvo vienas iš aktyviausių lietuvybės puoselėtojų. 1907 metais kartu su kitais įkūrė i Lietuvių mokslo draugiją, įkūrė jos žurnalą „Lietuvių tauta“, finansavo kartu su kitais jo leidybą.

1912 metais Jonas Smilgevičius grįžo į Lietuvą. Bendravo ir kūrė kartu su dr. Jonu Basanavičiumi Lietuvos išsivadavimo iš carinės Rusijos planus ir nepriklausomos Lietuvos viziją. Tačiau jo pagrindinis ir ko gero jam pats svarbiausias dalykas buvo verslo rengimas. Čia jis buvo nepralenkiamas. Su kitais Vilniuje įkūrė bendrovę, nupirkę bankrutavusį P. Vileišio geležies dirbinių fabriką „Viliją“. Buvo jo savininkų bendrovės pirmininku. Kur tiktai prisiliesdavo jo ranka, protas ir širdis viskas atgydavo ir suklestėdavo. „Vilijos“ gamyba labai greitai užkariavo visas Rusijos rinkas ir, kai Rostove buvo rengta visos Rusijos žemės ūkio technikos paroda, joje „Vilijos“ eksponatai laimėjo net tris sidabro medalius. Didžioji dalis „Vilijos“ pelno už parduotą gamybą Jono Smilgevičiaus valia buvo skiriama lietuviškai tautinei veiklai.

1913 metais prisidėjo prie Vilniaus lietuviškosios kredito draugijos steigimo. Nusipirkęs Užvenčio dvarą, jį per trumpą laiką išgelbėjo nuo jo visiško sunykimo; įsteigė tabako plantaciją, pats mokėsi iš knygų jį auginti, vadovavosi patyrusių augintojų patarimais, tabako sėklų parsiveždavo iš Kaukazo, pusiau apdorotą medžiagą parduodavo pagal sutartis Klaipėdos tabako fabrikams, atrado prekybinių kontaktų ir Rusijoje. Užvenčio dvaro teritorijoje, ant Ventos upės kranto, pastatydino vandens malūną. Iš čia pinigėliai irgi byrėjo. Negana to dar įkūrė ir spirito varyklą, lentpjūvę, plytinę ir sūrinę. Iš čia irgi byrėjo nemaži pinigėliai. 1913 metais Šveicarijoje nusipirko švicų ir Tirolio veislės karvių, parsigabeno į Lietuvą ir užaugino didelę jų bandą. O tos karvės buvo ypatingai didelio pieningumo. Negana to vėliau nusipirko ir olandų veislės karvių.

Pieno gamybą parduodavo ne tik „Pienocentrui“, bet ir į užsienį – Didžiąją Britaniją ir Vokietiją. Nors pats gyveno Užventyje dažnas svečias būdavo ir Kaune, ir Vilniuje. Pažinojo visą to meto politikos, mokslo ir meno elitą, kuriose vietose būdavo striuka su finansais, paremdavo. Garsėjo kaip mecenatas, nors, kaip tikras gaspadorius gerai apsvarstydavo, ar jo parama bus naudinga didesniam jos naudotojų skaičiui. Kai buvo statoma Užvenčio bažnyčia, jos statybos finansavimo liūto dalį reikėjo padengti Jonui Smilgevičiui, bet jis labai vertino ir užventiečių bažnyčios statybai aukotas aukas, aukotojus visada pagirdavo, kad patys užventiečiai aukoja bažnyčios statybai, džiaugėsi, kad Dievas ir tikėjimas jiems reikalingas. Mylėjo žmones, ypač jaunimą. Kai gimė iniciatyva 1934 metais rengti Lietuvių dainų ir šokių šventę, jis ne tik ją gausiai finansavo, bet ir leido ją rengti savo dvaro teritorijoje. Pats sukvietė iš Vilniaus ir Kauno žurnalistus, kad jie tą šventę kuo plačiau aprašytų. Rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją jis apvažiavo visą Lietuvą, kviesdamas kuo gausiau ir aktyviau joje dalyvauti.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 dieną Vilniuje kartu su kitais aktyvistais rengė Lietuvių konferenciją (Didįjį Seimą), kurioje buvo išrinkta Lietuvių Taryba, vėliau pervadinta į Valstybės Tarybą. Tapo tos Tarybos vienu iš narių Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signataru, 1920 metų Steigiamojo Seimo, kuris įvyko Kauno miesto teatre (dabar Kauno muzikinis teatras) (1920 m. balandžio 14-16 d. Steigiamasis Seimas gyvavo iki 1922 m. spalio 6 d.). Į tą Seimą buvo išrinkta 112 delegatų, tarp jų bajorai – Stanislovas Narutavičius, Donatas Malinauskas, Jonas Smilgevičius, Mykolas Biržiška ir bajoraitė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tuo metu Lietuvos Steigiamasis Seimas buvo išskirtinis Europoje tuo, kad jame dalyvavo demokratiniais pagrindais išrinktos net septynios moterys: minėta Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuri ir pirmininkavo pirmajam Lietuvos Seimo posėdžiui, Marija Draugelytė-Galdikienė, Felicija Bortkevičienė, Emilija Gvildienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Veronika Mackevičiūtė ir Morta Lukošytė. Seimo vyrai buvo galantiški intelektualai ir pirmajam posėdžiui paskyrė vadovauti vyriausiąją Seimo narę rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Seime Jonas Smilgevičius vadovavo Finansų ir biudžeto komisijai, ruošė ir tvirtino LR įstatymus ekonomikos klausimais. Įsteigė kelias akcines bendroves – Nemunas, Dubysa, Miškas, Neris, Sidabrinė Lapė, Lietuvos Respublikos kredito banką, inicijavo kelių hidroelektrinių statybą ant Nemuno (Birštono kilpoje), Neries ir ant kitų Lietuvos upių. Bendradarbiavo ir rėmė finansiškai laikraščių ir žurnalų „Varpas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir „Vilniaus žinios“ leidybą.

Steigiamajame Seime buvo priimti svarbūs istoriniai dokumentai: patvirtinta ir paskelbta Lietuvos Respublikos laikinoji Konstitucija 1922 m. rugsėjo 1 d., priimtas įstatymas dėl Lietuvos žemės ūkio reformos, pagal Mykolo Krupavičiaus projektą, įvestas litas – 1922m. rugpjūčio 16 d.; 1922 m priimtas įstatymas dėl Lietuvos universiteto įsteigimo Kaune. 1922 m. liepos 28 d. Amerikos lietuvių pastangomis JAV pripažino Lietuvos Respublikos valstybingumą.

1921 metais Jonas Smilgevičius įkūrė Lietuvos kredito banką, buvo vienas iš jo dalininkų,, 1925 metais jis buvo išrinktas Banko valdybos nariu. Nuo 1937 metų aktyviai dalyvavo ekonominių bendrijų – Malūnininkų draugijos ir Tabako augintojų draugijos veikloje.

Mirė Jonas Smilgevičius 1942 metų rugsėjo 27 d., Kaune. Buvo palaidotas šeimos koplyčioje Užvenčio dvaro teritorijoje,vėliau palaikai buvo perkelti  ir palaidoti šalia koplytėlės, 1996 metais perlaidoti Užvenčio kapinėse. Šiuo metu Užvenčio dvaro svirne veikia kraštotyrinė ekspozicija. Jo palikuonys, gyvenantys JAV įsteigė Jono Smilgevičiaus stipendiją gerai besimokantiems studentams, taip pratęsdami bajoriškąjį paprotį šelpti mokslą ir meną, bei jo kūrėjus.