Minint Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo šimtmetį.
Valstybės Taryba, į kurią 1917 m. gruodžio mėnesį, buvo išrinktas ir bajoras Stanislovas Narutavičius, atkūrusi Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metų Vasario 16-osios Aktu, jau tų pačių metų lapkričio 2 d. patvirtino Laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje jau buvo panaikinti Lietuvoje visų luomų skirtumai. Po 1922 m. Žemės reformos Lietuvoje sunyko ir bajorijos ekonominė pirmenybė. Ekonomiškai jie tapo lygūs su dvarininkais ir ūkininkais. Bajorams beliko pagrindinis vaidmuo tik šalies kultūroje. Tai matome iš bajorų Teodoro Narbuto, Adomo Mickevičiaus, Josefo Ignaco Kraševskio, Adomo Honorio Kirkoro, Vladislovo Sirokomlės sukurtų didžiulės vertės kūrinių J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“, kuri žinovų kartais lyginama su „Odisėjos“ ir „Iliados“ reikšme romėnams ir „Senuoju testamentu“ žydams. Nors „Vitolio rauda“, ir T. Narbuto „Lietuvos istorija“ parašyta lenkiškai, jų naratyvo objektas – Lietuvos istorija.
Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. 1863 metų sukilimo dalyvio Jono Narutavičiaus ir Liudvikos Zaikauskaitės Narutavičienės šeimoje Brėvikų dvare (Telšių apskr.). Priklausė garbingai Žemaitijos bajorų giminei. Jo protėviai Noručiai 1413 metais dalyvavo Horodlės Akto pasirašyme ir Liublino unijos konferencijoje bei sutarties pasirašyme. Stanislovo brolis Gabrielius Narutavičius (1865-1922) buvo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru ir pačių lenkų kvietimu tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. Bet prezidentavo vos kelias dienas: lenkų nacionalisto fanatiko Eligiušo Neviedomskio (Newiedomskio) 1922 m. gruodžio 16 d. buvo nužudytas. (Jackievičius Miečyslavas (Jackiewich Miechyslaw). Polacy na Litve 1918-2000 // Slownik biograficzny. Wrszawa, 2003)
Kaip ir visi bajorų vaikai, Stanislovas deramą išsilavinimą gavo namuose, ir nuo 1882 metų studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete, vėliau Kijevo Šv. Vladimiro universitete. Vasaromis visada grįždavo į tėvų namus, vaikščiojo po kaimus, užrašinėjo lietuviškus žodžius, dainas, legendas, pasakas, lietuvių tautosakai jautė daug sentimentų. Baigęs universitetą išvyko į Varšuvą ir čia kurį laiką dirbo teisininku. Buvo to meto pažangietis ir šalia teisininko profesijos, ėmėsi žurnalistikos ir leidybinės veiklos. 1890 metais buvo įkūręs, pats redagavo ir leido žurnaliuką „Tygodnik Powscechny“. 1889 metais Stanislovas Narutavičius vedė gen. Josefo Pilsudskio dukterėčią Joaną Bilevičiūtę.
1893 metais Stanislovo ir Joanos Bilevičiūtės-Narutavičienės šeimoje gimė pirmoji dukra Sofija (1893), 1986 metais – sūnus Jonas. 1899 Stanislovo Narutavičių šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Trakų apskrityje, rėmė draudžiamosios literatūros gabenimą ir platinimą. Tais pat metais (1899 m.), jau Lietuvoje gimė antroji dukra Elena ir 1904 m. vasario 7 d.sūnus Kazimieras. Stanislovas Narutavičius 1899-1904 metais vadovavo Lenkijos dujų tiekimo įmonei Kalisze. 1904-1908 metais vertėsi advokato praktika. 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dalyvavo Didžiajame Seime, rėmė Lietuvos savivaldos, autonomijos ir socialinės lygybės siekius. Netgi pasiūlė išdalinti turtingųjų dvarininkų žemes mažažemiams ir bežemiams valstiečiams, ir taip stiprinti Lietuvos valstybę. 1907 metais Telšiuose įsteigė mergaičių progimnaziją, o 1909 m. ir berniukų gimnaziją, 1917 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais kartu su kitais rengė Lietuvių konferenciją, buvo jos organizacinio komiteto narys.
Nuo 1917 metų rugsėjo iki 1918 m. liepos Lietuvos Tarybos narys. Jos svarbiausiu tikslu laikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą etninėse žemėse, pasiūlė formuluotę „nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse žemėse“ palaikė radikalesnių reformų šalininkus. 1918 m. liepos 13 dieną iš Tarybos pasišalino, nes kategoriškai nepritarė Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. sausio mėnesio Akto projektams, kuriuose buvo numatyti nepriklausomos Lietuvos įsipareigojimai Vokietijai; jis laikė, kad esame karžygiška ir garbinga tauta Europoje, ir nėr čia ko pataikauti svetimiesiems. Grįžęs į Telšius kūrybingai prisidėjo prie Telšių savivaldos kūrimo, ženkliai parėmė Kauno apskrities teismo kūrimo. Rūpinosi neturtingųjų švietimu, jų sveikatos apsauga. 1932 m. gruodžio 31 d., užėjus silpnumo sekundei, nusišovė Kaune. Kas atsitiko ir dėl ko – istorija tyli. Po vyro mirties Joana Narutavičienė, Stanislovo žmona, grįžo į Brėvikus. Čia ūkininkavo iki 1945 metų. Prasidėjus kolektyvizacijos šurmuliui išvyko į Lenkiją pas dukterį Sofiją Krasovską (Krasowską) ir ten 1948 metais metais mirė. Dukra Elena Narutavičiūtė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įsijungė į antinacinį judėjimą ir buvo nacio nušauta. Sūnus Jonas susirgo džiova ir mirė 1930 metais Šveicarijos sanatorijoje.
Kazimieras Narutavičius kurį laiką gyveno gimtuosiuose Brėvikuose 1924 m. baigė lenkišką Kauno Adomo Mickevičiaus gimnaziją ir išvyko tolimesnėms studijoms į Nensi miesto Žemės ūkio institutą Prancūzijoje. Kurį laiką dirbo agronomu Danijoje. 1934-1938 dirbo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijoje. Vadovavo Lietuvos ryšių su Lenkija grupei, stengėsi pozityviai spręsti Lietuvos-Lenkijos nesutarimus dėl Vilniaus krašto. Buvo tikras Lietuvos patriotas. Matydamas, kad jam nelabai sekasi garbingai spręsti Lietuvos-Lenkijos problemas, atsistatydino iš darbo ir ūkininkavo Brėvikuose. Kai 1940 metais sovietai Lietuvą okupavo, buvo suimtas ir ištremtas į Altajaus kraštą. Dirbo žvejybos ūkyje. Po kelerių metų tremties buvo išleistas išvykti į Lenkiją. Apsistojo Poznanės mieste. Dirbo tekstilės pramonėje.Ten ir mirė 1987 m. gegužės 22 d. (Jackievičius Miečyslavas (Jackiewicz Mieczyslaw). Polacy na Litwe 1918-2000 (Slownik biograficzny. – Warszawa, 2003). Apie jo palikuonis jau nieko nežinome. Matyt, kad jie, jeigu ir buvo, tai patriotinių sentimentų Lietuvai jau nebeturėjo.
Autorei :
“… Gabrielius Narutavičius (1865-1922) buvo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru ir pačių lenkų kvietimu tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu.”
Jūsų straipsniai yra puikūs, patriotiniai, bet tikrai jie būtų vertingesni, jei nebūtų tokių nusirašymų į pievas.
Vienas iš tos šutvės, kuri pasirašydama 02.16 dokumentą parsidavė kaizeriui ypatingais ryšiais. Bajorai ir buožės engė ne tik suaugusius bet ir išnaudodavo nepilnamečius vaikus versdami dirbti nuo ryto iki aušros, nesumokėdai pažadėtos algos.
Melodramatiška grafomanija – nepatriotinis o propagandinis straipsnis prasilenkiantis su objektyvia tiesa. Kritinio mąstymo stokojantieji (o tokių dauguma) yra tikslinė auditorija tokių straipsnių, kuriais siekiama sukelti gailestį “sunkią” dalį patyrusiems bajorams ir buožėms. Ar bus gailestingas straipsnis apie Lietuvos carą Nikolajų II?
Tamsta teisus – tokių tikrai buvo. Bet kurios šalies bet kokioje civilizacijos stadijoje, santvarkoje yra panašus procentas dorų, darbščių, išmintingų žmonių; smulkių sukčių ir įžūlių plėšikų; valdžia besimėgaujančių sadistų ir t.t. Net nepriklausomai nuo jų socialinio statuso bei pasisotinimo laipsnio. Su morale susipykusių ypač padaugėjo po buržuazinės revoliucijos, turėjusios lyg ir demokratiškesnę visuomenę sukurti, tačiau nelabai tai pavyko – ne visų moralė atlaikė pinigų krūvų savo rankose vaizdą. Dar dvasia nesubrendusius valdžiai ir pinigams įgyta laisvė tik demoralizavo.
Staiga Į rankas atitekusių neišmatuojamų turtų ir jų suteikiamos galios poveikio ir bolševikų galvos neatlaikė – jie nuo to sužvėrėjo, jų apetitai tik didėjo. Sovietmečiu moralę žalojantis valdžios galios poveikis išbujojo itin iškrypėliška, sadistiška forma – lageriai, įv. vsesojuznos stroikos (užtvankų ir kt. „udarnose” statybose) buvo itin vaizdinga to išraiška. Vėliau tai kažkiek susitraukė (reiškėsi įv. uždarose teritorijose – tardymo rūsiuose, kalėjimuose, pataisos darbų įstaigose), bet taip ir nedingo. Nes, matyti, ir negali dingti, nes tai tiesiog ydinga žmogaus prigimtis, kurią kažkas žmoguje pažadina, arba ne. Kitaip ne čia vargus klampotume, o būtume danguje angelais skraidę… Tam ir religinės apeigos, maldos – kad savo ydingą prigimtį patys bent kiek aptramdytume, neleistume viršų paimti. Bet, žvėris žmoguje kartais stipresnis.
Tiems, kas turte užaugo (su sąlyga, kad jų aplinkoje turtai ir banknotai nebuvo dievinami), ne visiems turtas darė demoralizuojantį poveikį. Jei tamsta prisimenate, ir carizmo laikais dalis RU kilmingųjų „ėjo į liaudį”, kitas iniciatyvas kėlė. Dalis kilmingųjų visgi vadovavosi principu „kam daug duota, iš to bus daug pareikalauta”. Tokie savo aukštesnę socialinę padėtį bei finansines galimybes suprato kaip įpareigojimą rūpintis jų žinioje esančia bendruomene. Tokių ir Lietuvoje buvo, kurie savo galybę, savo verslo nešamus pelnus kūrybingai išnaudojo – savo valstiečiams, savo darbininkams lavinti, įžvelgti tarp jų talentingus, padėti jų gabumams išsiskleisti ir kuo plačiau, ne tik savo ūkyje ar fabrike panaudoti. Tokia savo turtų valdymo politika padeda valstybę nuo pakraščių ir nuo kiekvieno žmogaus link centro taip stiprinti, kaip to negali valdžia iš centro. Gaila, istorija išsaugojo tik galingiausių iš tų patriotų vardus. Tačiau tokių buvo ir ne tarp tokių turtingų, tik jų galimybės buvo kuklesnės, nepastebimesnės, nors moraliniu požiūriu dar labiau vertingos. Tokie buvo ir mano (pro)seneliai, giminė, jų aplinka, dar ir tėveliai spėjo kažkiek pagal tą principą gyventi. Ir mano tėvelių lankytos gimnazijos būtent tokio, įpareigojančio požiūrio gimnazistus mokė.
Net ir po karo, kai jau šiek tiek aprimo „liaudies priešų” medžioklė (kai buvo visa LT „šukuojama”), ir galima buvo pagaliau vienoje vietoje apsistoti, nebesislapstyti, mama padėjo ne vienai skurstančiai Vilniaus apylinkių merginai ant kojų atsistoti ta prasme, kad pasiimdavo ją pas save kai kurių moteriškų darbų mokyti: pusę dienos jos kartu dirbo, kad nudirbtų visus kasdienius šeimos darbus (kartu dirbdamos tos merginos išmoko, kaip sumani moteris namų ūkį tvarko, buities kultūros), o kitą pusę jas mokė to, iš ko jos vėliau namudiniu darbu labai neblogai uždirbti galėjo (jei nepagaudavo – dirbti sau, o ne valstybei buvo draudžiama). Žinoma, galėjo ir įsidarbinti – ne tik fabrike, bet ir pas partinio-ūkinio aktyvo komunistus, viršininkus. Porai jų pavyko „repatrijuoti” ir, kadangi „liaudies respublikose” režimas nebuvo toks griežtas namudinio darbo klausimu, smulkaus verslo neuždraudė, joms ten dar geriau sekėsi.
Anksčiau bent jau kai kuriose gimnazijose būsimi ponai ir ponios buvo mokomi išmokyti savo tarnus ir tarnaites daryti viską, ko prireiks ponų ūkyje, dvare, namuose. O kad išmokytų, pirma patys privalėjo viso to išmokti, pradedant nuo „juodžiausių” darbų – todėl mano tėveliams nebuvo juodų ir sunkių darbų. Buvo tik tikslas, kurį norėjo pasiekti tuo darbu. Jų supratimu, ne statusas žmogų daro karaliumi, o jo paties vidinės savybės, vidinė laisvė.