M. Kundrotas. Du nacionalizmai: sveikas ir liguistas

Nacionalizmo sąvoka – viena problemiškiausių politologijos, istorijos, kultūros, antropologijos ir netgi psichologijos kontekste. Dėl prieštaringų nacionalizmo formų dažnai šios sąvokos išvis baidomasi, bandant išskirti gerąjį patriotizmą ir blogąjį nacionalizmą. Lietuvoje dar linkstama nacionalizmo sąvoką keisti savu žodžiu – tautiškumas.

Iš tiesų patriotizmas – tai meilė savo valstybei arba kraštui, nacionalizmas – tai meilė savo tautai, konkrečiai žmonių bendruomenei. Skirtumas – akivaizdus. Patriotui, kuris nėra nacionalistas, gali būti visiškai tas pats, kas gyvens jo valstybėje, o jei tai – tiktai krašto patriotas, jam ir išvis tas pats, kokia valstybė tvarkysis jo krašte. Tautiškumo sąvoka taip pat nėra tapati nacionalizmui. Tautiškumui užtenka folkloro ir kalbos, kaip dalis prūsų lietuvininkų sakydavo – kaizerį mylėsime, lietuviškai kalbėsime.

Nacionalistas tautą laiko valstybės pagrindu. Būtent etninę tautą – prigimtinę, kultūrinę, dažnu atveju – kalbinę ir būtinai – politinę bei socialinę bendruomenę. Politinė tauta – tai ta pati etninė tauta, pakilusi į politinį lygmenį. Ne kokia nors atskira tikrovė. Aplink etninės tautos branduolį buriasi istorinės kitataučių bendrijos, kurdamos bendrą valstybę. Netikslu tapatinti tautą su piliečiais, nors tokios painiavos rasime net savo Respublikos Konstitucijoje. Regis, kompromisas tarp tautinės ir pilietinės valstybės kūrėjų čia tik išplovė tautos sąvoką.

Nacionalizmas gali būti ir geras, ir blogas. Tai priklauso nuo interpretacijos. Yra nacionalistų, kuriems sava tauta – visas pasaulis („mes – viskas, visi kiti – niekas“), o yra nacionalistų, kurie savo tautą mato kaip svarbią, tačiau tik sudėtinę žmonijos dalį. Savos tautos aukštinimas, žeminant kitas tautas, dar vadinamas šovinizmu.

Dar viena skirtis tarp sveiko ir liguisto nacionalizmo – santykis tarp tautos ir asmens. Vieni nacionalistai pasaulį mato kaip vienas kitame telpančių ratų sistemą, kur žmonija apima tautas, tautos – smulkesnes bendruomenes, šios bendruomenės – šeimas ir draugijas, o šios – asmenis. Kitiems nacionalistams tauta yra vienintelė idėja, užgožianti ir asmenį, ir kitas žmogiškas kategorijas. Tokie visą žmogiškumą sutelkia į vieną idėjinį tašką. Moralė, religija, socialiniai santykiai, kultūra – viskas vertinama tik per tautinę prizmę. Tai – ribotas požiūris.

Liguistas nacionalistas mielai nuneštų gėlių prie Adolfo Hitlerio kapo, nes šis „išvalė“ Europą ir Lietuvą nuo žydų. Kad nužudė ir šiek tiek lietuvių – ką padarysi, užtai Lietuva po jo okupacijos tapo lietuviškesnė. Sveikam nacionalistui kiekviena tauta – vertybė, kaip ir kiekvienas doras žmogus, todėl jam žmonių žudymas tautiniu pagrindu kels pasišlykštėjimą.

Liguistas nacionalistas apie savo tautą nori girdėti tiktai gera. Jam sava tauta – kulto objektas. Užtai bet kokia, net pagrįsta kritika, jam prišaukia alergiją, kartais net isteriją. Sveikas nacionalistas mielai pasididžiuos Birutės kalno observatorija tais laikais, kai Vakarų universitetuose skaičiuoti velniai ant adatos smaigalio, bet ramiai sutiks faktą, kad XX a. vokiečiai jau turėjo vandens klozetus, kai lietuviai dar tik mokėsi iš lentų kalti lauko išvietes.

Liguistam nacionalistui riba tarp teisingo ir klaidingo – jo tautos savastis ir interesas. Toks religiją vertins pagal tai, ar ji – savos, tautiškos kilmės, ar atėjusi iš svetur. Atitinkamai vertinama ir istorinė tiesa. Jei istorinis faktas palankus mūsų tautai, mes jį pripažįstame, jei prieštarauja mūsų interesams – atmetame. Sveikas nacionalistas pripažins ir tautos didvyrius, ir jos atmatas. Vienus gins ir gerbs, kitus smerks. Atitinkamai jam mažai tesvarbu, ar tam tikra religinė, kultūrinė, idėjinė sistema yra savos, ar svetimos kilmės, kad tik ji būtų teisinga.

Sveikam nacionalistui tauta – tik viena iš daugybės žmogiškų kategorijų. Šalia asmens, šeimos, religijos ir daugybės kitų, imtinai iki žmonijos. Toks nacionalistas rems bet kurios tautos teisę gyventi ir kurti savo valstybę savo istorinėje tėvynėje. Liguistas nacionalistas žiūrės tik į tai, kaip sukurti pragmatiškus santykius – jei reiks prekiauti ar kitaip bendrauti su kokia nors tautas mindančia imperija, jis mielai sutiks aukoti kitų tautų teises.

Sveikam nacionalistui doras ir protingas kitatautis bus artimesnis už savą niekšą ar kvailį. Jis pripažins individualių savybių reikšmingumą kilmės, kalbos, kultūros ar valstybės atžvilgiu. Liguistas nacionalistas gins savą prieš svetimą netgi tada, jei šio elgesys prieštaraus dorai ar sveikam protui, nes jo mąstysenoje žvėrių gaujos principas nustelbia bet kokius objektyvius principus. Paradoksalu, bet toks nacionalistas pasmerks ir savo tautietį, kuris mąsto kitomis kategorijomis. A. Hitleris žudė ir vokiečius, kurie prieštaravo jo psichopatinei ideologijai.

Liguisto nacionalizmo principas: aš – tau, tu – man. Būk kad ir paskutinis mulkis ar šunsnukis, bet būk lojalus man, tada aš būsiu lojalus tau. Sveikas nacionalistas aukojasi dėl kitų, prireikus pamindamas savo asmeninius interesus. Žinoma, nacionalizmas iš principo pripažįsta ir subjektyvius lojalumo ryšius: pirmiau rūpinamasi sava šeima, savais draugais, sava bendruomene, bet vengiama tai daryti svetimų sąskaita. Sveikam nacionalizmui svarbus teisingumas. Nepretenduojant į tai, kas teisėtai priklauso kitiems, bet ginant tai, kas mūsų.

Dažna ideologija turi gražųjį ir bjaurųjį veidą. Sunku būtų rasti idėjų sistemą, kurioje viskas būtų tiktai gera ar tiktai bloga. Ideologijas reprezentuoja žmonės. Tad nuo jų ir priklauso, kokia bus jų atstovaujama ideologija – gera ar bloga.