M. Kundrotas. Kas mus daro tauta?

Dažniausi tautos apibrėžimai – bendra kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Pastaruoju metu Vakarų pavyzdžiu dar kalbama apie politinę tautą, kurią apibrėžia pilietybė ir valstybinis patriotizmas. Tautiškose bendruomenėse, sąjungose ir partijose tauta dažnai traktuojama kaip savaime suprantama, o jos apibrėžimai – kaip akivaizdūs. Bet mąstančiam žmogui akivaizdžių dalykų lieka vis mažiau, ypač – kalbant apie abstrakcijas ir idėjas.

Tarkime, jog tautą apibrėžia bendra kilmė. Tai – bene seniausia tautos samprata. Bendras mitinis ar istorinis protėvis, platūs giminystės ryšiai arba jų vaizdiniai jungė tautas nuo priešistorinių laikų. Dauguma atvejų tai atitinka tikrovę, ypač – kalbant apie mažesnes, sėslesnes ir mažiau maišytas tautas. Vis dėlto net jose pasitaiko išimčių.

Lietuvių didvyrių panteone aukso raidėmis spindi Emilijos Pliaterytės vardas. Iš tiesų ji – Emilija Pliater. Sulenkėjusi vokietė, kurios giminė į Lietuvą atkeliavo iš Latvijos. Iš vokiečių kilo ir įvairiai vertinama Landsbergių giminė. Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos giminė kildinama iš prancūzų, ukrainiečių tautinis didvyris Stepanas Bandera – iš ispanų, užsilikusių Ukrainoje nuo Napoleono Didžiosios armijos. Šiuolaikinės suomių tautos tėvas Karlas Gustavas Manerheimas buvo lyg tai švedas, lyg tai vokietis, lyg tai olandas.

Lenkijos valstybės kūrėjas Juzefas Pilsudskis krauju buvo lietuvis. Lygiai kaip Klaipėdos vokiečių nacistų vadas Vilhelmas Bertulaitis. Abu kovojo prieš Lietuvos valstybę. Taigi, turime tiek sulietuvėjusių kitataučių, tiek išlietuvėjusių lietuvių pavyzdžių. Istoriškai žinomi arabų mameliukų ir turkų janyčarų pavyzdžiai, kaip iš kitų tautų surinkti ir perauklėti vaikai tapdavo ištikimiausiais savo pavergėjų kareiviais. Kitais atvejais tapatybė kisdavo savanoriškai tapatinantis su tauta, kurios šalyje apsigyvendavo vieno ar kito asmens protėviai.

Kita ir šiuo metu – net populiaresnė tautos apibrėžtis yra kultūra. Bet klausimų kelia pačios kultūros apibrėžtis. Šiais laikais ji dažnai redukuojama į estetiką. Ar tai reiškia, jog lietuvių patriotai, eidami žūti už savo tautą ir tautiškumą, aukojosi už Velykų kiaušinius? Kita vertus kultūrą galima suprasti kaip etiką. Bet čia kyla kitas pavojus – suvokti etiką paprotine prasme. Tada išeitų, jog lietuviai patriotai aukojo savo gyvenimus už teisę… Nesisveikinti per slenkstį. O jei etiką suvoksime grynąja prasme, tai ji – universali. Nežudyk. Nevok. Nesvetimauk. Mylėk savo artimą. Su kiekvienu elkis teisingai. Kur čia tautiškumas? Tai – bendražmogiška.

Vargu, ar teisinga tautos tapatybę aiškinti jos kultūros forma, kuri, be kita ko, labai retai būna unikali ir dar rečiau – visuotinė tos tautos ypatybė. O jei kultūrą suprasime kaip bendražmogiškų normų sistemą, dings tautos išskirtinumas. Tauta, kaip ir kiekviena bendruomenė, remiasi dviem principais: jungtimi viduje ir skirtimi kitų analogiškų bendruomenių atžvilgiu. Ar šiuos principus galima tapatinti vien su kultūra? Vargu. Net jei kultūrą siesime su giliausiais dvasingumo klodais, glūdinčiais religijoje, tarp lietuvių tautos kūrėjų ir didvyrių rasime pačių skirtingiausių religijų atstovų ir net žmonių išvis be religijos.

Daugeliu atvejų tautas viduje jungia ir vieną nuo kitos skiria sava kalba. Vis dėlto Lietuvos istorijoje turime ištisas gimines, kaip Radvilos, kurie kalbėjo lenkiškai. Tuo pat metu būdami Lietuvos patriotai ir laikydami save lietuviais, o ir kitų lietuvių jais pripažįstami. Jie siekė išsaugoti Lietuvos suverenumą nuo tų pačių lenkų, su kuriais juos jungė bendra kalba. Dauguma airių ir škotų kalba angliškai, bet pavadinkite juos anglais… Žydai apskritai kalba daugybe kalbų, tačiau suvokia save kaip vieną ir išskirtinę tautą. Išeitų, jog ir kalba, išskirta iš bendro konteksto, sunkiai tiktų būti visuotine bet kurios ar net lietuvių tautos apibrėžtimi.

Lieka savimonė. Regisi, ypač šiuolaikiniame globalizuotame, judriame ir takiame pasaulyje tai galėtų būti pagrindinė tautos ir tautiškumo apibrėžtis. Bet vargu, ar savimonė gali kyboti tuščioje erdvėje. Savimonei reikalingas pagrindas. Reikalingas atsakymas – kodėl žmogus sieja save su viena ar kita tauta. Ir čia atsakymų gali būti įvairių – nuo kilmės iki kalbos ar kultūros. Ir kartu visi šie atsakymai – tik daliniai. Kiekviena šių apibrėžčių gali būti kvestionuojama.

Ne kažin kiek tegelbsti ir politinė tautos apibrėžtis. Pilietybė atsiranda iš valstybės. O kas skatina tautines bendruomenes kurti savas valstybes? Panašiau, jog valstybės kyla iš tautų, nei priešingai. Vyresni lietuviai dar atsimena bandymus kurti sovietų liaudį-tautą. Šis dirbtinis projektas subyrėjo, vos tiktai žmonės įkvėpė truputį laisvės ir prisiminė esą lietuviai, rusai, gruzinai ar totoriai. Ne ką sėkmingesni buvo bandymai kurti tokias pokolonijines tautas kaip irakiečiai, šrilankiečiai ar filipiniečiai. Šiuos konstruktus drasko istorinių tautų skirtumai.

Panašu, kad esminis tautą vienijantis ir išskiriantis principas – tai bendra istorija. Norite – siekite ją su atmintimi, norite – su savimone, galima tai sieti ir su kultūra, ir su prigimtimi. Dauguma atvejų tautos istoriją išties kuria bendros kilmės žmonės, nors pasitaiko išimčių. Svarbus ir kultūros vaidmuo, bet šiuo atveju tai reiškia kai ką kito, nei vien etiniai ar estetiniai papročiai: tai – sąmoningas savęs tapatinimas su istoriniais asmenimis, įvykiais ir procesais.

Tautos patriotas save sieja su praeities didvyriais ir siekia pratęsti jų darbus. Kai kuriais atvejais tie didvyriai gali būti kraujo giminės, bet tai – antraeilės svarbos ryšys. Vargu, ar Vasario 16-osios akto signatarai, Nepriklausomybės kovų savanoriai ar pokario partizanai laikė save Mindaugo ar Vytauto Didžiojo palikuonimis. Veikiau jie rėmėsi istoriniais pavyzdžiais, kaip kurta, ginta ir puoselėta lietuvių tauta bei Lietuvos valstybė. Šalia vertikalios bendrystės su tautos patriarchais laike veikė ir horizontali bendrystė vietoje – su savo šeimų, giminių nariais, draugais ir kaimynais, kuriuos taip pat jungė bendra istorija, bendras gyvenimas.

Paprasčiau tariant, tautos istoriją sudaro laiko ir vietos jungtis. Tai, kas vyko čia, konkrečioje šalyje, konkrečioje bendruomenėje, kas jungia praeities, dabarties ir ateities kartas. Tautos patriotas, aukodamas savo gyvenimą pagal savo pirmtakų pavyzdžius, pratęsia jų būtį ir kartu sudaro pagrindą pats pratęsti savo būtį per savo įpėdinius. Tiek pirmtakai, tiek įpėdiniai gali būti skirtingų papročių, skirtingų kalbų, tam tikrais atvejais – net skirtingos tautinės kilmės, bet juos visus jungia bendras įsipareigojimas arba jo vaizdinys istorijoje.

Taigi, pagrindinis tautiškumo sandas yra savimonė, o esminis jo pagrindas – istorija. Istorija sukūrė tiek klasikines, tiek moderniąsias tautas. Nors yra žymių skirtumų tarp tokių visuomenių, kaip lietuviai ir šveicarai ar žydai ir amerikiečiai, kiekvieną jų jungia bendra istorija. Kiekvieno žmogaus gyvenimas – atskira istorija. O bendra žmonių istorija, išgyvenama, suvokiama ir tęsiama kartu, sukuria bendruomenes. Taip pat ir tautas.

Žinoma, tapatinti bendruomenės ir tautos sąvokas būtų klaida. Bendruomenių esti įvairių – nuo religinių iki politinių, nuo profesinių iki subkultūrinių. Kas iš jų išskiria tautą? Veikiausiai – tas pats sudėtingas savybių komplektas, jungiantis kilmę, kalbą, kultūrą, istorinę tėvynę. Viena šių savybių atskirai vargiai pavers žmonių masę tauta, bet visos kartu sudaro bendrą tautos audinį, kurį įprasmina bendra istorija. Atskirose tautose galimi įvairūs šių ypatybių deriniai, vienose mažiau svarbi kilmė, kitose – kalba, dar kitos jungia skirtingas kultūras, bet visose lemiama reikšmė tenka bendrai patirčiai ir atminčiai.

Genų kombinacijos, garsų sąskambiai, formalūs kultūros ritualai ar politikos institutai savaime gali būti visiškai beprasmiai. Juos įprasmina dvasiniai santykiai tarp žmonių, tarp mąstančių, jaučiančių, gyvenančių, veikiančių, kuriančių ir kovojančių esybių, kurias jungia ar skiria genealoginės, lingvistinės, kultūrinės ar politinės ypatybės.

Istorinių santykių kontekste visos šios ypatybės, savaime – tuščios ir bespalvės, įgauna svarbų ir brangų turinį. Genealoginis šeimos, giminės ir tautos medis, iš kartos į kartą perduodami ir tobulinami artimų žmonių papročiai, minčių raiškos ir bendravimo būdai, pagaliau – teritoriniai ir politiniai savos bendruomenės namai tampa šventybėmis. Dėl to, kad visa tai buvo šventa jiems – mūsų reikšmingiems kitiems.

Vienas iš mūsų tautos patriarchų, prezidentas Antanas Smetona tautą vadino šeimų šeima. Šį šiltą įvaizdį galima prisiminti ir kalbant apie narystę šiose bendruomenėse. Kaip šeimoje gali būti įvaikių ir jos išsižadančių išdavikų, taip tautoje galimas įsitautinimas ir nutautėjimas. Tautos istorija – tai procesas, į kurį galima įsijungti ir iš jo pasitraukti. Žinoma, tai – išimtys, jeigu jos tampa dėsniu, abejotina virsta autentiška tautinės bendruomenės struktūra.

Tautos istorija kuriama ir dabar. Lietuvoje kylantys judėjimai už šeimą – tautos branduolį ir miškus – tautos paveldą gali būti suvokiami kaip vėl atgimstančios tautinės bendruomenės ir jos sąmonės reprezentacijos. Jei po ilgų atomizacijos metų vėl besimezgantis žmonių solidarumas bus įprasmintas istorine tąsa, įamžintas laike ir įvietintas vienintelėje Tėvynėje, galbūt ir Lietuvoje išauš Tautos pavasaris.