G. Burneika. Kodėl Judo-krikščionybė? (video)

Ortodoksinė krikščionybė ir judaizmas stengiasi atsiriboti vienas nuo kito, todėl ir patį terminą „judo-krikščionybė“ vartoti vengia. Tačiau XIX a. žlugus Šventosios Romos imperijai (ją oficialiai panaikino Napoleonas 1806 m.) ir atsiradus galimybei į krikščionybę pažvelgti iš įvairių pusių, sąvokos „judo-krikščioniškoji civilizacija“, „judo-krikščioniškosios vertybės“ ir pan. prigijo ir paplito. Terminas susilaukė atskiro dėmesio 2012 m. prancūzų intelektualiniame leidinyje „Religijų istorija“ (Revue de l‘histoire des religions). Krikščionybės žydiškas šaknis ėmėsi nagrinėti tiek jos kritikai, tiek patys krikščionys. Prancūzų filosofas Žozefas Ernestas Renanas (Ernest Renan, 1823–1892) Žydų Studijų Draugijos 1883 m. konferencijoje sakė: „Krikščionybė, – sakau, – buvo tik jūsų pranašų tęsinys. Krikščionybės šlovė yra judaizmo šlovė. Taip, pasaulis tapo žydiškas.“ [1]

Vokiškojo  nacional-socializmo grėsmės akivaizdoje popiežius Pijus XI garsioje 1937 m. savo kalboje paskelbė: „Per Kristų ir Kristuje mes savo dvasia esame kilę iš Abraomo […]. Dvasiškai mes visi esame semitai.“ [2]

Ir Frydrichas Nyčė pabrėžė: „Krikščionybė dėl savo žydiškų šaknų ir paaiškinama tik kaip šios dirvos augalas.“ [3] Biblija patvirtina šiuos teiginius. Apaštalas Paulius sakė, kad žmogus, atsivertęs į krikščionybę, tampa Izraelio „šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku“ (Rom 11, 17. ) [4], taigi žydų religijos dalininku.

Ir visai objektyviu mokslo požiūriu, pasak tinklalapio mokslas.lt, krikščionybė „perėmė labai daug idėjų iš judaizmo, atsirado kaip judaizmo sekta.“ [5] Šv. Paulius Biblijoje paliudijo, kad žydai krikščionybę laikė savo tikėjimo sekta: „Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinama sekta“ (Apd 24, 14; Kosto Burbulio vertimas).  Kuo ši sekta skiriasi nuo klasikinio ortodoksinio judaizmo? Ogi tuo, kad judaizmas yra išskirtinai žydų tautos religija, o krikščionybę galima laikyti kitoms tautoms adaptuotu judaizmu.

Krikščionys tiki, kad per Kristaus auką, panaikinusią Senojo Testamento (toliau ST) „įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais“ (Ef 2, 15), jie yra atskirti nuo judaizmo. Bet atidžiau panagrinėjus Biblijos tekstus matyti, kad judaizmo religinė tradicija niekur nedingo, tik iš ritualinio paviršiaus pasitraukė į dvasinį užnugarį. Kitaip tariant, atsivertėlis mokomas gyventi ne pažodžiui vykdant ritualinius ar kitokius judaizmo priesakus, o vykdant jų vidinę prasmę savyje. Pavyzdžiui, gerai žinomas kūniško apipjaustymo ritualas yra priklausymo žydų tautai ženklas (Pr 17, 10–14), na o kitataučiui kūniškas apipjaustymas nebūtinas – pasak Pauliaus, užtenka po krikšto laikyti save Abraomo palikuonimi (Gal 3, 29), ne: „Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę“ (Rom 2, 29). Taigi, krikščionys, „jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu“ (Kol 2, 11). Šitaip atsivertėlis, „naujasis žydas“ palaipsniui yra vedamas prie judėjiško ritualo esmės.

Kaip tik šitaip „išrinktosios tautos“ mokymas tampa neatskiriama krikščionybės dalis – ji vienintelė yra „teisi“ religija, o jos adeptai krikščionys – vieninteliai „išrinktieji“. Apaštalas Petras atsivertėlius to moko tais pačiais žodžiais, kurie ST buvo skirti žydams. Naujasis Testamentas (1 Pt 2, 9) tiesiog cituoja Senąjį (Iš 19, 5–6; Įst 4, 20; 7, 6; 14, 2): „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis.“ Paulius naujakrikštus tikina: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji“ (Kol 3, 12), nes „Dievas išsirinko jus kaip pirmienas“ (2 Tes 2, 13), tad: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius?“ (Rom 8, 33).

Įgijęs „šventosios tautos karališkosios kunigystės“ statusą, krikščionis vietoj kūniškų ST aukų ant aukuro privalo tam pačiam bibliniam dievui aukoti tiek patį save (savo turtą, jėgas, kančias, gyvenimą ir net gyvybę), tiek kitus, kuriuos turi arba atversti į savo „vienintelį tikrą“ tikėjimą, arba arba sunaikinti [6]. Taip kartu su „išrinktojo“ statusu ST raginamas nuožmus elgesys su kitatikiais pereina į krikščionybę ir tampa neatskiriama jos plėtros bei įsitvirtinimo politikos dalimi. Pavyzdžiui, prakeikimai, kurių savo religiniams oponentams nešykšti NT autoriai, savo kilme yra judėjiški, perimti iš ST, kur jie kunigų buvo sakomi prie aukuro [7].

Krikščioniui kaip, ir judėjui, vieninteliu šventu miestu tampa Jeruzalė, vienintele šventa žeme – Palestina. Krikščionis, kaip ir judėjas, seka tais pačiais žydų tautos pranašų pavyzdžiais (Hbr 11). Per krikštą jis įvedamas į tą patį judėjišką mitą, kurio vaizdiniais nuo šiol imasi gyventi, ir miręs yra palydimas nebe pas savo protėvius, o pas žydų protėvį Abraomą.

Tautos nuolankiai prijunko prie adaptuoto joms svetimo mito, pajuto jame savo pranašumą prieš kitas ir netgi pačios ėmėsi joms jį skleisti. Izraelio judaizmo tyrinėtojas, pats ortodoksinis judėjas Pinhas Polonskis diskusijoje su krikščionimi savo ir kolegų vardu jam primena, jog krikščionybė yra „dukterinė judaizmo religija, skleidžianti žmonijai žydiškus idealus“; žydams nereikia priimti krikščionybės todėl, kad jie yra tarsi tos pačios įmonės „kūrybinis skyrius“, kurios krikščionybė – „marketingo skyrius“, nes „žydai patys skleidimu neužsiima, žydai užsiima kūryba“; krikščionybė – tai „judaizmo išplėtimas pasaulio tautoms“, taigi „krikščionybė – pasaulio tautoms, o ne žydams“; „per Jėzų jūs tam pasijungiate“; „Paulius Jėzaus pagrindu sukūrė sistemą, kuri nežydams leido prisijungti prie žydų medžio“ [8]:

Taigi krikščionys yra „patarnaujantis personalas“ žydų kultūrai ir tapatybei skleisti. O kadangi jie sudaro apie trečdalį pasaulio gyventojų, tai akivaizdu, kad P. Polonskio žodžių priskirti kokiai nors sąmokslo teorijai neišeina. Tad kuo gi judo-krikščionybė taip apžavėjo žmoniją?

Karlas Gustavas Jungas sako, kad „psichika yra galingiausias žmonių pasaulio faktas. Taip, ji yra ir bet kokio žmogiškojo fakto – ir kultūros, ir žudikiško karo motina.“ [9] Pasak Jungo, jos galia kyla iš priešybių įtampos, savyje ji yra indiferentiška ir „priklauso nuo formos, kurią įgyja“ [10]. Kitaip tariant, konflikto pažadinta psichinė jėga gali būti tiek žalinga, naikinanti (karas, nesantaika ir t. t.), tiek ir vaisinga, kurianti (pavyzdžiui, iš skirtingų nuomonių susidūrimo pagarbioje diskusijoje gimusi gilesnė tiesa).

Judo-krikščionybės sau prisiskirtas „išrinktojo“ statusas savaime kitus pažemina, padaro juos antrarūšius, likusius „neišrinktus“. Todėl judo-krikščionybė iš prigimties yra konfliktiška, sėjanti nesantaiką. Vadinamasis pagonis „išrinktajam“ būtinas kaip žemesnis, kurio atžvilgiu būtų galima būti „aukštesniam“. Dėl to jis būtinai turi būti žeminamas ir niekinamas, šitaip jo sąskaita nuolat „pakraunant“ save – įrodant savo „didžią misiją“ ir tuo būdu susireikšminant. Todėl judo-krikščionybė be paliovos kuria įvairiausius suktus „pagonių“ atvertimo ir užvaldymo būdus. O neišvengiamo priešiškumo pažadinta psichinė energija įgauna naikinančią formą – tampa, Jungo žodžiais, „žudikiško karo motina“, tiek kūniško, tiek dvasinio, ką ištisai rodo krikščionybės istorija.

Priešingai negu krikščioniui, iš biblinio mito gavusiam sankciją nuožmiai savo religijos plėtrai, vadinamajam pagoniui išrinktumo sindromas yra visiškai svetimas, o kartu svetimas ir priešiškumas tikybos pagrindu – religija kaip tokia jam nėra pagrindas pulti kitus. Užtat agresijos prasme krikščionybė tikrai yra pranašesnė, kitaip tariant, jos agresija stipriau motyvuota. Tačiau asmeniškai pačiam krikščioniui tai veikia kaip primityvi, žemiausia stabmeldystės forma – jo sąmonė yra taip prikaustyta prie jo niekinamos „pagonybės“, kad be jos tiesiog išsektų. Pasak mitologo Dainiaus Razausko, „krikščionybė be pagonybės negali išbūti. Vos tik kur nors baigiasi pagonybė, krikščionys bemat susipyksta tarpusavyje ir pagonimis pradeda vadinti vieni kitus, kaip katalikai stačiatikius, stačiatikiai su protestantais katalikus ir t. t.“ [11].

Taigi iš judaizmo perimtą „išrinktojo“ statusą, supriešinantį su visais kitatikiais ir taip skatinantį jų „gelbėjimo“ misiją, reikia laikyti esmine krikščionybės plėtros varomąja jėga.

Tautoms adaptuoto judaizmo žmogiškuoju įvaizdžiu tapo paverstas Kristaus asmuo. Jame buvo sutelkta daugybė įvairių tautų mitinių vaizdinių. Be kitų, apie tai yra kalbėjusi K. G. Jungo analitinės psichologijos mokyklos Ciuriche sekėja bei tesėja Marija Luiza fon Franc (Marie-Louise von Franz, 1915–1998): „Apie Kristaus asmenį ilgainiui susitelkė ištisas tinklas vėlyvosios antikos mitinių vaizdinių. Asmeniški Jėzaus Nazariečio bruožai išbluko, o jų vietoje iškilo Dievažmogio vaizdinys, papildytas daugeliu kitų archetipinių simbolių.“ Toliau dar: „Jeigu krikščionybė būtų likusi vietine Mažosios Azijos sekta, ji būtų numirusi kartu su savo mitu, nebūtų pritraukusi kitų motyvų, tapusi taip nugludinta. O ypač nugludinti veikiausiai tampa tie motyvai, kurių branduolinis archetipinis įvykis daro žmonėms didžiausią poveikį“ [12]. Tačiau susitelkusi į dievažmogio vaizdinį, M. L. fon Franc visai neužsimena apie judėjiško mito įtaką krikščionybės plėtrai.

O iš Biblijos akivaizdu, kad būtent judėjiškas mitas kalba apie pasaulinę hegemoniją. Keli pavyzdžiai. Jau Pradžios knygoje (27, 29) Jokūbą, būsimąjį Izraelį, tėvas laimina: „Tetarnauja tau tautos, ir tesilenkia tau gentys“. Psalmėse (72, 8–10) Saliamonas apie būsimą žydų karalių pranašauja: „Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių. Dykumos klajokliai klūpės prieš jį, o jo priešai laižys žemės dulkes. Taršišo ir Salų karaliai mokės jam duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos.“ Toliau (Ps 144, 2) Dovydas apie Dievą sako: „Jis paveda man valdyti tautas“. „Daug tautų ateis ir sakys: Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo namus, kad pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais. Iš Siono ateis mokymas ir iš Jaruzalės Viešpaties žodis“ (Mich 4, 2). Apreiškime Jonui (21, 26) apie dangiškosios Jeruzalės miestą sakoma, kad „į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės“. Ir t. t.

Taigi vietinės reikšmės Artimųjų Rytų judėjų religija šimtmečius puoselėjo megalomanišką savojo išrinktumo ir plėšrų visų kitų užvaldymo geismą, kuris ir suveikė per krikščionybę. Suveikė greičiau spontaniškai, pasąmoningai nei valingai. Juk mitiniai vaizdinai ieško nuolydžio per nesąmoningą žmogaus psichikos pusę, o protas tik paskui juos apmąsto. Istorija parodė, kad judo-krikščionybė nėra vien dirbtinis politinis ar socialinis darinys, o išties archetipinė arba, jos pačios terminais kalbant, apreikšta religija. Todėl ją galima būtų laikyti žydų tautos kolektyvinės užsąmonės apraiška, judėjų elito paskleista per Paulių ir kitus NT autorius, nuoširdžiai tikėjusius savo išrinktumu ir išskirtine misija.

Tačiau ne viskas, kas ateina iš mitinio pasaulio ir daro žmogui numinozinį poveikį, yra vertinga. Taip, daugybė tautų buvo sugundytos abraomiškuoju „išrinktumu“ bei „teisumu“ ir už tai atsidavė svetimos tautos mitinei tradicijai. Už savimeilišką pranašumo prieš kitus jausmą (nors ir su privalomu kaltės priedu) teko atiduoti savąją tautinę tapatybę.

Todėl galima daryti prielaidą, kad lemiamas branduolinis krikščionybės galios šaltinis yra visai ne dievažmogio Kristaus vaizdinys, o būtent abraomiškosios tradicijos išrinktumo ir dominavimo fantazija. Iš tikrųjų, pasak Ž. E. Renano, „pasaulis tapo žydiškas“. Vadinasi, mirštančio ir prisikeliančio dievo bei kiti įvairių tautų mitai tėra antraeiliai ir panaudoti tik kaip jaukas žmogaus pasąmonei užkabinti, kaip priemonė į visas tautas įdiegti vieną.

Kad ir kaip krikščionybėje būtų maskuojamas judaizmas, jis kaip buvo, taip ir tebėra neišvengiamas. Krikščionis kaip buvo, taip ir tebėra, Pauliaus žodžiais tariant, įskiepytas į žydų tautą, ir skaitydamas Bibliją ar klausydamas bažnytinių pamokslų, kasdien „susileidžia“ jos ideologijos dozę. Sunku susilaikyti, juk du tūkstančius metų ji visaip brukama ir diegiama, ir rimbu, ir meduoliu. Nors induizmas ir budizmas su tuo iš pat karto puikiausiai susitvarkė: tiesiog atskyrė Kristų nuo žydų tradicijos ir perkėlė į savo dirvą, tiksliau – sudaigino savo dirvoje kaip savą prigimtinį archetipą. Taip induizme Kristus tapo Višnaus avatara (viena iš apraiškų), o budizme –vienu iš bodhisatvų (žmonėms tarnauti pasišventusių nubudusiųjų).

Pasak M. L. fon Franc, Kristus, nors ir neša gerąją naujieną, yra tas pats senas mirštantis ir prisikeliantis dievas, koks buvo egiptiečių Osiris, trakų bei graikų Dionisas ir daugelis kitų. „Skirtingi variantai – tai skirtinga to paties archetipo išraiška“, o „archetipinių žmogaus psichikos pagrindų hipotezė daugelį tokių klausimų supaprastina, ir leistis į neišbrendamus ginčus dėl religinių mitų nebėra reikalo.“ [13] Senajame lietuvių tikėjime Kristų šiuo atžvilgiu iš dalies atitinka linų dievas Vaižgantas, kenčiantis, mirštantis (linų dorojimas) ir prisikeliantis nauja – kultūrine kokybe (drobė). O kartu tai simbolizuoja žmogaus vidinį augimą, sielos raidą, aprašytą puikiame jungiškosios krypties psichoterapeutės Eglės Minelgaitės-Beinorienės straipsnyje „Lino alchemija“ [14]. Taigi turime savą, tautišką mirties ir prisikėlimo simbolį, sutelkiantį vidiniam darbui galintį (jei tik būtų deramai įdirbtas ir išplėtotas) tapti ryškia mūsų dvasinio gyvenimo gaire, ugdančia sielą, o ne pajungiančia ją svetimai tradicijai.

Dar vienas būdas sugrįžti iš ideologinės tremties į savo tautą – tai senojo prigimtino tikėjimo ritualai. Jų šaltinis, pasak M. L. fon Franc, „archetipų pasaulio įsikišimas į kolektyvinę genties sąmonę, tarpininkaujant asmeniui“ [15]. Archetipinis užsąmoninis vaizdinys gali pasireikšti sapne arba vaizduotėje. Fon Franc sako: „Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta šią psichinę tikrovę išgyvena savaip“ [16]. Žydų tauta krikščionybės kūrimosi laikotarpiu ją irgi išgyveno savaip. NT apstu regėjimų, vadinamų apreiškimais, kurių pagrindu susiformavo krikšto, eucharistijos ir kiti ritualai, įjungiantys žmogų į hebrajų tauta ir joje laikantys. Vadinasi, elgdamasis  pagal savo tautos tūkstantmečiais brandintus religinius vaizdinius ir jų pagrindu rekonstruotus, aktyvios vaizduotės ar sapno metu patirtus ritualus žmogus turi galimybę į ją sugrįžti. Štai kodėl Biblija įsako naikinti „pagoniškų“ ritualų vietas: „Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, iškirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje, nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta“ (Įst 7, 5, 6). O atsimetėliai gąsdinami pragaro bausmėmis. Ir kaipgi kitaip, juk jie dar ims ir ištrūks iš judėjiškojo mito gniaužtų, taps jam nebepavaldūs!

Lietuvių senojo tikėjimo bendruomenės „Romuva“ religinėse šventėse dalyvauja žmonės, laikantys Kristų savo dvasiniu mokytoju. Niekas jų neverčia keisti savo pažiūrų, kaip tai daro uolūs judo-krikščionys. Juk pats dalyvavimas rituale persmelkia žmogų šakniniu tautos dvasingumu, savaime panaikinančiu primestą nuodėmingumą ir svetimos tautinės tapatybės likučius, vis tiek juk niekad iš tikrųjų neprigyjančius…

Tada nė į galvą nebeateis šventa laikyti tik vienos tolimos tautos tėviškę – juk visa Žemė yra šventa! Tad mūsų, neišskiriant kitų, – irgi. Ir į piligriminę kelionę bus galima keliauti ne į Izraelį, o į žemaičių Šatriją ar aukštaičių Ledakalnį – pasirodys, kad mūsų žemė pilna šventų vietų! Kaip Indija – indams, Japonija – japonams ir t. t. O kartu ir mums visiems vienų kitiems, gyvenantiems tarpusavio pagarboje ir lygybėje po vienodai visiems aukštu dangumi. Tik krikščionims jų žemė tėra antrarūšė, nešventa, todėl neva reikalinga nepaliaujamo „pašventinimo“ visokiais kryžiais, Marijų ir kitų šventųjų stabais. Šventa žemė krikščionims taip ir lieka tik „pažadėta“. Kaip ir judėjams. Taigi – judo-krikščionims.

Nuorodos

[1] https://journals.openedition.org/rhr/7835#text, p. 34.

[2] Ten pat, p. 97.

[3] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 537.

[4] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[5] https://mokslai.lt/referatai/sociologija/sociologijos-paskaitu-konspektai.html.

[6] https://alkas.lt/2017/11/29/g-burneika-kanibalizmas-ir-zmoniu-aukojimas-biblijoje/.

[7] https://alkas.lt/2019/01/15/g-burneika-prakeikimas-aukojimas-jahvei/.

[8] https://www.youtube.com/watch?v=pBpzqu-_H8I.

[9] Carl Gustav Jung. Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 138.

[10]  Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Mari raštai, p. 74 ir 66.

[11] https://alkas.lt/2019/12/05/d-razauskas-krikscionybe-sukonstravo-pagonybe-kaip-savo-seseli-kaip-tamsiaja-savo-puse/.

[12] Marija Luiza fon Franc. Pasakų kilmė, Būdas, 2019, Nr. 4, p. 80.

[13] Ten pat.

[14] Eglė Mielgaitė-Beinorienė. Lino alchemija, Liaudies kultūra, 2018, Nr. 5.

[15] Marija Luiza fon Franc. Pasakų kilmė, p. 82.

[16] Ten pat, p. 69.