G. Burneika. Apie tikrus ir netikrus dievus

Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“

2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės.

M. Talutis sako: „Tiesą sakant, nežinau, ką tiksliai garbina baltų religijos skleidėjai“.

Betgi pačių krikščionių metraščiai liudija baltus (lietuvius, latvius, prūsus) nuo seno tikėjus Dievą. Kelis tokius paliudijimus galima išgirsti  mitologo Dainiaus Razausko paskaitoje „Lietuvių Dievas“:

Taip, greta Dievo yra ir dievai. Bet ir juos norint galima suprasti kaip to paties Dievo eponimus, įvardijančius jo atskiras apraiškas ar funkcijas. Atskiru atveju, „dievu“ gali būti pavadinamas ir Velinas, kaip vienas iš dievų. Krikščionio tai neturėtų stebinti, nes ir Šventasis Raštas sako, kad „yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, – daug tų dievų ir daug viešpačių“ (1 Kor 8, 5; Kosto Burbulio vertimas, toliau KB), ir Šėtonas pristatomas kaip „šio amžiaus dievas“ (2 Kor 4, 4; KB), ir netgi žmonės atskirais atvejais gali būti pavadinami dievais (Jn 10, 34–35; Ps 82, 6–7) [1].

Prigimtinį lietuvių tikėjimą M. Talučiui galėtų padėti suprasti iškilios mūsų išeivijos mokslininkės mitologės Marijos Gimbutienės įžvalgos. Ji sako: „Susumavus visus šaltinius, galime pasidaryti išvadą, jog pagrindinis senosios religijos leitmotyvas buvo: kova prieš amžinai grasantį blogį už egzistenciją, už gyvybę, kuri buvo kartu gėrio ir laimės sinonimas. Dėl to kalbėsiu apie gyvatos (egzistencijos) religiją, ne apie „gamtos“ ar „dvasių“ religiją, kurios nėra mūsų senovinę religiją tinkamai apibūdinančios sąvokos. Gyvybės ugdymui, jos palaikymui ir jos apsaugojimui prieš mirties ir pikto jėgas subordinuojasi visi papročiai, visi tikėjimai, visi meno simboliai“.

Taigi, pagal baltų pasaulėžiūrą, pasaulyje vyksta amžina gyvybę kuriančių ir naikinančių galių kova. Kitaip tariant, amžinas Dievo ir Velnio konfliktas, pradėtas Dievo darbus iškreipiančio bei gadinančio Velnio.

Krikščionybė, nežiūrint jos labai taikių lozungų, savo esme yra konfliktiška religija. Ji priešiška visoms vadinamosioms pagoniškoms tradicijoms ir pati yra susiskaldžiusi į daugybe pakraipų bei sektų. Tai užkoduota pačioje Biblijoje, kur Kristus sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anyta. Žmogaus namiškiai taps jam priešai“ (Mt 10, 34–36).

Kišimasis į tikėjimo ir sąžinės laisvę neišvengiamai sukelia konfliktus, o Kristus būtent taip ir liepė elgtis: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Švetosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). O tam atvejui, jeigu kas atsisakytų krikštytis ir norėtų likti „pagonimi“, skirti kiti biblinio Kristaus žodžiai: „Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos galežinia lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27). Prof. Arvydas Šliogeris dėlto yra pasakęs: „…krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę“ [2].

Krikščionybė, kaip svetima ir priešiška senajai baltų tradicijai religija, atėjo per smurtą ir panieką viskam, kuo žmonės gyveno iki jos. Ji per prievartą įdiegė savo ideologiją ir taip pajungė sau daugelio žmonių protus ir širdis, bet vis tiek liko prievartinė ir todėl iš esmės svetima ir savaime kelia konfliktą, skaldydama tiek žmonių širdis, tiek tautą. O tai, norint apginti senąjį savą tikėjimą, verčia jai priešintis. Bet konfliktą juk kelia ne tas, kas bando jam atsispirti ir pasipriešinti, o tas, kas jį nuo pat pradžių kelia.

Naikinančios galios, pasak baltų pasaulėžiūros, – neatskiriama pasaulio dalis. Jos nelaikomos absoliučiu blogiu, kaip šėtonas krikščionybėje. Jos sukelia nuolatinius virsmus, judėjimą, kaitą. Jei jų nebūtų, viskas sustotų ir mirtų nuo sąstingio. Ir žmogus dirba tik dėl to, kad nuolat patiria naikinančių jėgų grasą. Grėsmė savaime žadina ir ugdo žmogaus protą bei valią. Net gėrį, laimę, džiaugsmą mes patiriame tik santykyje su blogiu, nelaime, liūdesiu. Netgi pasakoma, kad „be blogo nebus ir gero“. Ir „nėra to blogo, kad neišeitų į gera“. Todėl, pagal prigimtinę pasaulėžiūrą, netgi Velnias gali žmogui pasitarnauti, žinoma, jeigu tik jis sugebės tuo deramai pasinaudoti. O tai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, kurį blogio priešprieša savaime ir žadina.

Tokiai pasaulėžiūrai labai artimos psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo mintys: „Sąmoningumas neatsiejamas nuo priešybių skyrimo. […] Sukelti konfliktą – liuciferiška dorybė tikrąja šio žodžio prasme. Konfliktas įžiebia afektų ir emocijų ugnį, ir ši ugnis, kaip bet kuri kita, turi du aspektus, būtent sukuria karštį ir šviesą. Emocija yra alcheminė ugnis, kurios šiluma paskatina visą ko egzistenciją ir kurios karštis omnes superfluitates comburit, sudegina viską, kas nereikalinga; antra vertus, emocija yra ta akimirka, kai plienas pataiko į akmenį ir išskelia žiežirbą: kaip tik emocija yra pagrindinis sąmoningumo šaltinis. Be emocijos tamsa niekada nevirsta šviesa, sąstingis – judėjimu“ [3].

Tad Velnias baltų tikėjime yra ne vien Dievo priešas, bet ir jo pagalbininkas. Jie abu yra būtini, kaip vienos visa apimančios Būties dvi pusės. Gintaras Beresnevičius yra išskyręs netgi tris Dievo ir Velino tarpusavio santykių atvejus: Dievas ir Velnias – broliai; Velnias – Dievo pagalbininkas; Velnias – Dievo priešininkas. 

Vadinasi, sekant K. G. Jungu bei remiantis mūsų prigimtine pasaulėžiūra, ir krikščionybės konfliktiškumą galima laikyti „liuciferiška dorybe“, kuri „įžiebia afektų ir emocijų ugnį“ ir tuo žadina sąmoningumą.

Naikinančias galias laikydamas neatskiriama, būtina ir savaip netgi vertinga būties dalimi, senasis baltų tikėjimas formuoja dorą, pagarbų santykį su priešininku. Jį lemia patys šios pasaulėžiūros pagrindai – Dievo ir Velnio tarpusavio santykių pobūdis.

Krikščionybės mokyme to nėra. Čia blogis laikinas. Velnias ir jo sekėjai – visi, kas nėra krikščionys, – bus sunaikinti arba amžinai degs pragare. Jie neturi jokios vertės amžinybėje. O tai, kas nėra vertinga amžinybės požiūriu, suprantama, neverta pagarbos ir dabar. Iš čia visa panieka kitatikiams, vadinamiesiems pagonims. Kristus juos vadina šunimis (Mt 15, 22–26). Apaštalas Paulius nuvertina jų religines apeigas ir aukas: „…aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams“ (1 Kor 10, 20); taip pat sako, kad jų užkietėjusios širdys, aptemę protai, kad jie menkystos ir tiesiog atskirti nuo Dievo (Ef 4, 17–18). O juk Kristaus ir apaštalų pavyzdžiais privaloma sekti (1 Jn 2, 6; 1 Kor 11, 1)! Taigi krikščionių doktrina moko, reikalauja kitatikį niekinti ir, esant reikalui, netgi nužudyti dėl jo pagal apibrėžimą „klaidingų“ religinių įsitikinimų. Nes Kristus yra pasakęs: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“ (Lk 19, 27; taip pat žr. Apr 2, 26–27). Mūsų prigimtiniame tikėjime nieko panašaus nė su žiburiu nerasime!

M. Talutis sako: „Dauguma pagonybės gaivintojų kol kas dar netikri pagonys, nes yra pakrikštyti, vieni praktikuojantys, kiti nepraktikuojantys katalikai, tačiau per Krikšto sakramentą visiems laikams panardinti į Jėzaus Kristaus slėpinį, tapę Jo nuosavybe. Nors galima sakyti, kad man Krikštas nieko nereiškia, tačiau tai yra sakramentas, kuris sieloje palieka savo žymę. Mat aš galiu kalbėti tik už savo sąmoningąją pusę, bet kiek žmoguje dar yra pasąmonės dalykų, kurių mano žinojimas nesiekia. Vis dėlto Šventoji Dvasia kaip tik ten daugiausia įsiskverbia.“

Vadinasi, kunigas teigia, kad pagonys, jei tik kažkada buvo pakrikštyti, nebėra tikri pagonys. Ir mistifikuoja krikšto poveikį taip, kad per jį žmogus esą visiems laikams tampa „Kristaus nuosavybe“ (tarsi koks vergas), kad jis tampa „panardintas Kristaus slėpinyje“ ir sakramento iki pasąmonės gelmių paženklintas. Bet ar negalėtume pasakyti ir atvirkščiai, kad joks krikščionis nėra tikras krikščionis, nes prieš krikštą jis – ligi tų pačių pasąmonės gelmių – buvo pagonis?

Kunigo tikslas – pasėti neviltį žmogaus, pradėjusio peikėtis iš krikščionybės aptemimo, širdyje. Betgi sąmoningai pasiaiškinus tą pasąmoningąjį „Kristaus slėpinį“, į kurį žmogus esąs „panardintas visiems laikams“, ne taip jau sunku iš jo ir „visiems laikams išnerti“.

Pasak Biblijos, žmogus, tapęs krikščioniu, yra kirste iškertamas iš savo tautos ir įskiepijamas į Izraelio tautą: „Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame [Izraelio tautos] alyvmedyje“ (Rom 11, 24). „O tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs [Izraelio tautos] šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku“ (11, 17).

Žmogus iš savo tautos iškertamas per krikštą. Laiške galatams apaštalas Paulius sako, kad po krikšto žmogus „apsivelka“ Kristumi: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27). Taigi po krikšto žmogus yra „Kristuje“ – jo dvasinėje priklausomybėje. Kristų Biblijoje simbolizuoja tas pats Izraelio tautos medis, o tikinčiuosius – to medžio šakos. Tik šį kartą tai vynmedis, o ne alyvmedis: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15.5; KB). Savaime suprantama, kad kalba šiuo atveju – apie Izraelio tautos medį iš ką tik cituoto Laiško romiečiams, kuriame turi būti „įskiepyti“ visi kitataučiai. Nes nelogiška manyti, kad žmogus gali būti įskiepytas dviejuose skirtinguose medžiuose. Taigi po krikšto apsivilkęs Kristumi arba būdamas jo, vynmedžio, šakele žmogus jau priklauso nebe savo, bet Izraelio tautai.

Iškart po minėtos Laiško galatams eilutės, kurioje kalbama apie „apsivilkimą Kristumi“, galima rasti papildomą patvirtinimą, kad krikštas ir buvimas Kristuje reiškia tautybės praradimą ir priklausymą Abraomo palikuonims: „…visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 28–29). Esminis akcentas – prigimtosios, prigimtinės tautybės praradimas, nes galų gale žmogus tampąs Abraomo, žydų tautos protėvio, palikuonimi.

Žinodami, kad po krikšto žmogus esą tampa Abraomo palikuonimi, įskiepytu į Izraelio tautos medį, geriau suprasime ir tas Biblijos vietas, kurios yra susijusios su krikštu. Evangelija iš esmės neatsiejama nuo krikšto, vadinasi, ir nuo formalaus savo tautybės atsisakymo. Laiške korintiečiams išaiškinama, kad Kristaus mirtis už nuodėmes, jo palaidojimas ir prisikėlimas ir yra Evangelija: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją: Kristus numirė už mūsų nuodėmes […]. Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas“ (1 Kor 15, 1, 3–4). Priimti Evangeliją ir pasikrikštyti reiškia dvasine prasme pereiti šiuos tris etapus: numirti su Kristumi, būti palaidotam su Kristumi ir su juo prisikelti. Taip, prisidengiant nuodėmės nuplovimu, žmogus iškertamas iš savo tautos šaknų ir įskiepijamas į Izraelio tautą.

Ką gi iš tikrųjų reiškia numirti su Kristumi, būti palaidotam su juo ir prisikelti?

Numirti arba būti nukryžiuotam su Kristumi reiškia dar prieš krikštą vandeniu atsisakyti senojo žmogaus, savo senojo „aš“ – vadinasi, kartu prarasti ir savo tautinę tapatybę, kuri, sekant Šventu Raštu, ir yra ta nuodėmė, arba nuodėmės kūnas, kuris turi būti sunaikintas: „Mes žinome, jog mūsų senasis aš yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6, 6).

Būti palaidotam su Kristumi reiškia per krikštą vandeniu palaidoti savo prigimtinę tautybę: „Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje“ (Rom 6, 4). Kitaip tariant: „Su Juo palaidoti krikšte“ (Kol 2, 12) – pasiruošę tapti Abraomo palikuonimis.

Su Kristumi prisikelti – tai per Šventosios Dvasios krikštą pradėti atnaujintą gyvenimą: „Su Juo palaidoti krikšte jūs tikėjimu Jame prisikėlėte“ (Kol 2, 12). „Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4) – pagaliau tapę Abraomo palikuonimis, taigi žydais.

Taigi per atsivertimą į krikščionybę ir krikšto apeigas žmogus miršta savo prigimtiniam tautiškumui, jį palaidoja ir prisikelia su nauja, žydiška, tapatybe, įskiepytas į taurųjį Izraelio tautos alyvmedį ir būdamas jau nebe savo protėvių, bet Abraomo palikuonimi.

Teisiškai senasis „aš“, kartu su senąja tautine tapatybe, pakeičiamas per atsivertimą ir krikštą. O prigimtinė tautinė tapatybė ir yra tasai „nuodėmės kūnas“, kuris turi būti sunaikintas. Tai matyti iš Evangelijos priėmimo padarinių: žmogiškos nuodėmės, kurias Evangelija „nuplovė“, tebedaromos ir toliau, jos niekur nedingo, tik nuo šiol manoma, kad jos atleidžiamos, o štai prigimtinės tautinės tapatybės de jure jau nebėra. De facto tautinė tapatybė, nors pakirsta merdi, tebėra gyva, todėl suprantama, kad visiškas naujosios tapatybės įtvirtinimas reikalauja galutinio prigimtinės tautinės tapatybės numarinimo. O marinama ji bažnytine tikėjimo praktika, švenčiant žydų tautos šventes, minit jų pranašus, mokantis ir klausantis per pamokslus žydų tautos istorijos.

Priklausymo žydų tautai ženklas – apipjaustymas. Sename Testamente buvo apipjaustoma kūniškai – nupjaunama apyvarpio odelė (Pr 17, 10–14). Naujame Testamente apipjaustymas jau simbolinis, arba dvasinis. Jis siejamas su pačiu krikštu: „Jame jūs tai pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet savo kūniškumo atsižadėjimu – Kristaus apipjaustymu. Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš nimirusių“ (Kol 2, 11–12). Taigi krikštas žmogų paženklina dvasiniu apipjaustymu, lygiai taip pat reiškiančiu priklausymą Abraomo palikuonims – žydų tautai. Paulius sako: „Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje“ (Rom 2, 29; taip pat žr. Fil 3, 3).

Dabar jau turėtų būti aiškesni kun. M. Talučio žodžiai apie krikštą: „Tačiau tai yra sakramentas, kuris sieloje palieka žymę“. Toji žymė – tai apipjaustymo ženklas, kuris reiškia, kad pakrikštytasis de jure nebepriklauso savo prigimtajai tautai, bet savo dvasioje yra žydas. Tai lyg antspaudas, žmogui nežinant uždėtas jo tapatybės dokumente, liudijantis, kad jo tautinė tapatybė yra pakeista. Jo tolesnis gyvenimas jau vyksta pagal Biblijos programą ir bažnyčios mokymą, pagrįstą žydų tautos  papročiais. Štai kas yra M. Talučio minėtas slėpinys, į kurį tapo „panardinta“ lietuvių tauta.

Per krikštą praradęs tautinę tapatybę žmogus tampa dvasioje žydu ir biblinio Kristaus vergu – kun. M. Talučio žodžiais tariant, nuosavybe, – privalančiu paklusti krikščioniškajai ideologijai ir bažnytinei viršenybei. Vergiškas klusnumas – tai Šv. Rašto ideologijos pamatas: „…kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose“ (Rom 1, 5), „kad pagonys paklustų, žodžiu ir darbu“ (Rom 15, 18). Bet juk „pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate“ (Rom 6, 16; KB).

Senajame Testamente išskiriamos dvi vergų rūšis: vergai, gimę žydo namuose, ir vergai, pirkti už pinigus. Visi jie turi būti apipjaustyti ir taip įtraukti į hebrajų tautą: „Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių“ (Per 17, 12). Šios dvi vergų rūšys gali simbolizuoti atitinkamas dvi krikščionių rūšis: tuos, kurie gimė krikščionių šeimoje, ir tuos, kurie, gimę „pagonimis“, buvo pakrikštyti, įtikinti arba per prievartą.

Kun. M. Talutis bando iteigti, kad žmonės, „per Krikšto sakramentą visiems laikams panardinti į Jėzaus Kristaus slėpinį“, amžinai liks dvasiniais vergais žydų tautoje. Bet vergas yra vergas tik tol, kol nepatiki išsilaisvinimu. O kai jis suvokia ir patiki iš prigimties esąs dvasioje laisvas, jokie voratinkliai jo vergijoje nebesulaikys.

Pirmas laisvei bundančiuos sielos požymis yra suvokimas, kad esi paimtas į nelaisvę. Tada pradedi aiškintis, kaip ir kuo esi nelaisvėje laikomas. Ir supranti, kad išsigandai tau įdiegtos „prigimtinės nuodėmės“ ir susiviliojai lengvai žadamu jos atleidimu bei saldžia rojaus pagunda, ir apdujęs išsižadėjai savo tikrosios prigimties, prigimtosios tautos, savo tėvų ir protėvių, kad būtum priimtas į svetimą, kaip vergas.

O jei taip, tai jau niekas nebegali tau sutrukdyti nusimesti savo grandinių ir atsisakyti svetimą tapatybę liudijančio antspaudo ir sugrįžti į savąją, tikrąją, prigimtąją. Tai galima padaryti vien mintyse, galima pasakyti kam nors viešai arba, jei atrodo, kad ir to negana, – atlikti kokią nors apeigą, savo paties sugalvotą ar prigimtinės religijos atstovų patartą. Pavyzdžiui, su atitinkama nuostata pasinerti į kurios nors Lietuvos upės ar ežero vandenį ar tik apsiprausti šaltinio vandeniu ir taip simboliškai nusiplauti visas priskretusias apnašas.

Tuomet savaime atkrenta reikalas laikytis biblinių religinių apeigų ir švęsti bažnytines šventes. O jeigu norisi, galima švęsti tikrąsias senąsias šventes ir atlikti tokias apeigas, kurios nuramintų, sutaikytų su pasauliu bei aplinkiniais ir išlaisvintų, o ne sukiršintų ir pavergtų.

Krikščionybėje žmogus lieka iš baimės. Jis bijo prarasti gautą nuodėmių atleidimą, tapti nebepriimtinas Dievui ir degti pragare. Grasinimai, kurių Biblija pilna, būdingi vergvaldžio santykiams su savo vergais. Ilgainiui vergas pripranta gyventi nelaisvėje, nė nebeįsivaizduoja savo gyvenimo kitaip ir pats atsisako laisvės, net jeigu atsiranda proga ją veltui atgauti. Apie tai kalba ir Šv. Raštas: „Bet jei jis [vergas] tau sakytų: „Aš neisiu iš tavo namų“, – dėl to, kad myli tave ir tavo šeimyną, nes jam gera pas tave, tada, paėmęs ylą, perdursi jo ausies lezgį, priglaustą prie durų, ir jis bus tavo vergas amžinai. Panašiai pasielgsi ir su savo verge“ (Įst 15, 17).

Vadinasi, kad žmogus amžinai liktų vergas, jis savo valia turi atsisakyti laisvės. Taigi, kad žmogus amžinai liktų krikščioniu, jis, pirma, turi aiškiai suvokti esąs vergas ir, antra, savo valia vergijoje pasilikti, net jeigu jam būtų pasiūlyta laisvė. O kad jis buvo ar nebuvo vaikystėje į vieną ar kitą konfesiją pakrikštytas, neturi jokios reikšmės.

M. Talutis teigia: „Man dažnai kvepia dar sovietiniu stiliumi, kai norima krikščionybę pateikti kaip tam tikrą negatyvą, kad ji esą buvo atnešta kardu arba kad krikščionybė išnaikino vos ne visą tautą ir jos tapatybę. Kiek atsimenu, pirmiausia krikščionybė buvo atnešta šventųjų kankinių Vaitiekaus Adalberto ir Brunono Bonifaco, o tie, kurie įjojo į mūsų žemes su kardais, abejoju, ar nešėsi širdyse Kristaus meilę ir taiką. Todėl aš jų niekada nevadinčiau mūsų tautos krikštytojais. Tai politika, tik prisidengusi religijos kauke.“

Į „sovietinį stilių“ dabar apeliuoti madinga, nes saugu, kaip po muštynių kumščiais mojuoti. Ypač kai trūksta argumentų. Vaitiekus Adalbertas ir Brunonas Bonifacas ir kardu baltu tautas nauikinę kryžiuočiai yra tos pačios religinės-politinės sistemos atstovai. Vieni, kaip Adalbertas ir Brunonas, sekė labiau Kristaus ir apaštalo Pauliaus pamokymais kitatikius niekinti (žr. aukščiau jau minėtas ištraukas Mt 15, 22–26; Ef 4, 17–18), kiti – priesakais juos, nepaklūstančius, žudyti (Apr 2, 26–27; Lk 19, 27). Ir vieniems, ir kitiems bet kokia kaina terūpėjo mūsų protėvius pakrikštyti. Atrodytų, smulkmena, tik ritualas, tačiau jis, kaip matėme, reiškia tautines tapatybės de jure praradimą ir pavergimą jų nešamai religinei ideologijai, o per tai – ir politinei sistemai.

Geraširdiška šypsena neįmanoma pridengti krikštyti trokštančių krikščionių išžudytų jotvingių, išžudytų, pavergtų ir nutautintų prūsų, pažemintų ir nutautintų lietuvių didelėje dalyje šiuolaikinės Baltarusijos ir Lenkijos, ir net pačioje dabartinėje pietryčių Lietuvoje. Iš istorijos to neįmanoma ištrinti.{čia tiktų nuoroda į Alke paskelbtus rašinius „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos}

Pažeminimas ir panieka gali būti nuožmesni už fizinį smurtą, nes gniuždo ir žlugdo žmogaus dvasią – tikėjimą savo prigimtine laisve, savivertę, o per tai ir vidinę tvirtybę. Palaužtos savivertės žmogus tampa bevalis, užtat lengvai pasiduoda svetimai įtaigai bei valdžiai. O fizinė mirtis negali įveikti sutelktos dvasios – ji ir dausose lieka neįveikta, ir iš ten ainių kartoms nuolat primena savo pergalę. Kaip Margiris ir daugelis kitų mūsų tautos didvyrių.

O Adalbertas ir Brunonas tyčia stengėsi išniekinti mūsų protėviu šventvietes ir taip paniekinti jų tikėjimą, vadinasi, ir palaužti tautos stiprybę. Už tai mūsų protėviai juos griežtai nubaudė – kaip anais laikais buvo priimta – mirtimi. Jonas Vaiškūnas apie tai yra rašęs: „Nusikaltęs prūsų įstatymams, netikusiu savo elgesiu papiktinęs vietos bendruomenę ir jos vadus, šis slavas misionierius [Vaitiekus Adalbertas] buvo nubaustas už nepaklusnumą, piktžodžiavimą prieš prūsų dievus, už tautos šventenybių išniekinimą. Nubaustas mirties bausme taip, kaip būtų nubaustas bet kuris kitas nusikaltėlis“. Būtent nubaustas, o ne šiaip nužudytas, nes prieš tai jam, beje, buvo suteikta para laiko taikiai pasišalinti, bet niekinti ir trempti kitus jam buvo svarbiau už gyvybę.

Už tai bažnyčia jam suteikė šventojo titulą. O šventasis krikščionybėje – sektinas pavyzdys. Kiekvienas uolus krikščionis į jį turi lygiuotis. Vadinasi, toliau niekinti ir trempti viską, kas nekrikščionims brangu.

Šventojo pavyzdžiu uoliai sekdamas, ir M. Talutis lietuvių prigimtinį tikėjimą demonizuoja: „Per baltų religijos apeigas vykdomi aukojimai dievams“, bet „mums, krikščionims, jie yra stabai, netikri dievai, o gali būti netgi demonai, prisidengę gražiais vardais. […] Krikščioniui nedera dalyvauti tokiose apeigose, kur vyksta aukojimas stabams, kitiems dievams ar deivėms, nors jie ir vadintųsi „mūsų tautos dievai“, „bočių vėlės“ ar kaip kitaip, nes dalyvavimas aukojimo apeigose jau reiškia tam tikrą pritarimą ir įsijungimą į kitų dievų garbinimą, dažnai gali būti – demoniškų jėgų pagarbinimą. Grįžimas į pagonybę – didelis Dievo meilės įžeidimas, nes atmetamas Jo Sūnus ir Šventoji Dvasia.“

Kokia gi ta biblinio dievo meilė, kad nuo jos norisi ieškoma prieglobsčio įvairiose Indijos, Tibeto, Japonijos bei kitų kraštų tikybose ar netgi grįžti į savo baisiąją „pagonybę“? Į šį klausimą atsako pati Biblija: „Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau gyvas“ (Sk 31, 17). „Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus gyventojus jie žudė kalaviju, kol visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. Kaip Viešpats buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką Viešpats buvo Mozei įsakęs“ (Joz 11, 14–15). „Tuo metu, žygiuodamas iš Tircos, Menahemas užpuolė Tifsachą ir visus miesto bei visus jo srities gyventojus. Kadangi jie nenorėjo pasiduoti, išžudė žmones ir perskrodė visas nėščias moteris“ (2 Kar 15, 16). Ir t. t. Į galimą priekaištą, esą tai Senasis Testamentas, galima atsakyti apaštalo Pauliaus žodžiais: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17). Ir net paties Kristaus žodžiais: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 17–18).

Ar ne tais Biblijos pavyzdžiais sekdama popiežiui paklūstanti kariauna išžudė ir nukankino nesuskaičiuojamą daugybę žmonių? Vykdydami savo dievo meilę? Čia norom nenorom ateina galvon Frydrichas Nyčė: „Kadaise velnias man kuždėjo: „Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo – žmonijai“ [4].

M. Talutis sako: „Aš labai džiaugiuosi, kad daugėja entuziastų […], kurie iš užmaršties vis gaivina pagarbą ir prisirišimą prie mūsų piliakalnių, pilkapynų, alkakalnių“. Bet juk alkakalniuose senovės baltai aukodavo aukas dievams, o pagal M. Talutį, tai galįs būti „demoniškų jėgų pagarbinimas“. Be to, ir Mozė nedviprasmiškai įsako visus tokius alkus naikinti:„Šie yra įstatai ir įsakai, kurių turite ištikimai laikytis krašte, kurį Viešpats, tavo protėvių Dievas, yra davęs tau paveldėti, kol tik būsite gyvi žemėje. Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu garbino savo dievus. Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, nukirskite stabus jų dievų, išdildykite jų vardą iš tokių vietų“ (Įst 12, 1–3). Tad ar gali M. Talutis nuoširdžiai džiaugtis atgyjančia pagarba mūsų protėvių alkams? O gal jis paprasčiausiai bando prisigerinti, pelnyti etnokultūrininkų simpatijas ir taip išlaikyti juos arčiau bažnyčios?

Šiaip ar taip, tokios veidmainystės Biblijoje moko apaštalas Paulius: „Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo, nors pats esu ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 20–22). Sekant Pauliumi, „etnokultūrai pasidariau kaip etnokultūrininkas, kad tik „išgelbėčiau“ – t. y. išlaikyčiau mano religijos priklausomybėje – tuos, kurie pasiduoda lietuvių tautinės tradicijos kerams“.

M. Talutis teigia: „Taip, mūsų protėviai nepažinojo Jėzaus Kristaus, bet žvelgdamas į savo sielos ilgesį galiu sakyti, kad jie Jo ilgėjosi ir laukė“.

Visgi klausimas, ar tikrai mūsų protėviai laukė to, kuris mokytų paniekinti savo tėvų tikėjimą ir jo išsižadėti, priversti jo išsižadėti kitus, o tuos, kurie nepasiduoda, žudyti. Į tą klausimą mūsų protėviai jau seniai yra atsakę kruvinu dviejų šimtų metų karu prieš krikščionis ir jų nešamą vergiją – už laisvę gyventi ir mylėti taip, kaip liepia širdis, ir melsti šviesos bei stiprybės savo tikrąjį Dievą.
_________________

[1] Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[2] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 122.

[3] Carl Gustav Jung. Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 116, 117.

[4] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 93.