G. Burneika. Velykų spindesys ir skurdas

Amžina šviesos ir tamsos kova gamtoje sukelia metų laikų virsmus, kuriuos prigimtinio baltų tikėjimo puoselėtojai pažymi šventėmis. Gamta – mūsų senojo prigimtinio tikėjimo Šventas Raštas, mokantis mus visokeriopos įžvalgos, o švenčių tradicijos neatsiejamos nuo gyvybinių jėgų apykaitos ir telkimo.

Krikščionybė, pradedant nuo pat jos įsigalėjimo IV a., atkakliai stengiasi iškreipti šių švenčių prasmę, primesdama joms su žydų tautos istorija ir religiją susijusius pavadinimus ir turinį.

Žydų-krikščionių Velykos – itin žalinga pavasario šventės klastotė. Savo simbolika ji susijusi su dviem Izraelio istorijos įvykiais – žydų tautos išėjimu iš Egipto ir Kristaus prisikėlimu, o iš čia ir su Eucharistija.

Žydų tauta išėjo iš Egipto nisano mėnesio 14-tą dieną per mėnulio pilnatį. Būtent šiuo laiku pagal menulio kalendorių žydai švenčia Paschą (Pesachą). Pagal dabartinį kalendorių šventė kilnojama nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio. Žydų-krikščionių Velykos orientuotos, nors ne visada tiksliai, į žydų Paschą ir jos įvykius, todėl jos irgi atitinkamai kilnojamos. Istoriniai žydų tautos nisano mėnesio 14 dienos įvykiai savaime šliejasi prie pavasario lygiadienio, kurį Velykos ir uždengia bei iškreipia.

Manoma, kad pavasario lygiadienis (kovo 20–21), kurį senųjų prigimtinių tikėjimų tautos švęsdavo kaip Naujuosius metus, ir yra tikrasis Velykų šventės šaltinis [1]. Velykų data nustatoma pagal tris požymius: pavasario lygiadienis, mėnulio pilnatis (užuomina į nisano 14-tąją) ir sekmadienis (Kristaus prisikėlimo diena). Vadinasi, žydų-krikščionių Velykos turi būti švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmos pilnaties iškart po pavasario lygiadienio. Visas krikščioniškasis pasaulis, išskyrus Jehovos liudytojus, šių trijų dalykų paiso. Jehovos liudytojai nustato Velykas atsižvelgdami tik į nisano 14-tąją – žydų išėjimo iš Egipto pilnaties dieną.

Taigi, sekmadienis (Kristaus prisikėlimas) ir Pascha (žydų išėjimas iš Egipto) yra tie du prie pavasario lygiadienio dirbtinai prikergti priedai, kurie šviesiausio, svarbiausio gamtos virsmo šventei primeta Izraelio tautos istorinio įvykio minėjimą. O kadangi pagal kilnojamą Velykų datą nustatomos ir Gavėnios bei Užgavėnių datos, tai gamtinės pavasario šventės pasidaro visiškai sujauktos.

Per žydų-krikščionių Velykas prisimenama Kristaus mirtis, palaidojimas ir švenčiamas jo prisikėlimas. Pagal Bibliją, šie trys įvykiai ir sudaro Evangeliją: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją: Kristus numirė už mūsų nuodėmes […]. Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas“ (1 Kor 15, 1, 3–4) [2]. Čia tenka vėl prisiminti, ką reiškia priimti Evangeliją, tuo labiau kad krikščioniškoji liturgija ir pamokslai nuolat grąžina tikinčiojo mintis prie jos įvykių. Priimti Evangeliją ir pasikrikštyti – tai dvasiškai iš naujo pereiti šiuos tris žingsnius: numirti su Kristumi, būti palaidotam su Kristumi ir su Juo prisikelti (Rom 6, 6; plg. Rom 6, 4; plg. Kol 2, 12) Prisikelti su Kristumi – tai po krikšto Šventąja Dvasia pradėti atnaujintą gyvenimą. O tai jau gyvenimas su nauja tautine tapatybe, nes po krikšto, pagal Bibliją, žmogus nebėra savo tautos atstovas, bet Abraomo, žydų tautos protėvio, palikuonis ir paveldėtojas „pagal pažadą“ (Gal 3, 27, 29). Taip, prisidengiant nuodėmės nuplovimu, žmogus iškertamas iš savo tautos šaknų ir įskiepijamas į Izraelio tautą (Rom 11, 24, 17) [3]. Taigi švęsti žydų-krikščionių Velykas – tai švęsti savo tautinės tapatybės de jure praradimą.

Naujojo Testamento Velykų simbolika neatsiejama nuo jos provaizdžio – Senojo Testamento žydų Paschos. Jos metu Jahvė, rodydamas savo galybę, bausmėmis niokojo Egiptą, žudė pirmagimius (Iš 7–12). Kad naikinimas nepaliestų izraelitų pirmagimių, buvo papjautas avinėlis – Kristaus aukos provaizdis, ir jo krauju tepamos durų staktos. Po to žydų tauta išėjo iš Egipto. Ką tai simbolizuoja? Krikščionys pripažįsta, kad išėjimas iš Egipto simbolizuoja paliktą pasaulietinį, arba pagonišką, gyvenimą ir priimtą žydų-krikščionių tikėjimą. Jis priimamas per Kristaus auką – Evangeliją, kurią simbolizuoja Paschos Avinėlis. Kas jos nepriima, pasilieka Egipte – pasaulietiniame gyvenime, arba pagonybėje, ir bus visaip baudžiami. Krikščioniškoji samprata patvirtina, kad per Kristaus auką – Paschos Avinėlį priėmus krikščionybę, keičiasi tautybė: nes iš Egipto – pagonybės, arba pasaulietinio gyvenimo, – žmogus išeina su žydų tauta, taigi tapdamas žydu. O Egiptui gresiančios bausmės simbolizuoja pagoniškų tautų naikinimą, nes jos atsisakė žydų-krikščionių tikėjimo, netepė durų staktų Paschos Avinėlio – nekaltojo krauju ir simboliškai pasiliko Egipte – liko ištikimos savo prigimtiniam tikėjimui ir tradicijomis.

Prievartinio arba savanoriško krikšto sunaikinti tautinei tapatybei negana. Todėl per Velykas, prieš nukryžiuojamas, Kristus įsteigia Eucharistiją – Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą (Jn 6, 48–58). Tai turi būti daroma Jo atminimui ir Jo mirčiai skelbti (1 Kor 11, 23–26). Biblija grasina, kad jei kas to nedarys, tas neturės gyvybės savyje ir nebus prikeltas (Jn 6, 53–54). Iš esmės Eucharistija reiškia tą patį ką Evangelijos priėmimas, tik ji atliekama kas savaitgalį ar net dar dažniau. Kristaus mirties minėjimas bei skelbimas – tai užslėptas simbolinis patvirtinimas, kad tavo senasis „aš“ su visu jo buvusiu tautiškumu – nukryžiuotas, ir tu jau gyveni žydų tautos tradicijoje. Nuo šiol tai liudija visas tolesnis tavo gyvenimas: šventi su žydų tradicijos šventes, seki jos pranašų pavyzdžiais, mokaisi jos istorijos ir t. t.

Be to, Kristaus kūnas nėra vien kūnas – tai kartu ir tikinčiųjų bendruomenė, kaip pasakyta: „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – nariai“ (1 Kor 12, 27). Taigi logiškai išeitų, kad krikščionis, simboliškai valgydamas Kristaus kūną, kartu valgo ir save – naikina savo senąjį „aš“, savo prigimtinį senąjį tikėjimą ir savo tautos tradicijas. Kristaus kūno valgymas gali simbolizuoti ir tiesioginį – fizinį tautos naikinimą. Juk tauta tam tikra prasme irgi yra kūnas. O kiek savo tautos atstovų išžudė ir nukankino išsivertusieji į krikščionybę? Ir kiek tautų išnaikino tos, kurios pirma priėmė krikščionybę? Ir per visą šį naikinimą nuolat buvo atliekama Eucharistija – geriamas Kristaus kraujas ir valgomas Jo kūnas.

O štai ką savo pirmosios Eucharistijos metu pajuto Karlas Gustavas Jungas: „Staiga atėjo mano eilė. Aš suvalgiau duoną – ji buvo be skonio, kaip ir tikėjausi. Vynas, kurio šiek tiek gurkštelėjau, buvo silpnas ir rūgštus, matyt, ne iš geriausių […]. Žmonių veidai nebuvo prislėgti, bet ir be ypatingo džiaugsmo, jų išraiška bylojo: „Na, štai ir viskas.“ […] Palengva pradėjau suvokti, kad Eucharistija man tapo lemtingu įvykiu. Ji pasirodė tuščia; maža to, ji buvo didžiulė netektis. Žinojau, kad niekada daugiau nebegalėsiu dalyvauti toje ceremonijoje. Tai nebuvo religija, joje nebuvo Dievo. Bažnyčia – tai vieta, į kurią niekada daugiau nebeisiu. Joje jaučiau ne gyvenimą, o mirtį.“ [4]

***

Taigi, ar išorinio žydų-krikščionių Velykų spindesio nėra nuskurdinama tikroji senosios šventės prasmė? Juk švęsdamas Velykas pagal svetimas tradicijas ir jos nustatytą laiką žmogus pripažįsta ir patvirtina atsisakęs lietuviškojo tautiškumo ir pakeitęs jį į žydiškąjį ir tuo savaime menkina savo tautos tradicijas, savą prigimtinį tikėjimą ir prisideda prie kitados prievarta įvykdytos dvasinės okupacijos. Nes visa tai yra neišvengiama žydų-krikščionių Velykų pasekmė, priklausanti jos simbolikai.

Tiesa, žydų-krikščionių Velykos ilgainiui persipynė su savais, baltiškais papročiais, bet tai tėra surogatas. Jungas sako: „Surogatas paverčia žmones šešėliais ir netikromis būtybėmis; gyvąją tikrovę jie pakeičia tuščiais žodžiais, taip išsisukdami nuo priešybių išgyvenimo ir pabėgdami į blankų, dvimatį schemų pasaulį, kuriame nuvysta ir miršta visa, kas gyva ir kūrybinga“ [5].

Gal tokia savisauga perteklinė, o vertinimas per griežtas? Juk Dabar pasaulyje yra apie 2,2 mlrd. įvairių tautų krikščionių. Visoms joms primesta krikščionybė, kuri remiasi vienos – žydų tautos psichologija bei tradicijomis, perduodamomis per Bibliją, o katalikų ir stačiatikių bendruomenėse dar ir per šventų tėvų tradiciją. Ji tapo paversta kolektyvine, visuotine. Tad ir mes gal geriau tapatinkimės su visais, droviai slėpkimės už jų nugarų? Bet nuo to mus vėl perspėja Jungas. Jo kolektyvinės ir individualios psichikos analizė rodo, kad dirbtinis, primestinis svetimos tautos ar rasės mentaliteto perkėlimas gali turėti žalingų pasekmių. Jis sako: „Kolektyvinė nuostata paprastai rodo, kad kitiems būdinga ta pati kolektyvinė psichika. Tačiau tai reiškia visiškai ignoruoti individualius, o taip pat bendro pobūdžio skirtumus, kuriais pasižymi netgi kolektyvinė psichika, pavyzdžiui, rasių skirtumus“, ir išnašoje priduria: Todėl būtų nedovanotina klaida žydų psichologijos rezultatus laikyti visuotinai galiojančiais! Juk nešaus į galvą kinų arba indų psichologiją laikyti mums privaloma.

Dėl šios kritikos mane nepagrįstai kaltina antisemitizmu, tačiau šis priekaištas toks pat neprotingas, koks būtų kaltinimas neigiama mano nuostata kinų atžvilgiu. Be abejo, ankstesnėje ir žemesnėje dvasinės raidos pakopoje, kur neįmanoma atskirti arijų, semitų, chamitų ar mongoloidų mentalitetų, visos žmonių rasės turi bendrą kolektyvinę psichiką. Tačiau prasidėjus rasių diferenciacijai atsiranda esminių skirtumų kolektyvinėje psichikoje. Dėl šios priežasties mes negalime svetimos rasės dvasią in globo (ištisai –­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­ lot.) perkelti į mūsų mentalitetą, jam gerokai nepakenkus, bet tai vis tiek nesutrukdo daugeliui silpnų instinktų žmonių perdėtai žavėtis indų filosofija ir panašiais dalykais.“ [6]

Pasak Jungo, atskiro žmogaus psichologija atitinka tautos psichologiją. Todėl, kaip kolektyvinė psichika veikia žmogų, ištirpindama jį kolektyvybėje, taip krikščionybė, žydų tautos psichologiją padarydama visuotinai privalomą, taigi kolektyvinę, ištirpina joje kitus tautiškumus. Vadinasi, sekant Jungu, norint išsaugoti tautiškumą, reikia jo netirpdyti dirbtinai suvisuotintoje žydų-krikščionių tradicijoje.

Dažnai tauta palyginama su motina, o krikščionybė – sau tėvu ir sakoma, kad jeigu žmogus gali turėti abu – ir motiną, ir tėvą, tai jis galįs ir išlaikyti savo tautinę tapatybę, ir būti krikščionimi. Taip, kai jo motina su tėvu savanoriškai susituokė, bet ne, kai jis ją užpuolė, pavergė ir išprievartavo.

Krikščioniškoji bendruomenė, besilaikanti žydų tautos tradicijų, iki šiol tebėra didžiausia pasaulyje. Vien katalikų yra daugiau kaip 1,2 mlrd. Jos ideologija remiasi tautų išgelbėjimo iš nuodėmės mitu, kuris yra Evangelijos pagrindas ir kasmet švenčiamas kovo – balandžio mėnesį. Tačiau krikščioniškos tautos anaiptol nėra dorovės pavyzdys. Kodėl? K. G. Jungas teigia: „Kuo didesnė bendruomenė ir kuo labiau individo [ir tautos – G. B.] nenaudai konservatyviais prietarais yra ginama kiekvienai didelei bendruomenei būdinga kolektyvinių faktorių sankaupa, tuo labiau individas [tauta] yra dvasiškai ir morališkai sunaikinamas, o kartu užkemšamas vienintelis visuomenės [tautų] dorovinės ir dvasinės pažangos šaltinis. Žinoma, tuomet pavieniame žmoguje [tautoje] tarpsta tik tai, kas bendra ir kolektyviška [žydų tradicija], o visa, kas individualu [tautiška], pasmerkta žlugti, t. y. būti išstumta. Taip individualybė [tautiškumas] atsiduria pasąmonėje ir ten dėsningai virsta tuo, kas iš esmės bloga, destruktyvu ir anarchiška“, taip „nutrinami individualūs [tautiniai] faktoriai, o kartu ir dorovė, kuri absoliučiai remiasi moraliniu jausmu ir asmens laisve – būtina dorovės sąlyga“. [7]

***

Žydų-krikščionių Velykų data yra atskaitos taškas Gavėniai ir Užgavėnėms. Gavėnia pradedama 40 dienų iki Velykų, o dieną prieš Gavėnią švenčiamos Užgavėnės. Be to, krikščionybė galimai apvertė Gavėnios ir Užgavėnių seką. Aleksandras Žarskus kelia teisėtą klausimą, kodėl Užgavėnės, kurios pagal pavadinimą turėtų būti už gavėnios, švenčiamos prieš ją? Jo tvirtinimu, gamtoje pirmiausia turi eiti Gavėnia ir trukti nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Juk gamta kaip tik tuomet  pradeda gautis, atsigauti, gavėti. Gavėnia tad yra žemės ir visos gamtos atsigavimo laikotarpis, kuriam pasibaigus, Užgavėnėse švenčiama gamtos atbudimo ir gyvybės prisikėlimo šventė. Palengva sugrįžtant ir vėl įsigalint Saulei, visa kas gyva atgauna jėgas, džiaugsmą, norą augti, gyventi, mylėti. Gavėnia, pagal senąją lietuvių tautos tradiciją, buvo džiaugsmo, švenčių, vestuvių metas. Kad dar visai neseniai taip yra buvę, patvirtina Žarskaus pateikiama citata iš Jono Basanavičiaus redaguotos „Aušros“ (LKŽ III, p. 188): „Veselijos ir pokyliai bus keliami Gavėnėje.“ Tikrosios gavėnios laikas galėjo tęstis ilgai. Stasio Skrodenio ir kitų etnografų nuomone, senosios Užgavėnės iki krikščionybės švęstos kovo viduryje, galbūt per pavasario lygiadienį. [8]

Krikščionybė, per Velykas pririšusi Gavėnią ir Užgavėnes prie svetimos religinės tradicijos, ne tik pakeitė jų seką, bet apvertė aukštyn kojom ir Gavėnios esmę. Sena baltiškojį pavasarinė gamtos ir žmogaus atsigavimo šventė virto žydų-krikščionių Gavėnia, prasidedančia nykia pelenų diena, su pasninku ir marinimusi. Pelenai simbolizuoja atgailą, gedulą, nusižeminimą. Krikščionys tiki, kad toks savęs alinimas atgaivina dvasiškai. Tačiau taip galima manyti tik nematant tikrųjų krikščionybės tikslų – daužyti ir naikinti vadinamuosius pagonis (Apr 2, 26–27), bent kokias „pagonybės“ apraiškas žmogaus sieloje, kad jis būtų klusnus biblinei ideologijai. Laukiant Kristaus prisikėlimo ir sekant tikrąja Evangelijos reikšme, žmogui dera atgailauti ir gedėti už tai, kad jis pats arba jo protėviai kažkada buvo nuodėmingi, „pražuvę“ pagonys, „be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 12). Ir, be abejo, jis privalo pripažinti, kad jo tauta yra prastesnė, „nes išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4, 22).

Krikščionybei svarbu, kad gamtą stebintis žmogaus žvilgsnis nevirstų bibliniam mokymui priešinga, išlaisvinančia iš jo pasaulėžiūra. Todėl ji visada stengsis Evangelijos grandine prikaustyti žmogų prie savo ideologijos.

Ne be reikalo Arvydas Šliogeris Evangeliją yra pavadinęs totaline kalbos teroro mašina [9]. Be to, pasak Šliogerio, „pavyzdinė teritorija krikščionybėje yra vienuolynas, bažnyčia, knyga“ [10]. Taigi – ne gamtos teikiama atgaiva, o aklinos kulto pastato sienos ir negyvi, užrašyti jo tarnų žodžiai.

Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietsche) yra pasakęs: „Vertybės tos, kurios netikros, ir žodžiai be prasmės – pabaisos tai pikčiausios mirtingųjų: ilgai juose dar snaudžia, laukia likimas pražūtingas. Tačiau atsliuoksi jis galiausiai ir tyko, ėda, ryja tuos, kurie ant jo sau trobas pasistatė. O! Jūs į trobas tas pažvelkit, kurias tarnai tie Dievo pasistatė! Bažnyčiomis jie savo tuos saldžiakvapius vadina urvus. O! Ta šviesa čia apgaulinga! O, tas tvankus, pridvisęs oras! Čionai, kur kilti aukštyn siela – negali! Čia jų tikėjimas įsako: Ant kelių pulkite ir kopkit laiptais, jūs nusidėjėliai niekingi!“ [11]

Nuorodos :

[1] http://www.astronomija.info/pavasario-lygiadienis/.

[2] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[3] Smulkiau apie tai žr.: http://alkas.lt/2017/06/18/g-burneika-kaip-krikscionybe-kesinasi-i-lietuviskaja-tautine-tapatybe/.

[4] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 83–85.

[5] Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013, p. 106–107.

[6] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 192. Išskirta mano – G. B.

[7] Ten pat, p. 193.

[8] http://straipsniai.lt/sventes/pavasario-virsmas-uzgavenes-gavenia/.

[9] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 91.

[10] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p.246

[11] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 94.