Atsisveikiname su žymiuojo vydūnistu, vienu iš „Indijos bičiulių“ ir Ramuvos stegėjų, pirmųjų Rasos švenčių rengėjų, su bičiuliu ir bendražygiu Vaciu – taip mes jį vadinom.
Pažinojau jį nuo 1960-ųjų , Vilniaus universiteto lituanistikos studijų, kai pagal to meto tvarką pirmajame kurse dieną dirbome statybose, o vakarais lankėme paskaitas. Nykus, tegul ir jaunatviškas studijų laikotarpis, ir savęs ieškojimas po universiteto. Tada ir prasidėjo pirmieji Vydūno atradimai, kai steigėsi „Indijos bičiuliai“ – V.Bagdonavičius, Antanas Danielius, Jonas Trinkūnas, šių eilučių autorius, su buvusių dėstytojų Ričardo Mirono, Vytauto Mažiulio, Zigmo Zinkevičiaus užnugariu, su buvusiu politkaliniu Antanu Poška.
Pirmoji 1967 m. Kernavės Rasa, šviesus, skaidrus vakaras ir saulėlydis su žolininke Eugenija Šimkūnaite, dainomis iki saulėtekio, Veronika Janulevičiūte. Ir nė vienos nuotraukos. Nuotrauka išlikusi iš antros šventės: stovime visi šlapi, nes nuo ryto be atvangos pylė lietus; pusratyje stoviu aš ir kažką kalbu, o priešais stovi Vacys, o greta jo mokytojas, dailininkas Šeduikis, atsivežęs savo nutapytą Vydūno portrtetą. Nuotraukoje dar matosi Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda ir būrelis kitų, per Rasos šventes įsiminusių veidų.
1968 m. Vydūno šimtmečio minėjimas universiteto Kolonų salėje, ten pat – Vilniaus miesto ramuvos steigimas 1969 m. sausį ir tų metų gruodį – Gandžio šimtmečio minėjimas universiteto Aktų salėje Čiurlionio gatvėje. Pilnutėlė salė, žmonės stovi pasieniais, Vacys skaito pranešimą „Gandis ir Vydūnas“, aš – „Gandis ir Indija“. Kartu su Vaciu – ir neužmirštamas Rasos trisdešimtmetis Kernavėje, kai po lietaus sušvito saulė , nugriaudėjo perkūnas ir pasirodė trys vaivorykštės. Dar, žinoma, trys dešimtmečiai bedraujant Tautos namų santaroje – „kantriųjų sąjungoje“, daug nuotraukų su „Namiškiais“. Niekada nenutrūkęs ryšys su kurso draugais lituanistais, dabar likusiais prieš Nežinios vartus.
Į praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio tautinį, etnokultūrinį judėjimą pastaraisiais metais jau įsižiūrima, tas laikotarpis imamas vertinti kaip vienas Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ ištakų ir intakų. V.Bagdonavičius buvo tarp tų jaunimo sambūrių steigėjų, organizatorių ir dalyvių, vydūniškojo dvasios pasaulio atradėjų. Idėjinių impulsų Indijos bičiuliai ir ramuviečiai ėmėsi iš Vydūno, Čiurlionio, Basanavičiaus lietuvybės vizijos, iš Gandžio neprievartos filosofijos.. Iš to laikotarpio ateina lituanisto, filosofo, vydūnisto V. Bagdonavičiaus visuomeninis, pilietinis apsisprendimas, pasiryžimas atskleisti Vydūno idėjų aktualiąją ir pamatinę vertę lietuvybei ir Lietuvai, tas apsisprendimas ilgainiui tapo viso gyvenimo sutelkimu į vieną tikslą, vientisą veiklos kryptį, apimančią tiek kūrybinę, mokslinę, tiek visuomeninę, pilietinę veiklą. Ta visuomeninė ir kūrybinė veikla truko pusę amžiaus, ją galime skaičiuoti nuo 1967-1969 metus žyminčių pranešimų ir straipsnių – iki straipsnių ir knygų 2013-2014 m.; nuo Indijos bičiulių ir Ramuvos – iki Vydūno draugijos steigimo 1988 m.; nuo rūpinimosi atminimo lenta (1989 m.) prie namo Tilžėje (Sovetske), kur yra gyvenęs Vydūnas, iki rūpesčio Vydūno palaikų pervežimu iš Detmoldo (Vokietija) ir perlaidojimu Bitėnuose (1991 m.), Bitėnų kapinių tvarkymu iki rūpesčio atminimo lenta ir paminkliniu biustu Vydūnui Detmolde (2013 m.), iniciatyvų sukurti paminklą Vydūnui Vasario 16-osios Lietuvos 100 –mečio proga.
V.Bagdonavičiaus mokslinių interesų ir darbų ratas aprėpė visą Vydūno idėjinių sąšaukų arealą – induizmą, vedantą, gandiškąją etiką, o kultūrinė, visuomeninė veikla – visą Mažosios Lietuvos geografinę erdvę su Donelaičiu, M.Jankumi ir kitais šio krašto kultūros veikėjais.
Sakome, kad V.Bagdonavičius nuo pat savo visuomeninės, kūrybinės, mokslinės veiklos pradžios užsimojo atskleisti Vydūną ir įtvirtinti jo idėjas Lietuvos kultūroje, bet ką tai reiškia „atskleisti Vydūną“?
Vydūnas dėl daugelio priežasčių išliks lietuvių kultūrinės tapatybės, kultūrinės savivokos idėjinių įtampų lauke kaip vienas iš tos tapatybės atskaitos taškų, kaip asmenybė, kurios idėjų ir kūrybos visuma nėra lengvai įvedama į vadovėlinių autorių ir embleminių figūrų tarpą. Jei ne V.Bagdonavičiaus moksliniai, Vydūnui skirti darbai, Vydūno raštų parengimas ir ilgametės visuomeninės pastangos, vargu ar Vydūnas būtų patekęs į mokyklines ir aukštųjų mokyklų programas, nežinia, ar būtų atsiradęs Vydūno atvaizdas ant buvusių litų banknoto.
Vydūnui atskleisti reikėjo ne tik tvirto dvasinio pasiryžimo, bet ir tikro vidinio atsivėrimo Vydūno dvasios ir idėjų pasauliui ir to, ką rytiečiai vadintų „įregėjimu“, kad būtų atpažinta, jog vydūniškoji lietuvybės vizija ir jos suvokimo filosofija apčiuopia ir įkūnija vieną esmingiausių lietuviškosios tapatybės, pasaulėjautos ir pasaulėžvalgos pavidalų, kurie atsiveria ir Čiurlionio kūryboje. Reikėjo suvokti ir tai, kad vydūniškasis tautiškumo supratimas išauga iš plačiojo humanistinių žmonijos idėjų lauko; kad Vydūno supratimu mažos tautos etniškumas tolygus etiškumui, ir kad tautinė tapatybė yra ne kas kita kaip dorovinė tapatybė. Tai nuo Daukanto ir Basanavičiaus einanti tautiškumo ir dorovės suvokimo tradicija: savo tautos ir prigimties išsižadėjęs žmogus negali būti laikomas doru; tik elgdamasi dorai bendruomenė pakyla į tautos, tautiškumo lygmenį. Iš čia ir Vydūno imperatyvas „per tautiškumą į aukštesnį žmoniškumą“, kad „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas“ – tokį tautos ir valstybės etinį imperatyvą kėlė ir vydūnistas V. Bagdonavičius.
Nepamiršime Tavęs, brangus Vacy.
