Dar tik sklaidosi Tauro studentų bendrabuty tiršti dūmai nuo keptuvės, kažkaip savaime užsidegusios vis per tą karštą dviejų studentų ginčą-disputą dėl didžiosios būties prasmės ir jos paslapčių, ir būriuojasi mergaitės vaikinukai prie trisdešimtį ketvirtosios auditorijos, spiečiasi Sarbievijaus kieme, ir mūsų galvos apkvaitusios nuo poezijos, pirmų laimingų nelaimingų meilių, Vilniaus architektūros, pramuštos troškimo pakeisti šį tokį gražų, tokį nuostabų pasaulį į dar gražesnį – ir su mumis visais… Tada ir dabar su mumis – draugais kolegomis, žengusiais pirmus žingsnius, jau akimirką šioje ašarų pakalnėje pabuvusiais – visur ir visados buvo, yra MŪSŲ VACIUKAS.
Tik dabar Jis – jau visos Lietuvos Vacys Bagdonavičius, filosofas ir literatūrologas, žymiausias Vydūno tyrinėtojas, išleidęs šia tema svarias knygas, daugybę metų kantriai vairavęs gudročius filosofus per aibę analfabetiškiausių mokslo pertvarkų, pasinėręs į Mažosios Lietuvos istoriją ir didžiojo jos sūnaus draugijos veiklą.
Dabar Jis – kartu su žmona Virginija, dviem puikiais sūnumis, marčiomis ir būriu anūkų, su Ramuvos dvasią ir tautinį atgimimą išgyvenusiais, visais, kam Jo rami etinė pozicija, laikysena brangi ir svarbi tiek moksle, tiek ir gyvenimo kasdienybės tėkmėje.
Į mūsų gyvenimus Vaciukas atėjo netekęs tikro tėvo per karo baisumus, iš geros aukštaitiškos, o gal pusiau žemaitiškos šeimos, iš puikios numylėtos Bubių mokyklos ir buvo mūsų iškart akiplėšiškiausiu būdu pasisavintas. Įtariame, kad jam tas areštas patiko, neapkarto, tapo saldus. Nuo tada, kur mes – ten ir mūsų Vaciukas. Tik toksai Vaciukas šešiasdešimtaisiais išgalėjo būti paikoje kvaištelėjusių nuo meno ir dangiškų žemiškų pagundų lituanistų draugėje, tik toksai pajėgė nepavargdamas klausytis mūsų monologų, tikrų ir pramanytų meilės istorijų, svajonių, literatūrinių pretenzijų, nepamatuotų ambicijų, leistis įtraukiamas į žygeivystes, net į šėliones ir būkim atviri – provokacinius mėginimus išvesti iš tiesaus kelio, vedančio į jo laukiančią Virginijos širdį ir Vydūną.
Jam sunku buvo, mūsų bičiuliui, su būsimais minties oligarchais ir sąžinės stulpais, idėjų galiūnais, prireikė net diplomatijos, tačiau Vaciukas nesiskundė, padieniui ėjo studentiškos draugystės lažą, ir visas fakultetas šviesuomenės, kaimų miestų liktarnų pavydėjo mums šviesios galvos pasišiaušusiais plaukais: jums gerai, turite savo Vaciuką, sakydavo su pavydu. Tik Vaciuko pečiai atlaikė sunkią mūsų naštą – visomis aplinkybėmis išliko jautrus, tolerantiškas, taktiškas, visados matantis mumyse tik gera ir tik gero visiems mums linkintis, besidžiaugiantis kad ir menkiausia mūsų sėkme ar šeimų naujiena.
Su tokiu Vaciuku mes išgyvenome du esminius periodus Jo gyvenime – pirmąjį pasiaukojimo draugams, blaškymosi ir kančių iki lemtingojo susitikimo su Virginija laikotarpį ir antrąjį, ramųjį, laimingąjį su ja ir nesibaigiančiomis draugų bėdomis, sulaukėme laikų, santvarkų pasikeitimų, pamatėme, kaip vienas kvailybes ar tuštybes keičia kitos, tik puošnesnės ir bukesnės, modernesne kosmopolitine frazeologija tepridengtos. Ieškome, klystame, protarpiais vis dar klaidžiojame lig šiol – ir Jam guodžiamės nesidrovėdami išsiverkti į atlapą, o Vaciukas visados geraširdiškai žvelgia į mūsų silpnybes, šypsosi, kada per garsiai giname idealus ar giriamės savo būtais nebūtais nuopelnais Nepriklausomybei ir nieko iš mūsų neprašiusiai tautai.
Etinei mūsų Vaciuko tiesai niekados netiko triukšmas, pompastika ar pagyros. Daugiau tokių žmonių Lietuvai, ir viskas pakryptų tik į gera, sakome iš širdies savo Vaciuko garbei! Ir džiaugiamės, kad mūsų geri žodžiai, skirti mielam bičiuliui, prazvimbia buvę nebuvę pro kokių nors ekscelencijų ausis!
Tokia tad suguldyta į šią sakmę mūsų nediduko ūgiu, bet didžio dvasia draugo istorija. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istorija – pilna ir prasminga tiktai su mūsų Vaciuku, kuris jau minėtame Virginijos periode išaugo į didelį gražų žmogų Vacį Bagdonavičių. Jį iš mūsų, ačiū Dievui, senokai tyliai pasisavinusi Lietuva, ir tam nereikėjo jokių reglamentacijų ar purvinų politinių nosių įsikišimo.
Nesipriešindami bendražygį atiduodam Tėvynei į šventas rankas, tik su sąlyga, kad Jis palieka ir MŪSŲ, iš kartos į kartą perduodamo ryšio su tauta, kalba, gimtąja žeme, neapmeluota istorine praeitimi, mūsų draugystės ir skaistaus žvaigždžių žibėjimo jaunystės dangaus skliaute vardan.
O šią sakmę užbaigiame taip: vėjai, perplėšę burę, blaško jūrelėse marelėse mūsų laivę, mes – Petras Bražėnas, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavičius, Romas iriamės, Rasa Gudelytė ir Lilė Kudirkienė puodeliais samsto iš tos, teisybę pasakius, prakiurusios valties vandenį, ant gintarinio kranto baltas rankas grąžo mūsų žmonos su Virginija priešakyje, Jonas Trinkūnas-Jaunius kriviškai prie laužo su liepsna baltu dūmeliu garbina senuosius baltų dievus, kad tik mes sveiki ir gyvi ant motinos žemelės išsikapstytume, Vaciukas ramiai pasako: „Padirbam, padirbam“, kirtis pirmam skiemeny mums skaičiusio istorinės gramatikos kursą Alekso Girdenio garbei, tada sutartinai užgulam irklus, – ir štai jau mes ant kranto gaudome neatgaudome kvapą, ir tada visi, pagaliau atgavę amą ir dėkodami už stebuklingą išsigelbėjimą iš mirties nasrų, apkabiname MŪSŲ VACIUKĄ tiesdami pasidabruotus ragus midui: būk sveikas drūtas, mielas Bičiuli!
Alko redakcijos prierašas:
2011 rugsėjo 8 d., 18 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio 13, Vilnius) vyks Vydūno draugijos renginys skirtas draugijos 23-jų metų veiklos apžvalgai ir draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus 70-mečiui.
Mielas Vacy, būkite sveikas, kūrybingas ir gyvenkite kiek tik patinka.
Aš nieko nenuveikiau, tik mylėjau tą kraštą… Ar tai blogai?