V. Bagdonavičius. Tų pačių idealų pašaukti

Mudu esame bazilioniškiai

Žiūriu į Dubysos ištakų vaizdą paskutinio „Padubysio kronikų“ [1] numerio [2016, Nr. 2(7)] viršelyje ir tiesiog geliančiai jaučiu, koks jis pažįstamas. Jis visai toks pat, kaip beveik prieš 70 metų, kai eidami namo iš Bubių mokyklos kartais iš vieškelio ties plytine, cygelne vadintą, pasukdavom į vingiuotą paupį ir kokį kilometrą paėję jo takiukais, skersai kirsdami mišką pasiekdavome savąjį Gervenų kaimą. Smagiausios tos kelionės būdavo rudenį, kai po kojom čežėdavo lapai, kai po ąžuolais giles rankiodavome ar eglių skujomis (konkorėžiais) apsimėtydavome. Pasukdavome tuo paupiu ir gruodui žemę sukausčius  bei pirmajam sniegui iškritus. Tada tas upelis atrodydavo lygiai taip, kaip toje nuotraukoje. Vasaromis po tą upeliūkštį braidžiodavom, vėžius gaudydavom, o ten, kur jis praplatėdavo, susidarydavo gana gilūs duburiukai, kuriuose ir plaukiodavome.

Labai daug ką iš jaunų dienų primena ne tik šis paskutinis, bet ir ankstesnieji „Kronikų“  numeriai. Ne tik primena, bet ir daug ko nežinota apie gimtas vietas ir jose gyvenusius žmones papasakoja. Su kai kuriais iš tų žmonių susitikta ir bendrauta. Bendrauta ir su Romualdu Ozolu, tik ne Bazilionuose, kur abu tą pačią mokyklą baigėme, o Vilniuje, kur susitikta tuose pačiuose visuomeninio veikimo sambūriuose.

Kai baigęs Bubių septynmetę mokyklą ir metus Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje pasimokęs nuo 1957 m. rudens dviračiu iš savo Gervenų į Bazilionus tolesnių mokslų semtis važinėti pradėjau, Romualdas jau buvo Vilniaus universiteto studentas. Tačiau atrodė, kad miestelio gatvėmis ir mokyklos koridoriais tebevaikšto jo dvasia. Jį dažna proga prisimindavo mokytojai, klasiokai mokyklos senbuviai irgi turėdavo apie jį ką papasakoti, o labiausiai buvo didžiuojamasi juo kaip vienu iš gabiausių medaliu (nebeprisimenu, aukso ar sidabro) mokyklą baigusiu auklėtinių. Apie kitus mokyklos absolventus neprisimenu kad būčiau tada ką girdėjęs. Realiai gyvenime dar nesutikto Romualdo autoritetas mano akyse ypač išaugo, kai aptikdavau jo rašinių, nuotraukų ar žinučių apie jį, berods, „Tiesoje“ ar  „Komjaunimo tiesoje“, o gal ir čia, ir čia.

Bent porą kartų įžymybe mokykloje laikomą  Romualdą Ozolą teko Bazilionuose net pamatyti. Pirmą sykį išdidžiai, kaip man pasirodė, einantį rudens saulės nutvieksta pagrindine miestelio gatve. Susidarė įspūdis, jog jis stengėsi pasirodyti esąs ne šiaip sau jaunikaitis, nes ant galvos oriai pūpsojo pasididžiavimo verta studentiška kepuraitė. Kitą kartą net ir jo balsą išgirsti pavyko. Kasmet, kai studentams būdavo žiemos atostogos, vienuoliktokai rengdavo vakarėlį, į kurį pakviesdavo ir mokyklos absolventus. Viename tokiame vakarėlyje dalyvavo ir R. Ozolas, pasakęs gražią kalbą. Asmeniškai tada nesusipažinome.

1960 metais gavęs brandos atestatą su Bazilionais atsisveikinau ir aš. Tarsi sekdamas Romualdo pėdomis kibau į lituanistikos mokslus Vilniaus universitete ir taip pat išdidžiai ėmiau nešioti studentišką kepuraitę. Mano pirmieji studijų metai Romualdui buvo priešpaskutinieji. Dvejus metus sukiojomės po tuos pačius Alma mater koridorius, trynėme tų pačių auditorijų suolus, kartas nuo karto prasilenkdavome, bet nesusipažinome ir čia. Kur ten fuksams ar antrakursiams su senjorais ar diplomantais draugauti! Neišdrįsau prieiti prie ryškaus universiteto studentų bendruomenės veikėjo Romualdo Ozolo ir pasisakyti esąs iš tos pačios mokyklos kaip ir jis. Taip apsilenkėme ir universitete.

Likimas mus suvedė po kelerių metų, kai Romualdas dirbo „Kultūros baruose“. Nunešdavau į žurnalą kokį straipsnelį ar recenziją. Taip ir tapome abipusiškai pažįstami. Susitikdavome ir Indijos bičiulių bei ramuviečių renginiuose ar Rasos šventėse Kernavėje. Kiek artimiau bendrauti ėmėme, įstoję universitete į aspirantūrą, jis į filosofijos, aš į lietuvių literatūros katedrą. Romualdas kurį laikė tvarkė ir filosofijos žurnalo „Problemos“ reikalus, tad jam teko pakedenti ir vieną kitą įteiktą mano straipsnį. Prisimenu sykį nutaisęs rimtą veidą jis man sako: „Draugas Bagdonavičiau, Jūs apie Vydūną rašote, nesilaikydamas marksistinės ideologijos principų, propaguojate buržuazinį humanizmą, ignoruojate socializmo idealus“. Matau, kad jis tai sako nesulaikydamas šypsenos, aiškiai ironizuodamas. „Taip aiškina draugas Gurvičius iš GLAVLIT‘o, – priduria rimtai – Nebijok, patvarkysime kiek, praeis. Turi praeiti, nes apie Vydūną žmonėms būtinai reikia kalbėti“.

Ir praėjo. Taip su Romualdu dalykiškai, bet ne itin artimai bendraujam metus kitus, kol kartą prie arbatos pas Ramuvos vadą Joną Trinkūną randu progą pasakyti, kad mudu esame bazilioniškiai, kad brandos atestatus gavome toje pačioje mokykloje. Apsidžiaugė Romualdas, sužinojęs, kad iš tos pačios gimtinės esame, apsidžiaugiau tokia malonia jo reakcija ir aš. Nuo tada mūsų bendravimas tapo šiltesnis, nuoširdesnis. „Kada buvai Bazlionuose?“ – būdavo pirmas Romualdo klausimas, kai susitikdavome kokiame renginyje ar šiaip kur nors. O susitikdavome ne taip retai, nes dar pieš atgimimą, per atgimimą ir po Kovo 11-sios jo visur būdavo pilna. Būdavo pašėlusiai užsiėmęs, bet kažkaip stebuklingai visur suspėdavo. Net tada, kai aukštus valstybinius postus užėmė, neįgijo nė lašelio arogancijos, tebebuvo tas pats visiems prieinamas, prie bet kurio pažįstamo su šypsena pats prieinantis ir bičiuliškai kalbą užvedantis. O labiausiai arogantiškas jis man atrodė tada, kai pirmą kartą pamačiau oriai einantį pagrindine Bazilionų gatve su purpurine studentiška kepuraite ant galvos.

Skaitau „Kronikose“ Romualdo dienoraščius. Jie, kaip ir anoji Dubysos ištakų nuotrauka, iš užmarštin nusėdusių atminties klodų prikelia jaunystės laikų išgyvenimus, nes atpažįstamo čia randi gana daug. Kalbama apie vietas, kuriose ir mano buvota, apie  mokyklos gyvenimo realybę, kuri bemaž tokia ir mano laiku buvo, apie mokytojus – tuos pačius, kurie ir mane mokė, apie darbus, kurie ir mano daliai bemaž tokie pat teko, apie išgyvenimus, kurie ir mano panašūs buvo, apie draugus, kurių elgsena mažai kuo nuo maniškių elgsenos skyrėsi, apie tokią pat dvasinę atmosferą, kurioje ir aš brendau. Tų atpažinimų daugybė ir autobiografiniame Romualdo Ozolo romane „Pradžių knyga“. Labiausiai tiksliai radau aprašytą klasę, kurioje mokslus krimto romano herojus, o ir man paskutiniajame jos suole sėdint prabėgo devintoko, dešimtoko ir vienuoliktoko mokslo metai.

Bene ryškiausią panašumą aptinku Romualdo ir savo pažiūrose į tautą ir jos svarbą žmogaus ir žmonijos būtyje. Vydūno išminties dvelksmas sklinda iš tų abiejų bazilioniškių pažiūrų. Taip man atrodė, kai rengiau pranešimą Romualdui Ozolui atminti skirtai konferencijai. Jo tekstą ryžtuosi pasiūlyti „Padubysio kronikų“ skaitytojų dėmesiui.

Romualdas Ozolas ir visuomeniniai kultūriniai judėjimai

Pranešimas, skaitytas 2015 05 08 Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje, skirtoje Romualdui Ozolui atminti.                                

Romualdo Ozolo kelias į didžiąją politiką ėjo per kultūrinę veiklą, per visuomeninius kultūrinius judėjimus, iš kurių faktiškai ir susikūrė Nepriklausomybės nešėjas Sąjūdis. Daugelis į Sąjūdį įsitraukusių, netgi elitine jo dalimi tapusių žmonių, nors ir būdami visuomeniškai kiek aktyvesni tuo, kad drąsiau išreikšdavo savo kritinį nusiteikimą buvusios santvarkos atžvilgiu, anksčiau nebuvo tiesiogiai dalyvavę kokiame rengtame visuomeniniame veikime. Tačiau nemaža sąjūdininkų dalis turėjo vienokią ar kitokią nekonjunktūrinės visuomeninės veiklos, kuriai sąlygos sovietmečiu buvo itin nepalankios, patirtį. Vieniems toji patirtis pažymėta persekiojimais ir kalėjimuose praleistais metais, kitiems ją įgyti pavyko legaliai ar pusiau legaliai, dalyvaujant valdžios leistų sambūrių (tokių buvo labai mažai) ar neformalių gerai vienas kitą pažinojusių panašių nusiteikimų žmonių būrelių savišvietai ar diskusijoms ir svarstymams skirtame veikime. Visame tame žygeivių, ramuviečių, inteligentų neformaliųjų diskusijų klubų veikime brendo laisva mintis, formavosi laisvas, Vydūno žodžiais tariant, Sau žmogus – būsimas sąjūdininkas, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. R. Ozolo dalyvauta tuose neformaliuose intelektualų susibūrimuose, pasisakyta ne vienoje diskusijoje besvarstant dabarties problemas bei Lietuvos ateities perspektyvas, galvojant apie galimus veikimo būdus tautai išlikti ir kada nors pasiekti laisvę.

Romualdas buvo tiesiog sutvertas nerimastingam, gyvam reiškimuisi, siekimui kuomi tik įmanoma prisidėti prie netobulo pasaulio gerėjimo. Apie to pasaulio netobulumo priežastis ir galimybes jį bent iš dalies įveikti jis nuolat mąstė, stengėsi pažinti supančią realybę, ją analizavo ir ieškojo galimybių pačiam ją paveikti. Jis negalėjo likti nuošalyje nuo to, kas jau buvo veikiama, kas kitų jau suorganizuota, kas veikimo pajėgų šaukėsi. Pirmiausia jis aktyviai ir kūrybingai veikė ten, kur buvo lemta darbuotis esamos sistemos rėmuose – žurnalistikoje, leidyboje, dėstant filosofiją. Čia jo įnašas į kultūrą, ypač į pasaulio ir Lietuvos filosofinio palikimo sklaidą, į kritinio mąstymo aktyvesnėje visuomenės dalyje ugdymą, didžiulis. Faktiškai jo iniciatyva ir pastangomis  dar 7 – jo dešimtmečio viduryje atsirado aukšto intelektinio lygio   kultūros  aktualijoms skirtas žurnalas „Kultūros barai“, kuris ir šiandien tebeina.

Romualdui buvo nepriimtinas akademinis užsisklendimas, todėl jis neužsiangažavo akademinei filosofo karjerai, nors, kaip rodo jo dienoraščiai, mąstytojas jis buvo tiesiog iš prigimties. Tas negalėjimas užsisklęsti vien idėjų ir knygų (nors šios jį buvo tiesiog apsėdusios) pasaulyje jį tiesiog vertė būti ir aktyvaus veikimo zonoje, t.y. ten, kur idėjos gimsta, rutuliojasi bei įkūnijamos. Jis stengėsi gauti kuo daugiai gyvenimo patirčių, teikiančių peno naujiems apmąstymams, naujoms įžvalgoms. Jame vienu metu sugyveno ir gilus  kontempliuojantis intravertas, ir pasaulį aprėpti besistengiąs ekstravertas. Būtent tokia intravertiškumo ir ekstravertiškumo dermė būdinga ir visuomeniniam Romualdo veikimui. Toje dermėje ir radosi Romualdo Ozolo fenomenas, kuris visa galia suveikė politikos sferoje, atkuriant Lietuvos valstybę bei siekiant nubrėžti gaires tolesnei jos raidai. To fenomeno šerdis ir varomoji jėga – tautos idėja, persmelkianti visus Romualdo mąstymus, motyvuojanti praktinį jo veikimą.

Į sąmonę toji idėja įsismelkusi bestudijuojant lituanistiką Vilniaus universitete taip ir nebepaleido visą gyvenimą. Tačiau labiausiai būsimąjį politiką ji užvaldė įsitraukus būtent į visuomeninę, pirmiausia į kraštotyrinę, veiklą. Ji prasidėjo dalyvaujant Kraštotyros draugijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuojamose kompleksinėse ekspedicijose. Jose mąsliam jaunikaičiui sunkokai sekėsi surasti savo tyrimo nišą, nes folkloristų, etnografų, kalbininkų susitelkimas į faktų paieškas ir jų fiksavimą jo paties itin nežavėjo, nors tame triūse jis ir matė didelę prasmę. Tačiau ypatinga ir tam tikra prasme lemtinga jam buvo pažintis su Vilniaus kraštotyrininkų klubo statusu aštuntajame dešimtmetyje trumpai veikusiu Ramuvos sambūriu. Vėliau šis sambūris tapo Vilniaus universiteto Ramuva. Ramuvos veikimo tikslas pranoko minėtų kompleksinių kraštotyrinių ekspedicijų tikslus – rinkti ir kaupti benykstančią etnografinę ir tautosakinę medžiagą, kuri, išsaugota muziejų ar mokslo įstaigų saugyklose, ateities kartoms liudytų apie buvusios etninės kultūros istorinę ar estetinę vertę.

Ramuva susikūrė ne tam, o tam, kad nesunyktų pati tauta, kad neužgestų, o naujai įsipliekstų josios puoselėta ir gyvybės dar nepraradusi dvasinė kultūra. R. Ozolas netampa Ramuvos veikėju, joje neatlieka kokių nors funkcijų, tačiau noriai dalijasi su jos veikėjais, ypač su Jonu Trinkūnu, savo filosofinėmis įžvalgomis, savo mintimis apie tautos būties prasmę esmingai praturtina ramuviečių rengiamus pokalbius ir diskusijas. R. Ozolo išsakomos idėjos nejučiomis tampa reikšminga ramuvietiškos ideologijos dalimi, jomis pasiremiama formuojant šio sambūrio veiklos principus. Be R. Ozolo idėjų poveikio sunku įsivaizduoti susiformavimą Ramuvos bendrijos siekio tautai grąžinti jos turėtą, šimtmečius saugotą ir gintą, bet jau korozijos gerokai paveiktą pasaulėjautą, išryškinti jos pamatinius dalykus, apvalyti juos nuo apnašų ir padaryti veikliąja tautos dabartinės būties dalimi, esmingai įprasminančią  jos žmogaus buvimą čia ir dabar. Žinoma, pagrindinis šio siekio formuotojas ir įgyvendintojas buvo Jonas Trinkūnas, tačiau jo labai glaudžiai  bendrauta su Romualdu  Ozolu, kurio idėjiniame palikime tautos išlikimo ir jos nepakeičiamo vaidmens žmogaus būčiai šiandienos pasaulyje motyvas yra, sakyčiau, pagrindinis.

Prisimenant svarbų R. Ozolo vaidmenį formuojant idėjines  Ramuvos programos nuostatas, prisimintina ir tai, kad ne mažiau svarbus buvo ir Ramuvos vaidmuo tiek Romualdo idėjinių paieškų kelyje, tiek vėlesnėje iki paskutiniųjų gyvenimo dienų besitęsusioje politinėje jo raiškoje. Kitaip tariant, Ramuva padėjo Romualdui pakloti tvirtus prasminius politinės veiklos pamatus. Kartu su bendražygiais kurdamas Sąjūdį, stovėdamas jo priešakinėse pozicijose lemiamame žygyje į Nepriklausomybę, R. Ozolas tvirtai žinojo, kad toji Nepriklausomybė nėra tikslas pats sau, t.y., kad strateginis jos tikslas yra esmingai laisva, dvasiškai stiprėjanti, žmogaus būtiškajai paskirčiai esmingai pasireikšti galimybes suteikianti,  savo kūrybiškumu pasaulyje įsitvirtinanti, savo kultūra jį praturtinanti ir pati jo tikrosiomis vertybėmis praturtėjanti tauta. Toji tauta, kuri turi tam pakankamai galių, slypinčių jos sukurtuose dvasios turtuose, dar nepraradusiuose savo veiksmingumo. Tokį  pamatinio  Nepriklausomybės tikslo supratimą Romualdas didžiąja dalimi atsinešė būtent iš Ramuvos, tiksliau būtų pasakyti – jos veikime atrado  savo paties ieškojimų krypties  patvirtinimą ir paskatą toliau ta kryptimi eiti. Šią prielaidą patvirtina tokie viename 2007 m. interviu jo paties pasakyti žodžiai: „Ramuva, kaip aš suprantu, iš pradžių yra grynai etnologinis – ne etnografinis, o etnologinis judėjimas. Ne faktus fiksuojantis, o dvasią atkurti bandantis. Ir tą bandomą atkurti gyvenimo būdą siekiantis padaryti savo gyvenimo būdu. Tai buvo kaip tik tai, dėl ko aš pritapau.“ [2]

O pritapta ne tik dėl susižavėjimo ramuviečių veikimo tikslais ir būdu. Ramuvos ekspedicijoje 1970 m. vasarą Dūkštose Romualdas kaip niekad betarpiškai ir gyvai pajautė pačios tautos dvasinės kultūros poveikį. Tos kultūros šaknys dar tebebuvo gyvos ir tebeleido atžalas tuometinio paprasto kaimo žmogaus gyvensenoje, pasaulėjautoje, papročiuose, kurie ekspedicijos metu vėrėsi prieš Romualdo akis. Toji anų atžalų gyvybė ir buvo tas brangumynas, kuris švietė Romualdo kelyje iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos ir teikė prasmę visiems jo darbams, kurių tada, 1970-siais, tebuvo dar pradžia.

Ramuvos veikimą jos įkūrėjas Jonas Trinkūnas yra pavadinęs pirmuoju, arba mažuoju, sąjūdžiu, neleidusiu užgesti anuometinės valdžios tarnų paslapčiomis ir atvirai gesinamai tautos savimonei, ją kiek pridususią gaivinusiu ir suaktyvinusiu, padėjusiu nepasiduoti nuslopinimui iki tol, kol pūstelėjo galingesni Atgimimo vėjai. Romualdas Ozolas tokią mintį apie Ramuvą irgi ne kartą savais žodžiais yra pasakęs. Tame pačiame 2007 m. interviu  jis apgailestavo, kad Ramuvos vaidmuo tautos dvasiniame atgimime nėra deramai įvertintas ir kad tas įvertinimas būtinai turės būti padarytas.

Kalbant apie R. Ozolo ramuvietiško sąjūdžio svarbos supratimą, pažymėtina, kad jis, jau įgytu politiko autoritetu remdamasis, daug padėjo Ramuvai atgimimo metą atsikuriant (po metų kitų veikimo sovietmečiu ji buvo uždrausta), įteisinant josios statusą, jai įsitraukiant į nepriklausomos valstybės kultūros vyksmą. Jis šventai tikėjo, kad tame vyksme turi būti atsiremiama į tautos etninės savasties pagrindus ir buvo įsitikinęs, kad būtent Ramuva jais patikimiausiai remiasi.

Ramuvietiškos dvasios įkvėptas pačiame Sąjūdžio priešaušryje R. Ozolas aktyviai įsitraukia į tada įsibėgėjančias akcijas, skirtas kultūros paminklams, architektūros paveldui, gamtai nuo barbariško niokojimo ginti ir išsaugoti. Atsiliepdamas į 1986 m. kovo mėn. prasidėjusį Tilto gatvės namo Vilniuje išsaugojimo pretekstu prasidėjusį sujudimą, jis 1988 m. pirmoje pusėje spaudoje („Literatūroje ir mene“, „Vakarinėse naujienose“) paskelbia keletą straipsnių,  kuriuose konceptualiai pagrindžia paveldosaugos svarbą istorinei atminčiai bei šios reikšmingumą tautos išlikimui ir jos kultūros plėtotei. Sąjūdžio istorikai R. Ozolą pelnytai apibūdina kaip „ideologinį ir idėjinį paveldosaugos judėjimo lyderį“, paveldui „suteikusį fatalinę reikšmę: iš esmės vieno senamiesčio statinio likimą pradėjusį tapatinti su viso senamiesčio likimu, o paties senamiesčio likimą susieti su visos tautos likimu“ [3]. „Senamiesčių regeneravimo tikslas yra tautos ATEITIS, t. y. ne kokio nors namo, kvartalo, epochos,  viso senamiesčio, ar net visų senamiesčių atkūrimas, o tai, ką šituo atkūrimo darbu nori SUKURTI savo miestų atkūrimą vykdą žmonės,“ [4] – rašė tada R. Ozolas.

Kultūros paminklai jam buvo svarbūs ne tik patys savaime, kaip estetinės ir istorinės vertybės, kaip šalti negyvos praeities liudytojai, o labiausiai tuo, kad šiandienos žmogui turėjo priminti būtinybę nepamiršti savo istorinių šaknų ir, remiantis į istorinę atmintį, būti ankstesnių kartų kurtos kultūros tęsėju. Anot jo, „Kas nevertina senų daiktų, senatvės, praeities, tas neturi ir istorijos tikrąja to žodžio prasme – kaip tautos ir žmogaus nuolatinio atsinaujinimo“ [5]. Nuo paveldosaugos problemų R. Ozolas nenusišalino ir Sąjūdžiui įsikūrus. Jis aktyviai dalyvauja klojant pamatus naujai valstybinei paveldosaugos koncepcijai. 1989 m.  metų kovo 24 d. įkūrus visuomeninę Lietuvos kultūros paveldo globos tarybą ( ji veikė iki 1991 m. rudens), R. Ozolas vieningai išrenkamas jos pirmininku. Šiandien niekam nekyla abejonių dėl to, kad „paveldosaugos judėjimas padarė įtaką Sąjūdžio formavimuisi visų pirma per paveldosauginę mintį (viešąjį diskursą)“ [6]. Šios minties pagrindimo prioritetas, kaip jau minėta, priklauso būtent Romualdui Ozolui.

Atstačius Nepriklausomybę, atgyja prieš šimtmetį Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Smetonos ir kitų tautos didžiavyrių pagimdyta, pradėta, bet nebaigta įgyvendinti Tautos namų idėja. Į Antano Gudelio iniciatyvą atgaivinti šią idėją ir ją laisvoje šalyje įgyvendinti atsiliepė keliasdešimt iškiliausių Lietuvos žmonių. Tarp jų – ir Kovo 11-sios Akto signataras Romualdas Ozolas. Daugelio tų atsiliepusiųjų įnašas į iškeltos idėjos įgyvendinimą apsiribojo parašais po keipimaisi į visuomenę bei aukščiausius valstybės pareigūnus. R. Ozolas – ne tarp jų. Jis – keleto aktyviausiųjų tos idėjos įgyvendinimu besirūpinančiųjų būrelyje. Jis turi ką svaraus pasakyti svarstant šio projekto koncepciją ar rengiant su juo susijusius dokumentus, juos pristatant aukštosioms valstybės institucijoms. Tautos namų projekte jis regėjo galimybę įgyvendinti reikšmingą dalį savo paties idėjų, susijusių su tautos dvasiniu atgimimu, kurio liko belaukiąs ir besitikįs ateisiant. Jo manymu, „Tautos namai […] mūsų pakankamai kosmopolitišką visuomenę galėtų vesti į normalią tautinę savivoką“ [7].

Negalėjo R. Ozolas nedalyvauti Lietuvos Kultūros fondo forumuose, kuriuose buvo kalbama apie šiandieninės Lietuvos viltis ir realybę. Blaivus, kritiškas tos realybės vertinimas, pateiktas R. Ozolo, įsakmiai primindavo: „Niekad neužmirškim: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi“. Kartu pabrėždavo ir tai, kad „nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atsakinga už jai patikėtos žemės gabalo gyvybingumą, yra būsimojo pasaulio sutvarkymo raktas“ [8].

Neapsiėjo be R. Ozolo ir Kultūros kongresas, rengdamas kultūros politikos gaires ar svarstydamas su ta politika susijusias realijas. Rūpėjo Romualdui ir Mažosios Lietuvos reikalai, ypač Karaliaučiaus krašte gyvenančių lietuvių padėtis, jų kultūrinė ir švietimo būklė, ten esantys kultūros paminklai, krašto šviesuolių atminimo įamžinimas. Retoje šiuo dalykus svarstančioje visuomeninės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos rengiamoje konferencijoje nesigirdėjo išsakoma autoritetinga R. Ozolo nuomonė.

Su dideliu dėkingumu Romualdą Ozolą prisimins ir Vydūno draugija, nors jos veikloje tiesiogiai jis ir nedalyvavo. O dėkinga ši draugija jam už tai, kad, jau būdamas iškilus valstybės vyras, jis daug padėjo jai įgyvendinant vieną iš svarbiausių jos programinių tikslų – įamžinti Vydūno atminimą. 1991 m. spalį Lietuvos vadovybės vardu pasakyta kalba jis pasitinka iš Detmoldo į Rambyną lydimus Vydūno palaikus, joje išreiškia tikėjimą, kad pasaulio valstybių ką tik pripažinta atkurtoji nepriklausoma Lietuva eis Vydūno idealų rodoma kryptimi. Netrukus R. Ozolo  iniciatyva sudaroma valstybinė  Vydūno 125-mečio sukakties komisija, kuri parengė  ir per 1992-1994 metus įgyvendino įspūdingą šios sukakties programą. Daug pastangų, dirbdamas vyriausybėje ir būdamas Seimo vicepirmininku, R. Ozolas dėjo Vydūno memorialiniam Tilžėje įkurti. Pats tuo reikalu ne kartą lankėsi Tilžėje ir Karaliaučiuje, įtemptai derėjosi su tenykštėmis valdžiomis, pasiekė reikšmingų žodinių susitarimų. Deja, Rusijos pusė užblokavo parengtos tarpvalstybinės sutarties šiuo klausimu pasirašymą, ir muziejaus neturime ir vargu ar kada turėsime.

Įsimintinos liko R. Ozolo kalbos keliuose Vydūno sukakčių minėjimuose. Ir sakė jis tas kalbas tam, kad primintų pamatines Vydūno puoselėtas vertybes, kurios buvo brangios jam pačiam, į kurias pats rėmėsi, kai reikėjo atlaikyti sovietmečio dvasinę priespaudą. Labiausiai jį imponavo Vydūno reikštoji ir tautoje ugdytoji vidinė žmogaus dvasios stiprybė, padėjusi tautai nenugalėtai išlikti per visas jai tekusias negandas. Būtent apie tai  R. Ozolas kalbėjo viename iš Vydūno minėjimų: „Vydūno kūryba yra spontaniškas dvasinis pasipriešinimas naujausiomis technologijomis ginkluotos nesąžiningos civilizacijos spaudimui, kai pasipriešinti neįmanoma kitaip, kaip savyje ir savimi. Visa Vydūno kūryba yra žmogaus gyvenimo mokymas, kai žmogiškai gyventi yra neįmanoma. Vydūno kūryba yra viso lietuviškojo dvasinio pasipriešinimo apibendrinimas taip, kaip mato jį švarus lyg ašara sodietis[…] Tai kodėl ir šiandien, metę visus, kad ir kokius neatidėliotinus darbus, vėl renkamės pabūti su Vydūnu, pajusti jo dvasios prisilietimą arba bent minties judesį? Ar iš meilės jam, tautos Mokytojui? Ar dėl to, kad virš Lietuvos vėl niaukiasi dangus ir grasina iš Lietuvos paliksiąs tik blausų atminimo kristalą?“ [9]

Paskutinis klausimas atrodo lyg būtų Romualdui išsprūdęs šiandien, nors išsprūdo beveik prieš 20 metų. Beveik visai šiandien ( o tiksliai – prieš  trejus metus, 2014 metais) savo testamentiniame rašinyje „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“ R. Ozolas pabrėžė : „Uždavinys vienas – dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ pastatyti ant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo metu vyravusios idėjos, kad į pasaulį visavertiškai galima išeiti tik per tautą, kaip tautos žmogui“ [10] (kursyvas mano – V. B.) Daugiau kaip prieš šimtą metų savo traktate „Mūsų uždavinys“ Vydūnas irgi jau buvo pabrėžęs: „Žmonijos aukštybėn nieks negali grįžti neeidamas per tautą. Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“ [11] (kursyvas mano – V.B.). Minčių sutapimas čia ne atsitiktinis. Dar jaunystėje atrastoji Vydūno išmintis labai daug reiškė besiformuojančiam tautiniam Romualdo Ozolo nusiteikimui bei filosofiniam jo tautos sampratos pagrindimui.

________________

[1] Romualdo Ozolo fondo leidžiamas istorijos ir kultūros žurnalas.
[2] Liaudies kultūra, 2007, nr. 5, p. 50.
[3] Sąjūdžio ištakų beieškant. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 207.
[4] Ten pat.
[5] Literatūra ir menas, 1993 06 26.
[6] Sąjūdžio ištakų beieškant. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 213.
[7] Literatūra ir menas 1993 06 26.
[8] Ir kėlėsi Lietuva. – Šiauliai: Saulės delta, 2013, p. 252.
[9] Ramuva 3. – Vilnius: Diemedis, 1997, p. 41.
[10] Romualdas Ozolas. Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas, 2014, p. 32.
[11] Vydūnas. Raštai .T.1, Vilnius: Mintis,1990, p. 116.

Padubysio kronikos, 2017, Nr. 1(8), p. 31-38